Rąžės upelio trivardystė

Palangos tiltas, 2024-01-22
Peržiūrėta
1453
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Rąžės upelio trivardystė

Europoje pastaruoju metu galima pastebėti susirūpinimą nacionalinio nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu. Lietuva ne išimtis. Vietovardžiai, tarp jų ir vandenvardžiai, neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Apsaugodami vandenvardžius, apsaugome kalbą, o joje užkoduota krašto praeitis. Žymus lietuvių kalbininkas, hidronimų tyrinėtojas, etimologinio žodyno sudarytojas A. Vanagas yra pasakęs, kad kalba tai milžiniška registracijos knyga, vietovardžiai – tai savita žemės vietų ir objektų inventorizacija, vien upių ir ežerų vardų Lietuvoje žinoma apie 10 000. Vietovardžius sukuria vietos žmogus. Kažkada visi vietovardžiai buvo aiškūs. Vietovardžių keitimo ar nykimo priežastys įvairios. Praeitame amžiuje Lietuvos teritorijos vietovardžių kaita dažniausiai buvo susijusi su kraštovaizdžio pokyčiais dėl masinės kolektyvizacijos, melioracijos, krašto okupacijos ir sovietizacijos procesais. Šiuo metu Lietuvoje, remiantis UNESCO Nematerealaus kultūros paveldo apsaugos konvencija, priimta 2003 m. Paryžiuje, yra kuriamas bendras vietovardžių, tarp jų ir vandenvardžių, žinynas. Į jį yra įtraukta ir per pačią Palangos kurorto širdį tekanti smulki upelė Rąžė.

Anksčiau smulkių upelių, jų intakų, į bendrą registrą netraukė. Įvairių šalių kartografai žemėlapiuose, jei upelį ir pažymėdavo, pavadinimo nenurodydavo. O jei žymėdavo, pavadinimas būdavo užrašomas iš klausos, klausiant vietinių gyventojų.Taip nutiko ir su Rąže. Jei dabar paklaustum senųjų vietinių gyventojų, jie gyvena „pri Roužės/paroužy arba pri Ronžės“. Rąžė, nors ir oficialus upės pavadinimas jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau dažniau priimtinas į Palangą atvykusiems gyventi sovietmečiu ir vėliau, nekalbantiems palangiškių šnekta, žemaičių tarme. Likę – gyvena paroužy ir jiems per miestą teka Roužė/Ronžė.

 Lietuvoje dažnai įvairiuose spaudiniuose atsirasdavo įvairiai skambantys to paties vandenvardžio pavadinimai. Vienas iš įdomesnių vienos upės dviejų pavadinimų yra – Neries ir Vilijos atvejis. Iki šiol gyvojoje kalboje vartojami du vienos upės vardai. Vardo kaita, sakoma, susijusi su kalbine etninių lietuvių asimiliacija, rytų slavų ekspancija į vakarus. Palangoje Rąžės/Roužės/Ronžės trivardystė ryškėti pradėjo įvairiuose spaudiniuose gana seniai. Kadangi pagal upę pavadinimą gavo ir viena iš tuo metu besikūrusių Palangos gyvenviečių (dabar jau išnykusi), vėliau ir kurorto gatvė, situacija dar sudėtingesnė, nes upės ir gatvės, esančios šalia upės vardai, istoriškai ne visada sutapo. Šiuo metu taip pat nesutampa. Kartografiniuose žemėlapiuose, taip pat ir naujai kuriamame Lietuvos vietovardžių žinyne, galima išvysti upę Rąžę ir šalia jos esančią Ronžės gatvę. Tačiau taip buvo ne visada.

Kraštotyrininkės E. Adiklienės, 1982–1984 m. ekspedicijos medžiagoje nurodomi keli šio gatvėvardžio variantai – Roužė arba Rąžė. Panašu, kad tuo metu oficialusis jau buvo Rąžė, bet vis dar, kaip ir dabar, neįėjęs į senųjų gyventojų kalbėseną. Kraštotyrininkė pastebi, kad 19 a. „Situaciniame Palangos plane“ ši gatvė visai nežymima, nes jos dar paprasčiausiai nebuvo. Apie Roužės gatvės susikūrimo aplinkybes jai per ekspediciją papasakojo vietinis Palangos gyventojas Jonas Gricius: esą grafas Tiškevičius su klebonu Šniukšta apsikeitė žemės valdomis. Klebonas gavo žemę prie upės. Dešiniąją pakrantę pasiliko sau, o pietinę, mažiau derlingą, suskirstė sodybiniais sklypais ir davė naudotis gyventojams činšo teise. Tuo metu buvo tik siauras keliukas, nė nesijungiantis su Vytauto gatve, tiltų irgi nebuvo. Pirmasis iš klebono įsigijęs sodybinį sklypą – Kazimieras Prišgintas. 1900–1939 m. besikurianti naujoji gyvenvietė gavo Paronžės vardą. E. Adiklienė mini, kad tarybiniais metais gatvė buvo prakirsta iki Vytauto g. ir pavadinta Roužės gatve. Kadangi ekspedicijos medžiaga apie Paronžės gyvenvietę, rinkta 1982–1984 m. ir rankraščio pavadinime įvestas dvigubas pavadinimas, galima daryti prielaidą, kad keičiant Palangos gatvių pavadinimus, pasikeitė ir Rąžės gatvės lokacija ir tuomet įvestas gatvėvardis sutampantis su upėvardžiu, tačiau E. Adiklienė išlaiko ir senąjį, šnektoje įprastą pavadinimą – Roužė. Jos ranka pieštame žemėlapyje tiek upė Rąžė paimta į skliaustus, tiek gatvė, o pirmuoju pavadinimu nurodyta Roužė. Nežinantiems verta pažymėti, kad šioji ekspedicija rengta apie senąsias Palangos sodybas iki 1940 m., kalbinti miesto senbuviai.

Lyg ir norėtųsi teigti, kad Rąžė gražiai rąžosi tik nuo sovietmečio ir buvo dirbtinai kalbininkų primestas pavadinimas, tačiau tai nėra visiška teisybė. Ą nosinė į upės pavadinimą atėjo gerokai anksčiau iš lenkų kalbos. Tiksliau sugrįžo iš pirmosios Palangos fotografės Paulinos Mongirdaitės atviručių, bei kitų autorių lenkų kalba rašytos literatūros apie Palangą. Užrašymą su ą raide sąlygojo krašto kultūrinė, politinė situacija. Vartant Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekciją, galima matyti, kad Paulinos Mongirdaitės atvirukuose keičiasi tiek vietovardžio, tiek vandenvardžio rašyba. 1912–1914 m. datuotame atviruke atvaizduota „Połąga – rzeka Rąža“, tačiau 1920 m. datuotame atviruke atvaizduojama „Palanga – Bažnyčia ir Ronžės tiltas“. Iki 1918 m. vasario 16, Lietuvos aukštuomenė dažnai kalbėjo, kūrė, mokėsi lenkų kalba. Lenkų kalba buvo ir tyli jų pasipriešinimo rusicizmui forma, tiesa, dažnai nueidavusi į kitą kraštutinumą – polonizmą. Paprasti žmonės, mažiau mokyti, kalbėjo vietine šnekta, nors apie „ponišką“, šiek tiek prakutusių kalbėjimą lenkų kalba, kurios nė patys lenkai nesuprato, yra likę anekdotų iki šiandien. Tarp dviejų P. Mongirdaitės atvirukų yra palyginti nedidelis laiko tarpsnis, nesiekia nė dešimtmečio, tačiau politinė, kultūrinė situacija regione kita. Ant 1920 m. atviruko jau užrašyta Palanga, nors iki 1918 m. įvairuoja tarp Połąga ir Polonga, o upės vardą užrašė iš klausos – tarmiškai. Taigi ą nosinė pirmąsyk atsirado ne sovietmečiu, o carinėje Rusijos imperijoje. Ir atėjo ne iš rusų, o iš lenkų kalbos. Tiesa, lenkų kalboje Palanga ir dabar yra Połąga. Nors Palangos lietuvių kalba taip nebevadiname, tačiau Rąžė pasiliko, dar ir paaiškinimas išeina neblogas – o gi nuo lietuviško žodžio „rąžosi“. Rąžosi upelė, tikrai rąžosi, šiaurės vakarų Lietuvoje, vinguriuoja, prasidėjusi Klaipėdos rajone prie Lankučių ir teka per Kretingos rajoną, per Palangą varydama vandenis, sureguliuota vaga, per visą miestą, kol įteka į jūrą į pietus nuo Naglio kalno.

                      Tačiau net ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę iš carinės Rusijos imperijos, upės pavadinimas tarpukario leidiniuose įvairuoja. Pavyzdžiui, 1922 m. leistame „Vadovėlyje po Palangą ir jos apylinkes“ rašoma, kad upė Ronza dalija Palangą į „naująjį“ ir senąjį miestą. Senamiestis tai esą kurortinė miesto dalis, o naujamiestyje esą gyvena vietiniai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiame leidinyje daug pavadinimų užrašyta tarmiškai, vietine šnekta: Vanagupis vietoj Vanagupės, Palybgiris vietoj Paliepgirių, tad ir upelė įgavo Ronzos vardą. 1926 m. Igno Končiaus pateiktame turinčių teisę balsuoti Lietuvos Seiman Palangos miesto gyventojų sąraše yra nurodomi jau Roužės gatvės gyventojai. Roužės gatvę mini ir kraštotyrininkė E. Adiklienė. 1929 m. Kurorto inspekcijos leidinyje „Palangos jūros maudyklės“ galima aptikti vilos „Žemaitis“ reklamą. Vilos vieta nurodyta – Ronžės gatvėje. 1939 m. A. Rupeikos sudarytame Palangos plane atvaizduota  Ronžės upelis, greta – Ronžės gatvė. Sovietmečiu šioji gatvė pervadinta Rąžės pavadinimu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžo Ronžės gatvėvardis, menantis išnykusią Paronžės gyvenvietę, kuri susiliejo su miestu, ilgainiui atsiradus tiltams, bet negrįžo istorinis upėvardis. Tiesa, kraštotyrininko, dailininko Gerardo Bagdonavičiaus atvirutėje atsiranda ir Rauža.

Taigi, nors hidronimai, upių pavadinimai, įprastai Europoje yra vieni stabiliausių ir rečiausiai kintančių kalbos darinių, Palangoje per gerą šimtmetį dėl istorinių, etnolingvistinių priežasčių susiklostė upės trivardystė. Tokia situacija nėra aktuali vien Palangai. Po Antrojo pasaulinio karo, sovietinėse šalyse, daug kur buvo masiškai keičiami vietovių, upių pavadinimai, taip perrašant vietinę istoriją. Vien Palangos gatvių vardų kaita ko verta, ką jau kalbėti apie mažą upelį? Įprastai Europoje, netgi keičiantis tautoms ir valstybėms, senieji vandens telkinių pavadinimai išlieka. Taip išlieka daug archajiškos leksikos, ji svarbi, tyrinėjant senovės istoriją. Roužė – istorinis kuršiškas vandenvardis. Taip nurodoma ir Lietuvos hidronimų etimologiniame žodyne, kurį sudarė žymus lietuvių kalbininkas Aleksandras Vanagas. Upėvardžio kuršišką kilmę paliudija vietinis tarimas „Rôžė“, „Rôužė“. Vietovardis dar gali būti siejamas su latvišku žodžiu „ruoza“, kurio reikšmė yra nedidelis laukų upelis, skardis, pakilimų virtinė miške, baloje. Žodyne paminima ir reikšmė rąžytis, bet nedetalizuojama iš kur ir kada šis upėvardžio variantas prigijęs, tik užsimenama, kad reikšmė/kilmė neaiški, tikslesnė upėvardžio etimologija nuo Roužės. Svarbu paminėti, kad leidinys leistas 1981 metais. 

Taigi, kuršiškąją Roužę sužemaitinus iki Ronžės, aplenkinus gavosi Rąžė. Šit ir trivardystė, kurią lėmė politinė, taip pat ir etninių gyventojų kultūrinė ir kalbinė situacija krašte. Upė šiame krašte kaip tekėjo taip tebeteka. Ir kai gyveno čia kuršiai, ir kai jiems nykstant pamažu su vietiniais susiliejo žemaičiai... Įdomu tai, kad Palangos senbuviai senovinį kuršišką pavadinimą, nesvarbu kaip užrašyta oficialiuose spaudiniuose, iš lūpų į lūpas perduoda karta iš kartos. Palangoje susiklosčiusi gana kurioziška situacija: upelė Rąžė vinguriuoja šalia Ronžės gatvės, esančios sunykusios Paronžės gyvenvietės vietoje. Buvo laikas, kai upės ir gatvės vardai skambėjo vienodai. Tačiau per šimtmetį amžių jie abu keitėsi kelissyk, retsykiais sutapdavo, retsykiais išsiskirdavo.

Parąžės kaimas, šiuo metu esantis šalia Vidmantų, neturi nieko bendro su senaja Paronže. Gal tik pavadinimą nuo šalia tekančio upelio. Šiuo atveju galima suprasti, kad jis susikūrė sovietmečiu ar vėliau, kai upės pavadinimas nusistovėjo Rąžė, nors istorinis jos vardas – Roužė.

 

Literatūra ir šaltiniai: 

                          

ADIKLIENĖ E. Roužės, arba Rąžės gatvė [rankraštis]. Palanga, 1982–1984, 14 p. Saugoma Palangos viešojoje bibliotekoje.

KANIAVIENĖ D. Laisvėjanti Palanga – Sąjūdžio verpetuose // Palangos tiltas. 2020, kovo 27, nr. 12, p. 6–7.

KONČIUS I., RUOKIS V. Palangos kraštas. Kaunas: Žemės ūkio departamentas, 1925.

Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija. Valstybės žinios2004 gruodžio 31, nr. 188. Prieiga internetu: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.248105

Palangos jūros maudyklės. Palanga: Kurorto inspekcijos leidinys, 1929.

Senoji Palanga: Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija. Lietuvos Dailės muziejus: 2009.

UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metis. [interatyvus] www. unesco.lt,  2023 10 17, [žiūrėta 2024 m. sausio 22 d.], prieiga internetu: https://unesco.lt/archives/5987

Vadovėlis po Palangą ir jos apylinkę. Klaipėda: Rytas, 1922.

VAITKEVIČIUS V. Vilija-Neris vardo istorijos vingiai // Liaudies kultūra. 2005, nr. 6, p. 10–16.

VANAGAS A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas, 1981. P. 274–275. 

VANAGAS A. Lietuvių vandenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, p. 5–23.

Vietovardžių žodynas [interatyvus].Pupkis A., Razmukaitė M.2007, [žiūrėta 2024 m. sausio 22 d.],    prieiga internetu: http://vietovardziai.lki.lt/

Vietovardžių žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002.

ŽEIMANTAS V. Palanga ir Šventoji Lietuvos ir kitų kraštų žemėlapiuose. // Palangos langai: etnokultūros metraštis, 2021, nr. 2, p. 123–131.

ŽULKUS V. Palangos vardo kilmė. Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras [interaktyvus], 2007 06 25. [žiūrėta: 2024 m. sausio 22 d.] Prieiga internetu: http://www.baltu.lt/kurortai/palangos_vardas.htm

 

Nuotrauka:

Połąga – Rzeka Rąža. Fotografė Paulina Mongirdaitė. Либава [i.e. Liepoja (Latvija): Изданiе Полангенскаго общества потребителэй, [1912–1913]. Iš Emilijos Adiklienės archyvo saugomo Palangos viešojoje bibliotekoje.Palanga – Bažnyčia ir Ronžės tiltas. Fotografė Paulina Mongirdaitė, Palanga. [1920-1924]. Iš Palangos viešosios bibliotekos nuotraukų archyvo.

 

 

Parengė: Dainora Kaniavienė,

Palangos viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė kraštotyros darbui

2024 sausio 22 d.

Palanga

Jūsų komentaras:

Architektas 2024-01-25 07:22 (IP: 162.158.222.81)
L.geras rašinys. Ačiū!

Taip pat skaitykite

Europoje pastaruoju metu galima pastebėti susirūpinimą nacionalinio nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu. Lietuva ne išimtis. Vietovardžiai, tarp jų ir vandenvardžiai, neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. 


Kiekvienas Kretingoje išlikęs tarpukariu statytas namas turi savo istoriją, tik ne visada ją pavyksta sužinoti. Akmenos ir Dopulčio upelio santakoje stovintis netrukus savo 90-metį minėsiantis namas – neatsiejama tarpukariu Kretingoje garsėjusios Petronėlės ir Juozo Pabrėžų šeimos gyvenimo dalis.


Trečiadienį palangiškius nustebino Rąžės upelio spalva – vanduo netikėtai pasidarė baltos spalvos ir taip įžiebė juokelius apie kurorte tekančias pieno upes. 


Palangos pulsas

2018 10 04 | Rubrika: Miestas

Palanga atsisako pažado vairuotojams Šią vasarą iš automobilių stovėjimo rinkliavos kone pusės milijono eurų pajamų sulaukusi Palangos savivaldybė statyti kurorte daugiaaukščių mašinų stovėjimo aikštelių, kaip buvo planuota anksčiau, nesiruošia, rašo lrytas.lt. Vienos krypties eismą Vytauto gatvėje įvedusi ir joje automobilių stovėjimo vietų...


Praėjusį ketvirtadienį prie Ronžės upelio esančios stovėjimo aikštelės vaikštinėjo, dairėsi smalsuoliai – į aikštelę vienas po kito burgzdami suko jaunieji motociklininkai.


Praėjusį šeštadienį visoje Lietuvoje, o taip pat ir Palangoje, vyko kasmetinė švarinimo akcija „DAROM“. Šiais metais organizatoriai Palangos miesto gyventojus kvietė tvarkyti penkias nešvariausias Palangoje ir Šventojoje esančias vietas – Ošupio upelio pakrantes Kunigiškėse, vietinių gyventojų dar vadinamomis...


Kažin ar šie žodžiai Kęstučio Navicko, atstovaujančio bendrovei „Pino Proprius“, siekiančios S. Nėries gatvėje pastatyti poilsio kompleksą su 210 numerių viešbučiu ir SPA sveikatingumo centru, buvo lemtingi po klausimo ilgo vilkinimo Tarybos komitetuose, bet vakar Taryba po nervingo ir valdančiąją koaliciją kiršinusio aptarimo pritarė teritorijos tarp Meilės...


Paplūdimo smėlis padėjo apsaugoti kopagūbrį

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 01 12 | Rubrika: Miestas

Pirmosiomis naujųjų metų dienomis siautęs stiprus 20-25 m/s vėjas ir stipriai banguojanti jūra ne juokais išgąsdino miesto valdžią bei visus palangiškius. Smėliu buvo užneštos Rąžės upelio žiotys, pajūrį užliejo vanduo, o bangos skalavo kopagūbrį prie centrinės gelbėjimo stoties, ties moterų paplūdimiu, Botanikos parku.


Kol valdininkai tyli, Rąžė ėda kopas  3

Linas JEGELEVIČIUS, Alfredas PUMPULIS, 2012 01 05 | Rubrika: Miestas

Neišvalius Rąžės upelio vagos patvinę vandenys, užuot papildę Baltiją, pasiglemžė apie 1 hektarą paplūdimio, niokoja kopas ir grasina toliau jas naikinti. Iki šiol nuo smėlio upelio vagą išlaisvindavę Palangos komunalininkai skėsčioja rankomis – miesto aplinkosaugininkai reikalauja leidimų upelio vagai valyti ir gilinti. UAB „Palangos komunalinis ūkis“...


Prieš du dešimtmečius už Rąžės upelio suprojektavus naują gyvenamųjų namų kvartalą, jo gyventojai susibūrė į bendruomenę „Palangos Rytai“. Taip vadinamo Rytų kvartalo tiek senbuviai, tiek naujakuriai iki šiol susiduria su daugybe problemų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius