Profesorius Vytautas Landsbergis: „Jei mano laikas žemėje dar nesibaigia, darbo turiu užtektinai...“

Linas JEGELEVIČIUS, 2010 10 06

„Atsiprašau, kad priverčiau laukti – tik ką pasibaigė posėdis, todėl, prieš susitikdamas interviu, norėjau truputį susipažinti su paskutinėmis Lietuvos naujienomis,“-profesorius, Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis į šoną stumtelėjo iškarpų iš įvairių lietuviškų portalų. Europarlamentas tądien, kai lankiausi Briuselyje, be kita ko, šurmuliavo ir naujienomis apie streiką, kuris grasino į gatves išvesti tūkstančius įvairiausių profesijų darbuotojų. Pokalbį su profesoriumi pradėjome nuo jo.

 

-Nors Lietuvos kainos panašios į Vakarų Europos, belgai, protestuodami prieš atlyginimų ir priedų mažinimą, plūsta į gatves. Lietuvoje valdžia gali lietuviui užsiropšti ant galvos, ir lietuvis kantriai neš naštą. Kuo, praėjus beveik dvidešimt metų po Nepriklausomybės paskelbimo, lietuviai vis dar skiriasi nuo Vakarų europiečių, kai kalbame apie civilinę visuomenę?

-Kodėl vakariečiai eina į gatves? Taip yra todėl, kad Vakarų Europos gyventojai vis dar yra labiau išlepę nei lietuviai. Kalbant apie belgus, per daugelį metų jiems buvo suteikta daug privilegijų ir gerovių, kurios viršija net ir turtingų šalių biudžetų galimybes. Ko gero, iš gero gyvenimo Vakarų europiečiai jau neįsivaizduoja, kad gyvenimo kokybė gali suprastėti, todė jie ir maištauja - eina į gatves.

 

-Bet, sutikite, kad A. Kubiliaus Vyriausybei lengva įgyvendinti net ir nepopuliariausius sprendimus žinant, kad profsąjungos Lietuvoje yra „kišenininės“ ir kad jos nepakvies nepatenkintų žmonių į gatves.

-Galbūt reikėtų kalbėti apie tai, kad Lietuvoje žmonės yra protingesni? Dauguma Lietuvos žmonių suvokia, kad jeigu Vyriausybė mažina kokias nors išlaidas, tai daro ne todėl, kad sau ką nors į savo kišenę įsimestų, o dėl to, kad bando išvengti valstybės bankroto, kad mūsų anūkai neįlistų į skolas iki kelių. Mūsų tikslas – atsistoti ant kojų gyvenant pagal mūsų pajamas. Galbūt lietuviai, kitaip nei vakariečiai, yra arčiau žemės arba, kitaip tariant, mumyse dar gyva ūkininko dvasia – išleisti tiek, kiek uždirbi. Kiekvieno ūkininko užduotis yra išlikti bet kokiomis sąlygomis, kitaip lauktų bankrotas. Nepaisant labai didelės propagandos, kad vyriausybė yra bloga, kad ji žmones skriaudžia ir engia, ko gero, ne visi lietuviai pasiduoda tokiai propagandai. Ko gero, dalis lietuvių, yra kaip tie ūkininkai – priima tikrovę, kokia ji yra, ir daro atitinkamus sprendimus.

 

Šiais metais Lietuvos biudžetą iš 21 milijardų litų daugiau kaip trečdalį – beveik 8 milijardus litų – sudaro Europos Sąjungos lėšos. Pusantro milijono litų skirta šalies rajonų žiniasklaidai viešinti informacijai apie ES Lietuvos rajonuose remiamus projektus, tačiai vistik vos daugiau kaip pusė šalies gyventojų remia Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Kodėl taip yra? Gal lietuvių baimė sąjungoms, nesvarbu, kokios jos bebūtų, yra mūsų genetiniame kode?

-Gal tokia sąlyginė baimė yra būdinga ne tik lietuviams? Kaip tik šiandien kalbėjau su vienu Suomijos politiku. Suomija – aukštesnės gerovės šalis nei Lietuva. Jis tikino mane, kad didelė dalis suomių turi panašių baimių. Atvirai kalbant, suomiams, ko gero, net tiek ir nereikia narystės ES kiek mums, nes jie įstojo į ES būdami aukštos gerovės šalimi, be to, didelę dalį savo biudžeto skiria ES naujokių, taip pat ir Lietuvos, vystymui. Aš nežinau, ar yra daug žmonių, kurie abejotų ES paramos Lietuvai nauda. Ko gero, ta parama būtų dar labiau apčiuopiama, jei ne ekonominė krizė. Bet žmonės, net ir slegiami krizės, mato ES paramą - renovuojamos mokyklos, taisomi keliai, tiltai. Visko ir neišvardinsi. Gyvename laisvoje visuomenėje, ir kiekvienas žmogus turi teisę abejoti. Visoje Europos Sąjungoje jaučiamas skeptiškumas. Tiek ES senbuvėse, turtingose šalyse, tiek naujokėse. Suomis, su kuriuo aš kalbėjau, sakė kad dauguma suomių nekenčia Europos Sąjungos vien dėl to, kad ji visąlaik ką nors diktuoja suomiams. Tokia legenda, kad Europos Sąjunga viską tik diktuoja, yra labai gyva – pažvelkite ir į mūsų spaudą – nepagrįstai antieuropietiškų nuomonių rasite užtektinai. Aš savęs klausiu, kodėl taip kai kuri žiniasklaida elgiasi? Ar taip siekia daugiau skaitytojų? Ar gal, kieno nors užsakymu, kuria antieuropietiškų nuotaikų skaitytoją? Kaip ir su kitais negatyviais reiškiniais, žmonės pirmiausia yra pripratinami prie jų, o tada teigiama, kad patys žmonės nori to.

 

-Jūs, be abejonių, puikiai žinote Europos Sąjungos nuotaikas, nes jau ne pirmą kadenciją dirbate Europos Parlamente. Ar tikite, kad ir po dvidešimt metų ES egzistuos ir Lietuva bus jos nare? Kokia bus ES po tiek metų – su Turkija ir Ukraina? O gal su Baltarusija ir Azerbaidžanu? Kokie ES didžiausi iššūkiai?

Aš norėčiau tikėti, kad po dvidešimt metų ES tikrai egzistuos, ir kad Lietuva bus jos nare. Tikiu, kad ES bus didesnė ir stipresnė. Ukrainos narystė iš jūsų paminėtų šalių atrodo kaip labiausiai tikėtina. Turkija, neabejoju, Europos Sąjungai bus didelis išmėginimas. Dabar ES yra dvi didelės ir įtakingos valstybės, Prancūzija ir Vokietija, kurios labai priešinasi Turkijos narystei ES arba stumia tą narystę kiek galima toliau. Bet vienądien ES turės apsispręsti: ar suteikti Turkijai narystę ir turėti ją su milijonais musulmonų gyventojų savyje ar prie savęs, ar leisti jai dreifuoti į priešišką islamo pasaulį. Kol kas Turkijos ES narystės klausimas nukeliamas į ateitį, bet jis niekur nedings. Kalbant apie Ukrainą, dabar ji dreifuoja į Rusiją, bet niekas nežino, kas bus su pačia Rusija ateityje.

Daug kas priklauso nuo Ukrainos oligarchų, kurie valdo Ukrainą, požiūrio: norės jie integruotis į Europą ar links prie Rusijos? Oligarchai pirmiausia žiūri savo naudos. Man atrodo, kad jos daugiau turint savo valstybę – narystė ES jiems gali teikti daugiau privalumų nei bičiuliavimasis su Rusija. Iki šiol Ukraina gravitavo į Europos Sąjungą gana greitai, bet dabar, prezidentu tapus Viktorui Janukovičiui, atsirado daug neaiškumų dėl Ukrainos krypties. Bet, pakartosiu, niekas nežino, kaip bus su pačia Rusija.

 

Neteisinga būtų abejoti Lietuvos narystės ES ekonomine nauda ir saugumo garantijomis, bet kokios, jūsų nuomone, yra Lietuvos integracijos į ES ribos. Ar ES eis labiau konfederacijos ar federacijos keliu? Ar didesnis funkcijų delegavimas ES, kaip federacinei valstybei, nepažeistų Lietuvos, kaip tautos, identiteto?

Jūsų keliamas klausimas – visos Europos Sąjungos raidos problema. Tiesą pasakius, Europos Sąjungos ateitis dar nėra labai aiškiai matoma. Visokia ji gali būti. Mums, lietuviams, matyti tik vieną galimą raidos kryptį ir save gąsdinti, kas bus, jeigu bus, būtų neteisinga. Reikia atsiminti, kad ES sprendžiant apie savo raidos kryptis, Lietuva, kaip ES narė, taip pat dalyvauja svarstymuose ir sprendimų priėmimuose. Mūsų balsas nėra beprasmis. Tarp Europos Sąjungos narių yra daug įvairių nuomonių dėl ES tolimesnės raidos. Vienos išlieka dar glaudesnio federalizmo šalininkės, kitos, visų pirma, Jungtinė Karalystė, yra prieš federalizmą. Lietuviai turi daug erdvės būsimuose sprendimuose dėl ES ateities – kooperuotis, blokuotis ir panašiai. Savęs gąsdinti tolimesne ES raida nevertėtų.

 

-Tik kad Lietuva gebėtų apie tai kalbėti vienu balsu. Juk vieša paslaptis, kad net Lietuvos europarlamentarai Briuselyje, skirtingai nei kitų šalių Europos Parlamento nariai, nesirenka net bendriems darbiniams pietums, nekalbant jau apie bendrus projektus ar pasiūlymus. Kokie jūsų tarpusavio santykiai dabar? Kodėl, jūsų manymu, europarlamentarai, patekę į Europos Parlamentą, pradeda ieškinius prieš Lietuvą – turiu omenyje R. Paksą, V. Uspaskichą ir V. Tomaševskį?

Nesirenkame bendriems pietums, nes tokio noro niekas nerodo. Atvirai pasakius, nelabai įsivaizduoju, ką prie pietų stalo būtų galima šnekėti su žmonėmis, kurie užkulisiuose viešai vieni ant kitų drabstosi negražiais dalykais. Nelabai suprantu jūsų išvardintų europarlamentarų veiksmų prieš Lietuvą. Juk tiek R. Paksui, tiek V. Uspaskichui pirmiausia Lietuvos valstybė pareiškė teisinius ieškinius. Kaip žinia, Europos Parlamentas neseniai balsavo už tai, kad būtų atimta teisinė neliečiamybė iš V. Uspaskicho. Reikia pasakyti atvirai, kad jis negražiai elgiasi su Lietuva - svarbiausia, meluoja.

 

Iš kai kurių kitų Lietuvos europarlamentarų teko išgirsti, kad jūs kai kurių Europos Parlamento narių, ypač iš Vakarų Europos, nesate labai mėgstamas dėl to, kad nuolat griežtai kalbate apie Rusijos keliamus pavojus Lietuvai ar Europai. Ar išties manote, kad ir dabar Rusija kelia Lietuvai tam tikrų pavojų?

Ne vieną kartą įvairiomis progomis esu sakęs: Rusija, visų pirma, yra pavojinga pati sau. Kartoju, kad nereikėtų painioti Rusijos, kaip šalies ir tautos, su Rusija kaip valdžia. Kai kas nors sakoma apie Rusiją, dažniausiai omenyje turima jos valdžia ir tos valdžios vykdoma politika. O ta valdžia ir politika yra tikrai kritikuotina. Yra dalykų, kurių, kalbant apie Rusijos valdžią ir jos vykdomą politiką, niekas nė neginčija. Dėl to aš savo vertinimuose apie Rusiją niekaip „neišsišoku.“ Galbūt kartais, girdėdamas kai kurių savo kolegų naivumą, aš nesusilaikau nepasakęs stipresnio žodžio. Tai nėra kalbėjimas prieš Rusiją. Aš kalbu už teisybę. Kai Rusija prasilenkia su teisybe, nėra nei mano, nei teisybės problema(juokiasi).

 

Kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, ji žengė labai svarbų žingsnį užsienio politikoje – perkėlė užsienio politikos svorio centrą iš geopolitinių JAV interesų Ukrainoje ir Gruzijoje arčiau Lietuvos – visų pirma, į Rusiją ir Baltarusiją. Kitaip tariant, buvusio prezidento Valdo Adamkaus propaguotas demokratijos eksportas į demokratijos naujokes buvo pakeistas labiau racionalia politika. Jūs pritariate tokiai Lietuvos prezidentės užsienio politikai? Niekada neteko girdėti, kad jūs, nebijantis nieko kritikuoti, paprieštarautume prezidentei.

(Pauzė) Man rodos, kad jūs čia labiau išdėstėte vaizdelį negu tikrą padėtį. Toks vaizdelis yra intensyviai kuriamas.

 

Kas jį kuria?

Aš tiksliai dar nežinau. Manau, kad kažkokie D. Grybauskaitės oponentai. Aš žinau, kad, pirmiausia, yra nepatenkintųjų dėl jos vidaus politikos. Matyt, tam tikros grupės pasijuto nuskriaustos arba nustumtos į šalį. Tų grupių draugai per laikraščius, stebiu, bando suvesti su ja savo sąskaitas. Taigi, toks užsienio politikos vaizdelis kai kuriuose laikraščiuose yra kuriamas, ir jūs jį paimate kaip faktą. Man atrodo, kad toks požiūris yra neteisingas.

 

Bet pats prezidentas Valdas Adamkus neseniai pasakė vienai televizijai, kad jam „nesuprantamas toks Lietuvos užsienio politikos posūkis.“ O prezidentė netrukus po to kitam televizijos kanalui pareiškė, kad „Lietuva dažnai buvo JAV geopolitinių interesų buvusioje Sovietų Sąjungoje įkaite.“  Ar jūs ir tai vadinate vaizdeliu?

Jeigu V. Adamkus tikrai taip pasakė, vadinasi, jis tik konstatuoja tai, ką nuolat akcentuoja, pavyzdžiui, „Lietuvos Rytas“, kuris niekada nebuvo V. Adamkaus draugas. Man atrodo keistas sutapimas, kad kai kurie laikraščiai tarsi užsakyti kalba tą patį: „Įvyko didelis užsienio politikos pasikeitimas.“ Aš nematau tokio didelio pasikeitimo. Taip, reikia pripažinti, kad yra kai kurių niuansų, kai kurių taktikos skirtumų. Iki begalybės buvo išpūsta problema, kodėl į Lietuvos Nepriklausomybės šventimo jubiliejų nebuvo pakviestas Gruzijos prezidentas. Bet niekas nepagalvojo, kaip renginys būtų atrodęs, jeigu būtų į minėjimą iš Kaukazo pakviestas tiktai Gruzijos prezidentas. Gal reikėjo tuomet pakviesti visus Pietų Kaukazo valstybių prezidentus, nors jų šalys nėra Europos Sąjungos partnerystės šalys? Kad nebuvo pakviestas Gruzijos prezidentas, tikra nėra ta priežastis, dėl kurios vertėtų pulti mūsų prezidentę ir jos komandą. Neseniai, per Jungtinių Tautų sesiją Niujorke, ji buvo susitikusi su Gruzijos prezidentu M. Sakašvili, bet ar kas nors tai labai pastebėjo? Ne. O ji ten pasakė svarbius dalykus: kad palaiko Gruzijos siekius stoti į NATO ir ES. Vadinasi, Lietuvos užsienio politika nesikeičia.

 

Jeigu kada nors pajausite, kad reikia pakritikuoti prezidentę, jūs tai padarysite, ar išmintingai nutylėsite?

Galima būtų prezidentę kritikuoti paėmus atskirus spontaniškus pasakymus. Kaip taisyklė, žurnalistai, ypač nelabai jai palankūs, tai mielai daro. Kritikuoti atskirų posakių aš nesiimu ir neketinu to daryti. Kodėl turėčiau iš užu tvoros į ją laidyti graužtukus?  Aš noriu vertinti politikų, taip pat ir prezidentės veiksmus, pagal bendrą politinę liniją, o ne pagal atskirus pasakymus.

 

Jūs esate Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas, vienas jos kūrėjų. Jūsų partija vienija, kaip žiniasklaida pravardžiuoja, „talibanišką“ partijos sparną, kitaip tariant, ultrakonservatorius, tokius kaip K. Uoka, kuris buvo baustas administracine tvarka dėl viešos tvarkos pažeidimų per seksualinių mažumų eitynes praėjusį gegužį, ir liberalius konservatorius, pavyzdžiui,  K. Masiulį, kuris balsavo prieš  Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymą. Ar kraštutinių požiūrių partijos nariai nekelia pavojaus, kad partija gali suskilti?

Jūs įdomiai formuluojate klausimą. Tokius požiūrius aš pirmiausia vadinu nuomonių įvairove partijos viduje. Jūs vartojate tokius žodžius, kurių aš, apibūdindamas nuomonių įvairovę partijos viduje, nevartočiau. Nenoriu nieko vadinti nei beretėmis, vanagais ar talibais (juokiasi).

 

Bet jūs taip pat žinomas dėl labai vaizdingų, skrajotų posakių...

Nežinau, ar esu dėl jų žinomas. Jei man kada nors išsprūdo koks nors įdomesnis žodis, aš po to daug metų gailėjausi (juokiasi). Dažniausiai mano pasakymai būdavo iškreipti, paimti iš konteksto.

 

Liko mažiau nei pusė metų iki rinkimų į savivaldybes. Ar Tėvynės Sąjungai- Lietuvos Krikščionių demokratų partijai, siekiančiai juose kuo geresnių rezultatų, nereikėtų visuomenėje nepopuliaraus Vyriausybės vadovo ir partijos pirmininko A. Kubiliaus pakeisti aukštus reitingus turinčia Seimo pirmininke Irena Degutiene?

Savo klausimu jūs mane statote į keistą padėtį. Tai būtų labai esminis klausimas, jeigu jį svarstytų visa partijos vadovybė. Aš nežinau, ar partijai būtų teisinga dabar A. Kubilių keisti I. Degutiene. Ko gero, būtų neteisinga jį pakeisti K. Uoka. Bet sutinku, kad būtų prasminga partijai padaryti kokią nors rokiruotę, kaip tai padaro senos demokratijos šalys. Kaip, pavyzdžiui, tai padarė britai –pakeitė Tonį Blairą  Gordonu Brownu. Galbūt didelio efekto dėl to britai neturėjo, bet noriu pasakyti kitką. Leiboristų partija dėl to nesuskilo -  nebuvo partijos viduje karo, spardimosi ar muštynių. Taigi, kai partija pralaimi rinkimus ir, norėdama atsigauti, keičia lyderį, yra suprantamas ir, ko gero, skatintinas dalykas. Vieną kartą, kai aš buvau ir partijos pirmininkas, ir Seimo pirmininkas, buvau įviliotas ar, gal tiksliau pasakius, įsiūlytas į prezidento rinkimus. Manęs tuomet žurnalistai klausinėjo, ar aš atsistatydinsiu, jeigu rinkimus pralaimėsiu. Aš atsakydavau: „Kodėl turėčiau atsistatydinti – juk esu Seimo pirmininkas?“ Bet kai tas pats žmogus yra ir partijos, ir Vyriausybės galva, gali būti kitaip. Partijos vadovų pasikeitimas, pralaimėjus rinkimus, yra ne tik partijos, bet ir demokratijos brandos požymis.

 

Esate žinomas dėl savo neretai teisingų įžvalgų. Kaip jums atrodo, kas bus būdinga ateinantiems savivaldybių rinkimams?

Kažin ar išvengsime su populistiniais šūkiais besibraunančių partijų, partijėlių. Galbūt jų labiausia užderėjo per praėjusius Seimo rinkimus, bet populizmo bus ir per savivaldos rinkimus. Lietuvoje, deja, labai populiaru pasiskelbti: „Aš esu naujas. Aš dar nebuvau valdžioje. Visi viską iki manęs blogai darė, o aš padarysiu gerai.“ Kaip matome, toks protesto balsavimas Lietuvoje suveikia, nors dažniausia tie „naujieji“ yra seni nomenklatūrininkai.

 

Ar ne itin populiariai šiuo metu Tėvynės Sąjungos- Lietuvos Krikščionių demokratų partijai pralaimėjus savivaldos rinkimus ir į valdžią savivaldose atėjus kitoms politinėms jėgoms, nėra pavojaus, kad Vyriausybė rajonuose negalės funkcionuoti, neturės valdžios įrankių įgyvendinti savo politikai? Ką Tėvynės Sąjunga per ateinančius mėnesius turėtų padaryti, kad padidintų savo galimybes rinkimuose?

Jeigu atsitiks taip, kad savivaldose po rinkimų daugiau įtakos turės dabartinės opozicinės partijos, jos, ko gero, panorės, kad Vyriausybė kuo greičiau būtų nuversta – neišbūtų visos kadencijos. Jeigu atsitiks taip, bus sunku. Bet dar anksti kalbėti, ar opozicinės partijos tiek daug laimės, kad jos galėtų per savivaldą paralyžuoti Vyriausybės darbą. Ar jos, opozicinės partijos, bus vieningos savivaldose? Kaip matome, jos nelabai vieningos Seime. Aš tikiuosi, kad ir tarp laimėjusių opozicinių partijų bus nesusipykusių su sveiku protu, ir nenorinčių, kad valstybei būtų blogai. Be to, ši Vyriausybė nėra tokia, kuri savo oponentus laikytų už borto arba daužytų juos per galvas. Pavyzdžiui, kažkada mūsų partija laimėjo rinkimus, o A. Brazauskas buvo prezidentas. Prieš mirtį jis skundėsi, kaip jam tada buvo blogai, kaip mes, konservatoriai, jį tada skriaudėme. Aš neatsimenu, kad mes jį būtume skriaudę – tik jo žodžiai nebuvo galutinė valia.

 

Kadangi interviu su jumis, pasieks ir Latvijos bei Estijos skaitytojus, noriu paklausti, koks kokybinis skirtumas skiria Lietuvą nuo Latvijos ir Estijos? Kodėl Estija laikoma „Skype“ ir aukštųjų technologijų lydere, o Lietuva iki šiol kuria savo įvaizdžio programas?

Lietuva prarado daug laiko. Ypač po itin daug žadančio starto devyniasdešimtųjų pradžioje. Lietuva tada pasaulyje atrodė labai gražiai, ir turėjo labai daug įdomių pasiūlymų iš užsienio – daryti ekonominius eksperimentus Lietuvoje. Deja, visi projektai tuomet sužlugo, nes pasikeitusiai valdžiai (1992-ais metais Seimo rinkimus didele persvara laimėjo socialdemokratai, tuomet vadinęsi Lietuvos Demokratine Darbo partija-aut.) jie nebuvo įdomūs. Jų idealas buvo senoji tvarka, šiek tiek pritaikyta nepriklausomai valstybei. Tai tęsėsi iki nesenų laikų – senos galvosenos vadovai rinko sau palankią, panašios galvosenos publiką. Jie rašė žodį „reforma“ kabutėse. Deja, taip buvo. Todėl neverta stebėtis, kad reformomis kiti mus pralenkė. Lietuvos raidai senoji nomenklatūra buvo  labai nelaiminga aplinkybė. Bet, būkime teisingi, ją nulėmė kita aplinkybė – Lietuvos rinkėjai pasitikėjo senąja nomenklatūra. Deja, to pasitikėjimo daug iki šiol.

 

Koks jūsų didžiausias nusivylimas per devyniolika Nepriklausomybės metų?

(Pauzė) Turėčiau raustis po atmintį. Koks nusivylimas (juokiasi)? Galbūt nebuvo vieno didžiausio nusivylimo, bet būta daug mažų nusivylimų, ypač asmenimis. Aš jais pasitikėjau, o jie anksčiau ar vėliau pasirodė esą kitokie. Bet aš visada norėjau tikėti žmonėmis. Man labai yra įstrigę amžiną atilsį skaudūs Stasio Lozoraičio žodžiai po prezidento rinkiminės kampanijos: „Lietuvos kraujas yra užnuodytas.“ Jie man turi labai didelę prasmę. Kiek jam teko iškentėti didelių, organizuotų šmeižto kampanijų!.. Atsimenu, Atkuriamojo Seimo rinkimuose žmonės didele persvara už mane balsavo jau pirmame rate, o vos po metų, prezidento rinkimuose, balsavo visai už kitą žmogų (A. Brazauską-aut.).Vadinasi, kaip greitai keičiasi Lietuvoje žmonių nuomonės – kaip  G. Verdi operoje „Rigoletas“. Apie tai irgi galiu kalbėti kaip apie tam tikrus nusivylimus.

 

Jūs-jau garbaus amžiaus. Be jokių abejonių, jūs pakliuvote į Lietuvos istoriją. Tai-labai daug.

Mane tai mažai jaudina...

 

Apie ką, artėdamas prie aštuoniasdešimtojo jubiliejaus (spalio 17 –ąją dieną profesoriui sukaks 78 metai-aut.), dažniausiai susimąstote: apie metafizinius dalykus, gyvenimo prasmę, mirtį, darbą ar šeimą? Ką dar norite spėti nuveikti gyvenime?

Mąstau apie įvairius dalykus. Pavyzdžiui, ką dar turėčiau nuveikti. Tiksliau: ką galėčiau nuveikti? Prieš keletą metų  daugelį suplanuotų darbų jau spėjau padaryti. Tai nereiškia, kad jau pasiruošiau eiti į kitą pasaulį (šypsosi). Manau, kad dar esu reikalingas, kad galiu šį bei tą nuveikti kaip Europos Parlamento narys. Dar labai norėčiau parašyti ir išleisti esė rinkinį. Nežinau, ar jiems kam nors bus įdomus, kai nebus manęs, bet jaučiu, kad turiu ką pasakyti jame. Noriu pasidalinti savo pasaulėžiūra ir mintimis. Visą gyvenimą tyrinėjau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio veiklą, turiu dar nepublikuotos archyvinės medžiagos apie Nepriklausomybės atkūrimą, tad jei mano laikas žemėje dar nesibaigia, darbo turiu užtektinai.

 

Ačiū  už pokalbį. Stiprybės jums, profesoriau.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Tomas Julius Žulkus – Palangos miesto savivaldybės Tarybos narys, Statybos ir miesto ūkio komiteto pirmininkas bei Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Palangos skyriaus narys įsitikinęs, jog šie metai bus labai darbingi. „Šiuos metus drąsiai galima vadinti iššūkių Palangai metais – pradėta įgyvendinti daug ambicingų projektų...


Tarybos narys Danas Paluckas, kuris yra ir Kontrolės komiteto pirmininkas, mėgsta viešai paverkšlenti, kad valdžia ignoruoja komitetą ir jo veiklą, bet, pasirodo, D. Paluckas pats jau trečius metus iš eilės grubiai pažeidžia Savivaldos įstatymą, kuris numato, kad Kontrolės komiteto pirmininkas kiekvienų metų pabaigoje už savo veiklą atsiskaito savivaldybės Tarybai.


Palangos miesto savivaldybės Tarybos nariui, vienam iš Liberalų sąjūdžio Palangos skyriaus aktyvistų Eimučiui Židanavičiui bendrapartiečiai praėjusį ketvirtadienį parodė didelį pasitikėjimą – išrinko partijos kurorto skyriaus pirmininku. Jis atsakė į „Palangos tilto“ klausimus apie skyrių ir pasidalino mintimis apie būsimus rinkimus.


Šią savaitę Lietuvos vyriausybė prisistatė ir pristatė savo pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai programą europarlamento komitetuose akylai stebint ir klausant dešimtims europarlamentarų, žurnalistų, nevyriausybinių organizacijų atstovų. Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas davė išskirtinį interviu „Palangos tilto“ redaktoriui.


Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pareiškimas miesto tarybai  5

TS–LKD frakcijos nariai: Dainius Želvys Mindaugas Skritulskas Elena Kuznecova Antanas Sebeckas Gediminas Valinevičius Šarūnas Vaitkus, 2013 06 06 | Rubrika: Miestas

Pastaruoju metu miesto spaudoje skelbiami tarybos opozicijos atstovų objektyviais faktais neparemti kaltinimai valdančiosios daugumos koalicijai, nepagrįsti priekaištai dėl Palangoje vykdomų projektų kelia ne tik Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nuostabą bei pasipiktinimą.


Kaip geriausiai išbalinti nelabai baltą mundurą? Palangos vicemeras (išvykus merui Š. Vaitkui atostogų, ir laikinai einantis miesto mero pareigas – aut.), Sporto mokyklos bokso treneris ir savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininkas Saulius Simė pasirinko boksininko taktiką: pulk! Kitame miesto laikraštyje S. Simė praėjusį savaitgalį paskelbė...


Petro Grecevičiaus paskaitas Klaipėdos universiteto studentai mėgsta. Darbui pasišventęs profesorius dėsto kraštovaizdžio architektūros istoriją ir teoriją, kraštovaizdžio architektūros mokslinių tyrimų metodiką, teritorijų planavimą, aplinkos planavimo politiką ir ekonomiką.  „Palangos tilto“ redakcijoje kalbėjomės apie jo darbą, Palangą, Kiniją, jaunų...


 Buvęs Darbo partijos Palangos skyriaus pirmininkas Vygantas Žylė, mėginęs pirkti buvusio lopšelio-darželio „Saulutė“ pastatą, savivaldybės aukciono komisijai nutarus privatizuojamą objektą laikyti neparduotu, apskundė tokį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, kuris vyro ieškinį atmetė. V. Žylė tuomet šio teismo sprendimą apskundė Lietuvos Apeliaciniam Teismui. Bet V. Žylė liko...


Virš Socialdemokratų partijos Palangos skyriaus pirmininko Viktoro Pivriko jau nuo vasaros tvenkęsi debesys praėjusį šeštadienį „Vanagupės“ viešbučio konferencijų salėje virto į trumpą, veržlų lietų – daugiausia skyriaus „Pirmūnų“ grupės balsais V. Pivrikas buvo atstatydintas, o skyriaus jaunimas išsirinko naują lyderį –Daną Palucką. „Jau lankydamasis Palangoje vasarą, pajaučiau skyriaus...


„Atsiprašau, kad priverčiau laukti – tik ką pasibaigė posėdis, todėl, prieš susitikdamas interviu, norėjau truputį susipažinti su paskutinėmis Lietuvos naujienomis,“-profesorius, Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis į šoną stumtelėjo iškarpų iš įvairių lietuviškų portalų....


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius