Bernardas Aleknavičius. / P. S. Krivicko nuotr.

Bernardas Aleknavičius. / P. S. Krivicko nuotr.

Reikšmingi prisiminimai – į naują knygą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 05 27

„Lietuvai reikia meilės“, – vieną savo tekstą 2007 metais pavadino žinomas lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, didžiojo tautos sielos sergėtojo ir filosofo, sveikos gyvensenos propaguotojo Vydūno gerbėjas, pasekėjas, Klaipėdos miesto ir Šakių rajono Garbės pilietis Bernardas Aleknavičius.

„Šiandien mūsų tautai reikia ne raudonojo klano vergų. Tautai reikia meilės ir meile ugdančių vadovų. Lietuvių tautos sąžinė – Vydūnas – nuolat kartojo: „Vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonė niekuomet netaps tikrove. Iš vergovės paleistas jis dar nėra laisvas. (...) Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu“.
Esame iš vergovės išsivadavusi tauta. Daugelis dar mąstome vergo kategorijomis. Ne vienam tautiečiui vergo grandinės dar mielesnės už kaimyno gerovę, už tautos švietimą, tautinę savimonę. Pagaliau ar turime šiandien tokią partiją, kuri rūpintųsi jaunosios kartos tautinės savimonės ugdymu, meile ir pasididžiavimu Lietuvai. O jeigu tokia partija atsirastų, tai ji tuoj pat būtų nuraminta, nes to negali pakęsti svetimas gaivalas, kurio tikslas – skaldyti ir valdyti lietuvių tautą. O mes, anot Vydūno, apakėliai, to nematome. Tai kur mes einame!? Gal į susinaikinimą!?
Kiek šiandien turime pedagogų, kurie savo auklėtinių mažose širdutėse įžiebia negęstančią meilės ugnį Tėvynei!?
Mums reikia partijos, kuri mylėtų Lietuvą, kuri neišnaudotų tautos ir jos nežemintų. Meilė trupina ledines žmonių širdis, uždega vydūnišką ugnį. Didysis mūsų tautos mąstytojas sakė: „Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykdytų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo, meilės“.
Kovo 22-ąją sukanka 145 metai nuo Vydūno gimimo. Sparčiai artėja ir Vydūno 150-asis gimtadienis 2018-ais metais, sutampantis su 100-osiomis Vasario 16-osios metinėmis.
Šiam jubiliejui klaipėdiečiai miesto centre rengiasi statyti paminklą Vydūnui, o uostamiestyje 50 metų gyvenantis su žmona žurnalistas B. Aleknavičius baigia rengti leidinį „Sunku akmenėliui ant kelio gulėti“, kuriame bus suminėtos Vydūno lankytos vietos Lietuvoje.
Mėgo Vydūnas jūrą, Pajūrgirį (taip filosofas vadino Girulius) ir bet kokiai progai pasitaikius su savo vadovaujamu Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choru arba vienas pabūdavo Palangoje. Iš būsimo B. Aleknavičiaus leidinio savo mieliems skaitytojams ir pateikiame rašinį „Vydūnas Palangoje“.

Vydūnas Palangoje sėmėsi dvasinio ir kūrybinio įkvėpimo
Bernardas ALEKNAVIČIUS, Klaipėda

Kaip magnetas traukia geležį, taip jūra ir kalnai – žmogų. Kada Vilius Starosta pirmą kartą pamatė jūrą – nežinoma. Galėjo būti 1888-1892 metų laikotarpyje, kai mokytojavo Kintuose. Jaunuolis, gyvendamas prie Kuršių marių stengėsi pamatyti ir dar platesnius vandenis. Pirmasis susitikimas su jūra Vydūną ne tik pavergė, bet ir užbūrė. Baltijos didybė būsimą filosofą keitė, tobulino, o ir be jos jis jau gyventi negalėjo. O ir gyvendamas Tilžėje kiekvienais metais stengėsi pabūti pajūryje, dažniausiai apsistodavo Pajūrgiryje. Traukė Vydūną ir Palanga. Manytina, kad pirmą kartą į Palangą Vydūnas atvyko po Pirmojo pasaulinio karo, susikūrus Nepriklausomai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui autonomijos teisėmis prisijungus prie Lietuvos Respublikos. Vydūno buvimą Palangoje liudija ir išlikusios fotografijos. Tai „Vydūnas Palangoje prie Birutės kalno su Lietuvos mokytojais“ (1923), „Vydūnas Palangoje prie Vaineikių namo“ (1923), „Giedotojų draugijos choras su Vydūnu Palangoje“ (1931). Žinoma ir tai, jog 1928 m. liepos mėn. Palangoje vyko Lietuvos mokytojų kursai. Kursuose apsilankė ir Vydūnas.
Apie 1923 m., ko gero pirmąjį Vydūno buvimą Palangoje, vaizdžiai savo prisiminimuose aprašo prof. Ignas Končius (1886-1975). Atvykęs į Palangą pas Liudą Vaineikį (1869-1938) Ignas Končius išgirsta: „Yra svečių. Tau duosime valgyti uždury“.
„Gerai“, – sakau, o buvau tikrai perkoręs, – ir diena karšta, ir kelias smiltėtas.
Supažindino... Vydūnas. Brakas.
Brakas, kaip Brakas iš Klaipėdos, jaunas, švelnios išvaizdos, kuklus vyras.
Bet Vydūnas iš Tilžės – visai kas kita. Savotiški plaukai. Įdomi kakta, sunkiai įstebimos akys. Vis nori žiūrėti į tą galvą „visumoje“. Baltas švelnus vilnonis megztukas atstoja liemenę. Neapykakliška apykaklė. Ilga gintaro kartelė ant kaklo, tubūt, laikrodžiui pasirišti. Lengvutis, tarsi iš oro švarkelis. Jau, sakyčiau, vienų skylių naginaitės su plonyčiais puspadukais. Atrodė Saulės spindulių perberiamas, vėjo tai tikrai kiaurai perpučiamas. Tarsi nieko kūniško. Viena tik siela. Bet visų sykiu vaikščiojanti siela. Ji mąsto už visus. Ji yra visų vidus. Ji viską visų mato, nusako, palaiko, taiso, žadina, varo pirmyn. Kad kalba, rodos, ir už mane pasako, ir už mano draugą-pažįstamą. Tegu ir apie vieną ką sako, bet nuduoda, tarsi visus tai liečia, iš visų po truputį tai paimta, visus pamini, visų neminėdamas – vienaskaitoj kalbėdamas. Gražu, kai puokštėmis, vaizdais kas kalba, kai, žmogaus neliesdamas, apie visus pasako, visus pamoko, visiems pataria.
Klausau, stebiuos. Dairaus, kaip sapne pasijutęs. Vis nesuprasdamas, kame esu, ką matau.
Gerojo šeimininko malonioji žmonelė Stasė sako:
– Tu klausykis, bet valgyk, juk esi išalkęs.
Vydūnas valgo kažkokius žirnelius, ankšteles, morką. Vienas pats. Kiti pavalgę.
– Aš lavono nevalgau (labai minkštai „l“ ištardamas, sako).
Ta ir buvo jo pasikalbėjimo tema.
Nepatogu pripažinti. Tačiau ir po tiek metų reikia teisybę pasakyti. Sėdžiu aš tame užduryje, Vydūno nematomas. Sėdžiu, pro plyšelį žiūriu – viską matau, viską girdžiu. Ir traškinu sau viščiukų kulšis – sparnelius.
Kalba jautri, įtikinanti, švelni, viliojanti, patraukli. Tačiau alkis ima savo.
Buvau, matyt, dar jaunas, daug kūniškos jėgos. Kūnas viršijo protą. Buvau tuomet taip pat dvejopas, kaip ir pati Palanga nuo savo seniausių laikų iki pastarųjų Nepriklausomos Lietuvos dienų.
Mačiau ir girdėjau Vydūną ir paskui. Ir Lietuvos universitete suteikiant garbės titulą. Ir skaičiau „Jaunimą“, „Ne sau žmonės“ (net vaidinau), visus „Probočių šešėlius“. Bet visus gautus vėliau įspūdžius pyniau su tuo pirmuoju įspūdžiu, kai Vydūnas vienas pats, beveik kambario vidury plataus-ilgo balto stalo užstalėj sėdėjo, kai visaip pakrypę, daugiausiai pakrypusios, klausytojai-klausytojos, rimtai nusiteikę, klausė-žiūrėjo, kai aš to paties kambario užduryj mintimis visai sutikdamas, bet tikrumoje visai priešingą garbingam kalbėtojui darbą dirbau.
Tai buvo Palangoj, toj priešginybių padangėj. Čia vis pynėsi galingi su menkučiais. Audros su giedra. Žvejų laiveliai su jūrų bangomis. Vanduo su žeme. Čia vokietis senovėj. Paskui rusas. Lenko niekad čia netrūko. O lietuvis, paniūrus, kur reik tylus, visad darbštus, ėjo sau ir ėjo. Ir išėjo savo kelią, – atrado save savoj žemėj. Pažadino kraštą, sukėlė.
Gyveno ten ir gyvens“.
O Vydūno draugijos garbės narys alantiškis Ignas Skripkus (1910-1999), gyvenęs Klaipėdoje, yra pasakojęs: „1928 m. Palangoje vyko mokytojų kursai, kuriuose dalyvavo ir mokytojas iš Alantos Mykolas Šedukis. Kartą ant Birutės kalno kursų dalyviams pozavo filosofas Vydūnas. Kai kursų dalyviai baigė piešti filosofo portretą, Vydūnas atidžiai peržiūrėjo piešinius. Vieną kitą darbą pagyrė, pro kitus praėjo žodžio nepratardamas, o ant M. Šeduikio piešinio Vydūnas pasirašė. Tokiu Vydūno žestu sužavėtas mokytojas M. Šeduikis grįžęs į Alantą, pagal palangiškį piešinį, sumanė nutapyti Vydūno portretą. Bet tuo metu neturėjo drobės. Todėl paėmė kiek anksčiau tapytą Vytį ir, naujai ištempęs drobę ant porėmio, ėmėsi darbo. M. Šeduikis Vydūną nutapė tarsi Prometėją, nešantį fakelą su liepsnojančia Amžinąja ugnimi. Šis M. Šeduikio sukurtas Vydūno portretas neturėjo sau lygaus. Vydūno dvasingumas čia žėrėjo tarsi saulė. Tai buvo mokytojo Mykolo Šeduikio tapybos viršūnė.
Ir štai atėjo nelemtieji 1940-ieji metai. Kadangi Vydūno portreto kitoje pusėje buvo nutapyta Vytis – kūrinį teko slėpti. Mokytojas savo neįkainuojamą „Vydūną“ nakčia išnešė iš namų ir paslėpė po tiltu. 1941 metais kūrinys jau buvo peršlapęs ir supelijęs. Taip mokytojas M. Šeduikis prarado savo sukurtą Vydūno portretą.
Pokario metais iš atminties M. Šeduikis bandė atkurti Vydūno portretą. Kūrė tik portretą, be fakelo. Ir toks dvasingas Vydūnas M. Šeduikiui jau nebepavyko. Kai portretas buvo užbaigtas, mokytojas ant jo užrašė: „Vydūnas – filosofas. M. Šeduikis. Alanta-Palanga. Autografas 1928.VII“. ir šiandien šis darbas saugomas velionio mokytojo M. Šedukio našlės Leonoros Šeduikienės namuose Alantoje.
Artėjant Vydūno gimimo 100-osioms metinėms, M. Šeduikis dar nutapė keletą Vydūno portreto kopijų, kurių viena saugoma ir rašytojo Petro Dirgėlos namuose. Tiesa, ši kopja buvo skirta Vilniuje vykusiam Vydūno gimimo 100-ųjų metinių minėjimui, kuriame dalyvavo ir mokytojas M. Šeduikis. Ko gero, jis čia paskutinį kartą ir kalbėjo apie Vydūną, kurio pavyzdžiu stengėsi sekti visą savo gyvenimą.
Ir visa ši graži legenda prasidėjo Palangoje“.
Apie 1937 m. Vydūno viešnagę Palangoje kraštotyrininkas Albinas Ruzgas publikacijoje „Vydūno viešnagės Lietuvoje („Gimtinė“, 2006 Nr. 9) rašė: „1937 m. vasarą Vydūnas poilsiavo Palangoje. Kurorte jis vilkėjo baltus drabužius, ypač ilgutėlį švarką. Tuo atkreipdavo visų dėmesį. Kai kas buvo įsidėmėjęs Vydūno fizionomiją iš nuotraukų spaudoje ir pamatę jį natūroje iškart atpažindavo. Vakarais į susitikimus jį kviesdavo kurorte vasarojanti publika. Vydūnas buvo pagarsėjęs, populiarus, todėl į susitikimus ateidavo ne tik pasauliečių, bet ir dvasininkų, moterų vienuolių“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangoje lankėsi miesto garbės pilietis švedas L. T. Larsonas

"Palangos tilto" informacija, 2019 11 20 | Rubrika: Miestas

Larsas Tomas Larsonas (Lars Thomas Larsson) – palangiškių draugas bei Palangos miesto garbės pilietis – tęsia daugiau nei prieš penkiolika metų pradėtą gražią tradiciją padėti sveikatos problemų turintiems mūsų miesto gyventojams bei lapkričio 19 – 20 dienomis lankėsi kurorte.    


Palangos miesto garbės pilietis Danius Puodžius pirmadienį, spalio 28 d., minėjo savo 84 -ąjį gimtadienį, ta proga D. Puodžių pasveikino kurorto vadovai – miesto meras Šarūnas Vaitkus, mero pavaduotojas Rimantas Antanas Mikalkėnas bei mero patarėjas Pranas Žeimys.


Šeštadienį, rugsėjo 15 d., Kurhauzas atvers duris itin iškilmingam renginiui – 17 val. čia vyks Palangos miesto garbės pilietės regalijų įteikimo ceremonija. Regalijos bus įteiktos Lenkijos mokslininkei, europinės reikšmės kultūros istorikei, Palangos miesto istorijos tyrinėtojai, profesorei, habilituotai daktarei Malgožatai Omilanovskai (Małgorzata...


Populiarūs laikraščio „Palangos tiltas“ kavaryčiai-susitikimai šiais metais baigėsi šį antradienį, būriui palangiškių ir svečių atėjus į „Fotokava“ kavinę, mūsų kavaryčių partnerį. Siurbčiojant kavą ir vaišinantis meduoliais, kiekvienas pasidalino įsimintiniausiais šiais metais įvykiais – Lietuvai, Palangai, kiekvienam...


Paskutiniais metais vėl pastebimas vis didesnis domėjimasis sveika gyvensena, žmonės tampa sąmoningesni, ieško informacijos, mokosi, šviečiasi, imasi sveikatingumo praktikų. Galima sakyti, sveika gyvensena dalyje visuomenės tampa gera mada. Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva Seimas 2013 metus buvo paskelbęs Sveikatingumo metais. Nevyriausybiniame sektoriuje kilusi nauja...


Vaikų sveikata – tautos kultūros dalis  1

Regina LELIENĖ Palangos lopšelio-darželio „Žilvinas“ direktorė , 2013 07 18 | Rubrika: Sveikata

Lopšelio-darželio ,,Žilvinas“ pedagogai, įgyvendindami Valstybinės sveikatą stiprinančių mokyklų plėtros programos nuostatas, organizavo pedagogams seminarą ,,Vaikų sveikata – tautos kultūros dalis“ ir kvalifikacijos tobulinimo programą minėtos asociacijos nariams ,,Vaikų sveikatos, kaip tautos kultūros dalies įgyvendinimas lopšelyje-darželyje“.


Reikšmingi prisiminimai – į naują knygą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 05 27 | Rubrika: Kultūra

„Lietuvai reikia meilės“, – vieną savo tekstą 2007 metais pavadino žinomas lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, didžiojo tautos sielos sergėtojo ir filosofo, sveikos gyvensenos propaguotojo Vydūno gerbėjas, pasekėjas, Klaipėdos miesto ir Šakių rajono Garbės pilietis Bernardas Aleknavičius.


„Aš manau, kad kitąmet Palanga, būsimoji Lietuvos kultūros sostinė, turi dideles galimybes suspindėti. Noriu pastebėti, jog labai labai svarbu, kad visame švenčių šurmulyje, tarp festivalių ir jomarkų – kurių taip pat reikia ir kurių tradicijas miestas turi – neprapultų, nepasiklystų vietos kultūros ir meno žmonės, Palangos šviesuomenė“...


Bibliotekoje - Skuodo rajono kultūros diena

„Palangos tilto“ informacija, 2011 04 13 | Rubrika: Miestas

Vakar Palangos miesto viešojoje bibliotekoje buvo minima Skuodo rajono kultūros diena Palangoje, kuri tikriausiai suvirpino ne vieno skuodiškio, gyvenamąja vieta pasirinkusio kurortą, širdį.


Praėjusį ketvirtadienį palangiškius susiburti į Palangos miesto viešąją biblioteką paskatino iš Šilutės atvykęs Lietuvoje žinomas renginių vedėjas, komentatorius, dainų tekstų autorius Marijus Budraitis, pristatęs savo pirmąją poezijos knygą „Naktigonė“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius