Romas Paulikas: „Gyvendamas Palangoje negalėčiau netapyti jūros“

Ką dar gali sužinoti apie bičiulį menininką, apie kurį viską žinai? Taip manau, nes mano Plunksna jau daug kartų spaudai „lesiojo“ faktus apie Romo kūrybą. Ką dar galima sužinoti? Ogi tą patį, ką apie neprognozuojamos krypties ir vėjų Debesį, kuris kas akimirką keičia savojo skrydžio ir chaoso formas..

Žmonija seniai suprato, kad net tikra motina savo vaiko per gyvenimą tikrai nepažįsta, nes gyvenimas – pilnas pokyčių. Kaip ir dailininko paveikslai, – kiekvienas vis kitoks. Kiekvienas potėpis, spalva – originalios ir žavi netikėtumu. Menininko laisvė – nepakaltinama egoistė. Menininko talentas tuo ir unikalus, kad jis – vis naujas, šviežias, sugeba keistis. Paveikslai – kaip pajūrio debesys, vis kitokie ...

Laisvasis Palangos Paulikai, Romce, smagu vėl užsukti į Tavo kūrybinę dirbtuvę, kaip ir 1992 metais. Ar dar daug „šarmo“ paveiksluose, kuriuos išglostai savo širdies žvilgsniais ir kiekvienas iš jų yra brangus, išjaustas, įkvėptas talento, kuris puošia daugybės palangiškio menininko gerbėjų namus ne tik „Palangos dvaro“ teritorijoje?

Miniatiūrinis dailininko Romo Pauliko auto – dosjė

„Gimiau 1954 metų birželyje, Klaipėdoje. Zodiako ženklas – dvynys. Vaikystėje lankiau vaikų piešimo studijas, todėl piešimas tapo mano gyvenimo būdu. 1972 metais baigiau Klaipėdos vaikų dailės mokyklą. 1978 m. studijavau ir baigiau Maskvos liaudies dailės akademijos Tapybos grafikos fakultetą.

Nuo 1983 metų gyvenu ir kuriu Palangoje. Su žmona l/d „Ąžuoliukas“ pedagoge Zita Paulikiene užauginome tris puikius sūnus – Vaidą (32 m.), Mindaugą (29 m.), Daną (18 m.).

Esu  aktyviai padėjęs kurti Palangos kūrybinę grupę „Mostas“, džiaugiuosi kiekvieno iš narių aktyvumu, mūsų bendrais plenerais prie jūros Lietuvoje, Latvijoje, taip pat gražiausiose Žemaitijos vietose. Tai mus suvienija kūrybiniams ieškojimams, o menas, kaip žinia, visais laikais gaivina ir sielos pajėgas kasdienybės rūpesčiuose.

Parodose dalyvauju nuo 1979 metų, tarp jų – 12 autorinių Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje (pastarosiose dviejose šalyse teko ir kurti). Mano darbų yra privačiose kolekcijose visuose Lietuvos miestuose, Kanadoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kazachstane“.

Teksto autoriaus G. G. Post Scriptum: čia dar kartą dera pagirti palangiškių dailininkų (ir ne tik jų!) žmonas – jų darbštumą, sąžiningumą, kantrybę, pasišventimą vaikams. Menkiausiai smulkmenai, be ko negimsta dideli dalykai. Namų kūrybą. Šis paveikslas – „Širdis ir metų laikrodis“, nepaisant metų laikų, rudens darganų, net štormų, pripažįstant savosios moters „Konstituciją“, ją gerbiant ir nemeluojant sau garantuoja kitų paveikslų gimimą ir švytėjimą.

Štai todėl šilčiausių pagarbos žodžių nusipelnė Nijolė Griušienė ir Zita Paulikienė, Viktorija Sendrauskienė ir Vlada Marija Griškevičienė, ir... visos dorųjų šeimų moterys.

Jūros magija netelpa viename paveiksle

Skoningame, nors kuklios apimties žymaus fotomenininko, Palangoje gyvenančio, o Klaipėdoje dirbančio dizainerio Gyčio Skudžinsko sumaketuotame Romo Pauliko kataloge „Tapyba“ įvairiais atspindžiais emocijas veikia visada išdidžios ir sakralios, visus užburiančios nė vieno abejingu nepaliekančios mūsų Baltijos jūros vaizdai. Štai – „Jūra“ prieš audrą, „Jūra“, „Vakaro jūra“, „Šėlstanti jūra“, „Uoste“, „Vakaro laivai“, „Preila“, „Jachtos“, „Pajūrio motyvai“, „Botai Drevernoje“, „Grįžtantis laivas“, „Žiema pajūryje“, – šie ir kiti mieli, širdį glostantys paveikslai yra Romo Pauliko stiprumas ir jų ilgo amžiaus garantija. Žodis gali būti lengvabūdis nuotaikos reiškėjas, plepaus žmogaus beveik nestabdome, numojame ranka – „tegul išsipliurpia!“. Paveikslo misija atsakingesnė. Čia turi jausti saiką. Nes net vienas neatsakingas potėpis ar dažų spalva ne vietoje turi įtakos ir minties, paveikslo idėjos krypčiai bei filosofijai.

Romas Paulikas, buvęs klaipėdietis, – pats stebiu du riebius dešimtmečius, – kiekvieną paveikslą tapo labai atsakingai, nuotaikingai, saikingai ir šitai garantuoja dailės gerbėjų simpatijas. Romas Paulikas jaučia jūros nuotaikas, jis – neginčytinai vienas iš stipriausių tapytojų – marinistų. Visa čia gyva. Vandenys ir laivai. Ir juos valdantys žvejai, jūreiviai.

Šia prasme vienas mano bičiulis – tapytojas Romas Paulikas, mano akimis, labai artimas savo nuotaikomis kitam, 2010 metų rudenį Lėbartų kapinaitėse įsikūrusiam bičiuliui, mano bendradarbiui „Lietuvos žvejo“ laikraštyje, poetui ir fotomenininkui Vytautui Brenciui: „... Tolstu jau bebalsis, ten – už horizonto, kur lėkštas protas seklėja, gilus – potvynį randa, – tuštybės dulkes nužėręs, gurkšnoju ozoną kiekvieno štormo veide įžiūrįs savo brandą“.

Vytautas Brencius ir Savelijus Golubevas talentingai fotografavo laivus, bet palangiškio dailininko Romo Pauliko nutapyti įvairiaspalviai laivai – lyg stebuklingos pilys: va, sulauks palankių vėjų ir ... plaukia, „Sveika, jūra ir Pasaulio vandenyne, mes – iš gražiausios pasaulyje – Lietuvos valstybės“.

Smagu prisiminti ir tai, jog gerai nusiteikęs draugus gerbiantis Romas Paulikas, kurdamas naują paveikslą, ne tik panosėje sau paniūniuoja, bet dažnai pats savą išmintį įspraudžia į „eilėraščio narvą“, ir net nustembi – kuo pats ne poetas? Čia – dar komplimentas, kaip tartų gyvenimo kelyje sutiktas legendinis poetas Paulius Širvys, „bičiuliškam vaikynui“ Romui Paulikui.

Mūsų šeimos namuose Saulėtekio take dažnas svečias akimis patyrinėja ant sienų oriai besipuikuojančius paveikslus ir klausia: „Kur įsigijote – Vilniuje?“ „Ką jūs! Tai mūsų palangiškių menininkų Edvardo Žibos, Gražinos Oškinytės – Eimanavičienės, Romo Pauliko, Juozo Griušio, Jono Vaišės, Vlado Palcyno darbų galerija“, – didžiuojamės.

Stiprūs, profesionalūs, nė atimt... „Gal pasakysite, kur galima susitikti su autoriais?“

Tai dar sykį įtikina, kad Palangos dailininkai, susibūrę „Moste“ yra visų pripažinti ir daug kas stebi mūsų menininkų kūrybinį augimą.

Apie vaikystę, tarnybą armijoje ir pažintį

Labai ištikimas savo šeimai ir pašaukimui žinomas Palangos tapytojas marinistas Romas Paulikas savo dirbtuvėse gegužės 17-ąją prisiminė kai kuriuos „jaunystės kino“ epizodus.

„Manęs lengvai nepastumdysi, aš gimiau ir „paauglėjau“ internacionaliniame jūreivių Klaipėdos uostamiestyje. Senasis turgus – Tabako fabrikas – alaus darykla „Švyturys“, – nieko sau „Bermudų trikampis“, ar ne? Ir – visada daug draugų aplinkui. Jau keturmetį mama turguje atrasdavo tarp čigonių braškes valgantį! Tėvelis Juozas Paulikas, miręs 2000-aisiais, dirbo kranistu Prekybos uoste, o laisvalaikiu buvo... liaudies meistras. Gyvenimas pats pramoko gyvenimo, kaip reikia vaikščiot per sankryžas, kas galima, o ko – vengti. Ko tik nebuvo tada Klaipėdoje! Melnragėje, Naftos  bazėje statant cisternas, mes berniūkščiai, surasdavom kumščio dydžio gintarų gabalus, kuriuos po to parduodavom... už tris rublius, kad tik greičiau valgytume... ledus. Mes, vaikai,  matydavom, kaip už Prekybos uosto tvorų „veikia“ kontrabandininkai. Švyst kažkas per tvorą maišą – kitą laivais atplukdytų apelsinų, mes – už jų, į kalniuką ir „vaišinamės“ prie jūros iki soties. Krautuvėse tai nebūdavo! Mes sargybinius šunis pašerdavom mėsa ir tie tylėjo. Vaikai yra pasaulio milijonieriai ir valdovai, gudročiai, štai kas. Kontrabandininkai – spekuliantai iš uosto teritorijos išmesdavo ir automobilių padangų, mes, paaugliai, irgi matėm, ir ne vieno „žuliko“ planus sujaukdavom.

Tarp savų paaugliškų žaidimų su rusiukais ir Memelio žemaitukais vis dažniau nusiramindavau piešdamas ir, nėra abejonės, visur dominavo mano, mūsų žvilgsnius glostanti, pamaloninanti jūra, laivai, visa, ko nerasi žemyne.

Po R.Kalantos susideginimo Kaune tarnyba armijoje – irgi prie jūros, Estijoje. Nuo Talino važiuojant link Paldisko yra Kloga. Prisimenu: ten daug akmenų. Ten irgi vijosi dažų kvapai, teptukai, ten irgi teko tvarkyti vaizdinę agitaciją, tapyti didelius propagandinius pano. Prisiminu, kelis mėnesius „rutuliojau“ spalvų mišinius paveiksle „Tankai važiuoja per Krymą“. Papulkininkis pradėjo skubinti: „Seržante Pauliki Roman, nesiginčik, kaip Leonardas, – aha, da Vinči! – kada pabaigsi? „Aš jam atsakiau: „iki dembelio tikrai, draugas papulkininki“. Su lietuviais rusų karininkai skaitėsi, jie vertino mūsų išprusimą ir gabumus, ir neapkentė nemokšų, „vepelių“. Neužmiršiu, kaip baigusiam technikumą (!) tarnybos eiliniui maskviečiui karininkų akivaizdoje geografijos žemėlapyje teko parodyti, kur yra... Maskva“, – ryškesnius gyvenimo panoramos akcentus savo dirbtuvėje Palangoje 2012 metų gegužės 17-ąją noriai prisiminė dar gyvai Palangos dailės vandenyse plaukiojančio „Pauliko laivo“ vairininkas.

Iš Romo fantazijos galėtų pasisemti kitas mano pažįstamas – Romualdas Granauskas. Tačiau sąžiningasis menininko SIELOS ARPAS greit atsijoja pelus nuo grūdų, palieka vertingiausius prisiminimus. Tarp jų – pažintis ir su Viliumi Orvydu, „Dievo akmenų vaiku“. Romas Paulikas mano, kad ir „Orvydynėje“ prie Salantų akmenys atsirasti pradėjo, kai „Intas Mosėdyje pradėjo“ savą muziejų. Kalnai ir akmenys, japonų teigimu, yra žemės skeletas. Akmuo turi tikslą – prišaukti žmogų. Žmogui rūpi Tikslo akmuo. Jis su juo kalbasi. Jau ne vienišas.

„Labai draugiškam Viliui Orvydui reikėjo erdvėse viduryje laukų netoli Salantų prišaukti žmones vienumai išsklaidyti. Tą misiją akmenys ir atlieka lig šiandien. Gerai prisimenu tas 1977-1978 metų dienas, kai buvodavom Orvydų sodyboje su kitu, avarijoje žuvusiu jūros tapytoju Vytautu Veniu. Vilius Orvydas negailėjo nei gero žodžio, nei duonos. Net šuniuką Citrį prisimenu. „Ten buvo kalbų laisvė. Spalvų laisvė. Asmenybės laisvė, negalvojant, kad, kur, ką valdo Vilniuje ar Maskvoje. Menininkas – tai paukštis virš jūros, stebintis bangas ir krantą, ir vėl ištirpstantis horizonte. Štai tokia nesudėtinga mūsų egzistencinė „erotika“, šypsosi simpatiškas baltaūsis, cigaretei irgi neabejingas Romas, draugų šaukiamas ir „Ruomiu“, ir „Romce“, ir net „Budulajum“ ir tas „piešiantis dėdė gražiai susikalba su kiekvienu, kas jo dirbtuvėje sėdi.

R. Paulikas dar minėjo ir čia ne sykį buvusį Juozą Meškį, su kuriuo ir Juozu Griušiu sykiu svarstė „Mosto“ sukūrimo galimybes dar 1992 metais. Prisiminė šias dirbtuves statyti padėjusį irgi labai meniškos dūšios ir prigimties palangiškį Rimą Zubę, vaikiną iš Saulėtekio tako ir jo darbštų tėvuką. Į mūsų tarpą sugrįžo ir jaunas, o gabus „Anapus Klaipėdos plento“ sykiu nuneštas Rimas Vaitkus – Pušelė, kuriam rūpėjo istorija, dailė, knygos ir kasos pankreatitas pakirto, kaip žaibas, kaip šalna – žolę ...

Toks Likimas.

„Nuėję“ visada pareina. Ir jei ne su gėralu, tai dar geriau – su išmintingais patarimais gyviesiems, kaip mums čia saugiau jaustis sudėtingame gyvenime, pilname ekonominių kryžiažodžių ir begarbystės, nesąžiningumo, tačiau sąžiningai tikint Gamtos ir Meno dieviškumu. Viena jūra – dvylika paveikslų. Štai todėl vėl neiškentęs atsiverčiau žymaus Baltarusijos poeto, vertėjo, lietuviams draugiško Alesiaus Razanovo knygą „Medžioklė rojaus slėnyje“. Čia ypatingai prasmingi, vertingi „znomai“, kuriuos talentingai išvertė Alma Lapinskienė: „Žmogaus gyvenime yra daug dalykų, kurie vyksta tik jo viduje ir kurie aplinkiniame pasaulyje nepalieka pėdsakų. Todėl istorijai tenka įvykiai, o menui – žmonės“.

O ką tapytojas Romas Paulikas mano apie „Mosto“ ateitį? Labai gerbiu Gražiną ir Dovilę Oškinytes, Redą Ščerbakovienę, Juozą Griušį ir Petrą Baroną, Raimondą Daukšą. Kiek Palangą, jos pakrantes papildė vasarai smėliu, tiek mūsų meninį gyvenimą – „Mostas“. „Mostas“ sugyvena su jūra, smėliu, vėjais, audrom, tiltu ir reikia tikėtis, kad „Mosto sparną“ papildys nauji kūrybinių aistrų pilni Palangos idealistai. Nes menininkai atgaivina suvargusias širdis, kaip gyvybės spalvas vėl atnešantis pavasaris.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".