Sakmė apie „Mūsų generolą“

Sakmė apie „Mūsų generolą“

Vitalius Bernardas LITVAITIS, 2013 12 09

Kodėl straipsnį apie nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjo, per visą Palangos istoriją vieno ryškiausių asmenybių, generolo leitenanto Valerijono Mykalojaus Ramanausko gyvenimą pavadinu sakme?

Atminimą užklojo
užmaršties dulkės

Pirma, XX a. 30-ųjų metų pradžioje atsikėlęs į Palangą, dar neatsigavusią po I-ojo pasaulinio karo, anarchistų bermontininkų plėšikavimų bei brolių latvių valdymo laikmečiais patirtų netekčių, miestą, kurio tuometinį  pagrindinį miestelėnų kontingentą sudarė žvejai, žemdirbiai ir žydai – amatininkai bei smulkūs verslininkai, senasis generolas tapo legenda, galima net pavadinti talismanu. Iš tuomet dar negausios inteligentijos atstovų išsiskyrė galantiška elgsena, rafinuotomis bajoro bei karininko manieromis.
Antra – iki šio rašinio atsiradimo praėjo vos ne šimtmetis ir V. M. Ramanausko atminimą užklojo užmaršties dulkės. Dabartiniu metu nepavyko atrasti nė vieno žmogaus tiesiogiai bendravusio su generolu, išlikę vien sausi archyviniai duomenys apie karjerą karinėje tarnyboje: Rusijoje ir Lietuvoje. Daugumą asmeninio gyvenimo bei potyrių atvejų jau neįmanoma atkurti istoriškai, prisiėjo patikėti trečiosios kartos atstovų iš senelių girdėtais pasakojimais, o kai kuriuos būties atvejus tenka netgi interpretuoti, įvertinant tuometinio gyvenimo būdą, papročius, pasaulėjautą.
V. M. Ramanauskas gimė 1856 m. gruodžio 12 d. dabartinio Kazlų Rūdos rajono apylinkėse, (tiksli vietovė nežinoma), Adomo Aleksandro ir Juzefos (Kosarskos) Ramanauskų šeimoje. Valerijonas turėjo dvi seseris ir brolį.
Ramanauskai buvo paveldimo, karalių Piastrų dinastijos, herbo „Bozawola“ bajorai („Bozowolą“ naudojo 20 bajorų šeimų), šeimos pradininku laikomas Pranciškus Ramanauskas, gyv. XV a. (Franciszek Romanowski).
Dėl nežinomų priežasčių A. A. Ramanauskas parduoda savo dvarą ir išvyksta gyventi į Kauną, ten mokytojavo iki išėjimo į pensiją.

Tarnyba Rusijos
ginkluotose pajėgose

Valerijonas baigė Kauno gimnazijos VI klases ir įstojo į Rygos pėstininkų junkerių mokyklą. 1887 m. mokyklą baigė ir tų pačių metų birželio 12 d. paskirtas eiliniu, laisvai samdomo II kateg. kario teisėmis, į 111-ąjį Dono pulką (dabar tokią tarnybą pavadintume tarnybine praktika). Tų pačių metų rudenį vėl iškomandiruojamas į Rygos karo mokyklą užbaigti mokslų.
1878 m. kovo 17 dieną junkerių mokykloje jam suteiktas puskarininkio laipsnis ir teisė juosėti portupėją.
Mokyklą baigė 1878 m. balandžio16 d., gavo podpdručiko (jaunesn. leitenanto) laipsnį ir buvo paskirtas į 111 Dono pulką bataliono vado adjutantu. Šiose pareigose išbuvo iki 1885 m. birželio 2 d., tada jam įteikti poručiko antpečiai ir paskirtas to paties pulko kuopos vadu.
1889 m. sausį perkeltas į intendantūros tarnybą, joje įvairiose pareigose ištarnavo ketverius metus, po to paskiriamas kariškių medžioklės komandos vedėju.
Įvertintas karininko tiesus charakteris, tvirtas kario pareigos supratimas bei garbės kodekso išmanymas ir poručikas V. Ramanauskas išrenkamas pulko karininkų bendrijos garbės teismo nariu, vėliau pulko teismo pirmininku, karinės apygardos teismo nariu.
1898 m. sausio 31 d. suteiktas kapitono laipsnis ir paskiriamas bataliono vadu. Po kelerių metų   paaukštinamas iki majoro. Tarnavo įvairiuose Rusijos Ginkluotųjų pajėgų  kariniuose daliniuose, paskutinės karinės tarnybos vieta buvo 22-asis Rytų Sibiro šaulių pulkas.
Dalyvavo dviejų karų koviniuose veiksmuose – 1900-1901 m. Rusijos išpuolyje prieš Kiniją ir 1904-1905 m. rusų-japonų kare.
Paties prašymu, dėl sveikatos, 1906 m. gegužės 14 d. Jo imperatoriškoji didenybė Rusijos caras Nikolajus II pasirašė įsaką dėl majoro V. Ramanausko išleidimo į atsargą.
Karininkui iš trijų įvairių fondų paskirta 1058,07 rub. pensija. Be pensijos tarnybiniame lape pažymėta imperatoriškoji dovana – papulkininkio laipsnis, papulkininkio uniforma, atnaujinama vieną kartą metuose ir poilsis su šeima Abchazijoje sveikatos atstatymui.

Imperatoriškieji
apdovanojimai

Caro armijos karininkas V. Ramanauskas buvo daug kartų apdovanotas Rusijos valstybiniais ordinais ir medaliais: 1902 m. rugsėjo 4 d. įteiktas šv. Annos III laipsnio ordinas su kardais ir juosta; 1902 m. lapkričio 2 d. – sidabro medalis už žygį į Kiniją; 1903 m. rugsėjo 22 d. apdovanotas šv. Vladimiro IV laipsnio ordinu su juosta už 25 metų nepriekaištingą tarnybą karininkų korpuse; 1905 m. gegužės 13 d. įteiktas šv. Stanislavo II laipsnio ordinas su kardais; nenurodyta data įteiktas šv. Stanislovo III laipsnio ordinas; 1906 m. sausio 21 d. – bronzos medalis Japonų karui atminti; nenurodyta data apdovanotas sidabro medaliu imperatoriaus Aleksandro III viešpatavimui atminti; 1907 m. – ženklas nepriekaištingai tarnybai imperatoriaus karininkų korpuse  atminti, susieta su išėjimu į atsargą.

Į Lietuvą, namo!

Nėra žinių, kaip klostėsi tolesnis V. Ramanausko gyvenimas jam pasitraukus iš Rusijos karinės tarnybos. Spėjama, kad atsargos karininkas su šeima atsikėlė į Europą ir apsigyveno paskutinės savo tarnybinės komandiruotės mieste Suvalkuose. Jau pilnametystės sulaukusi duktė Marija Elizabeta mokėsi Varšuvoje.
Tikriausiai Suvalkuose prakentėjo I-ojo pasaulinio karo negandas bei nepriteklius ir raudonosios revoliucijos pragarą. Lietuvai tapus nepriklausoma, karininkas V. Ramanauskas panoro sugrįžti į  Tėvynę ir, pagal išgales, padėti jai savo karine patirtimi kovojant su interventais raudonarmiečiais bei jiems talkinusiais savais bolševikais.
Lietuvon Ramanauskų šeima, žmona Antanina ir tarnaitė Marija Lapinskaitė, sugrįžo 1919 m. sausio 11 d., kai dar vyko pats karo su bolševikais kovų įkarštis, tačiau deivė Nikė lietuviams jau tiesė pergalės taką. Lietuva nuo raudonarmiečių galutinai išsivadavo 1919 m. rugsėjo 1 d., o Lietuvai palanki taikos sutartis Maskvoje pasirašyta 1920 m. birželio 30 d., ją Steigiamasis Seimas ratifikavo 1920 m. rugpjūčio 6 d.
Tad išeitų, kad jie grįžo nelegaliai, tiesiog pabėgo. Turimomis žiniomis, papulkininkis V. Ramanauskas buvo gerbiamas karininkijos bei mylimas kareivių ir per kiaurą valstybių sieną Lietuvon juos parlydėjo rusų kareiviai. Pargrįžo su gurguole, parsigabendami baldus, namų apyvokos daiktus ir kt.
Tik atvykęs į Kauną, V. Ramanauskas pateikė prašymą priimti jį savanoriu į kovojančią, bet dar tebesikuriančią Lietuvos kariuomenę.
Į veikiančios kariuomenės gretas įregistruotas vos tik atvykus – 1919 m. sausio 11 d., pulko vado padėjėju, o sausio 25-ąją paskirtas I-ojo pėstininkų pulko vadu.
1919 m. lapkričio 22 d. suteiktas pulkininko laipsnis.
Pulkininkas turėjo gausų teorinių bei praktinių žinių bagažą ir patirties intendantūros srityje, tad savo patirtį taikė kuriant ir stiprinant Lietuvos kareivijos užnugarį.
1920 m. vasario 24 d. perkeliamas į generalinį štabą, o tų pačių metų kovo 1 d. paskiriamas kariuomenės inspektoriumi.
1921 m. gegužės 13 d. pulkininkas V. Ramanauskas paaukštinamas į generolo leitenanto laipsnį ir liepos 29 d. paskiriamas į ypatingų reikalų generolo pareigas prie Krašto apsaugos ministerijos, šiose pareigose tarnavo iki 1924 m., vėliau perkeltas į šaudymo inspektoriaus pareigas.
Tai buvo paskutinė generolo pareigybė veikiančioje armijoje. Sulaukęs beveik 70 metų, 1924 m. gegužę, pasiprašė paleidžiamas į atsargą. Lietuvos Respublikos prezidentas patenkino prašymą  ir 1924 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr.61, paleistas į atsargą ir išbrauktas iš Vyriausiojo štabo karininkų sąrašo.
1936  m. sausio 31 d. paleistas dimisijon ir išbrauktas iš kariškių sąrašų.
1929 m. kovo 26 d. apdovanotas kario savanorio medaliu ir jam įteiktas liudijimas Nr.2032.   

Asmeninio gyvenimo dosjė
Asmeninis V. Ramanausko gyvenimas buvo painus, jį galima vertinti gan prieštaringai. Bajoriška kilmė, disciplinuotas karys, padaręs karjerą nuo eilinio iki generolo – iš vienos pusės. Trejos vedybos, nemaskuotas lovelaso įvaizdis, nesantuokinis ryšis su palikuonio atsiradimu – iš kitos pusės. Generolo gyvenimo kredo buvo „viskas, kas Dievo suteikta žmogaus prigimčiai, man nesvetima“.
Pirmąją šeimą V. Ramanauskas sukūrė būdamas 25 metų, 1881 metais, vesdamas 20 metų bajoraitę Jadvygą Mariją Ievą Krivicką, vedė vos baigęs karo mokyklą ir gavęs podporučiko antpečius. Vestuvės vyko Kaune, po vedybų ceremonijos jaunasis išvyko į savąjį, 111-ąjį Dono pulką. Jaunoji, berods, pasiliko Kaune, nes labai detalizuotame tarnybos lape neminima, jog jaunasis karininkas jau sukūręs šeimą.
Dėl mums nežinomų aplinkybių šeima iširo, palikuonių nebuvo, galima spėti, jog įvyko skyrybos.
Netrukus vedė lenkų kilmės Antaniną Kozlovską (kituose šaltiniuose – Kozlovskich), jeigu pastarojo varianto pavardė yra tikroji, spėtina, kad jaunoji žmona – sibirietė. Šį kartą santuoka registruota Rusijoje, iš santuokos gimė duktė Marija Elizabeta.
Stojęs Lietuvos kariuomenėn, visą tarnybos laikotarpį V. Ramanauskas su žmona ir tarnaite Marija gyveno Kaune. Neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis tarp Marijos ir senstančio karininko įsiplieskė meilė. Šio jausmo vedinas 1923 m. gimė nesantuokinis sūnus Viktoras.
Išėjęs atsargon, 1924 metais, generolas su visa šeima – žmona Antanina, mylimu vienerių metų sūnumi Viktorėliu ir tarnaite Marija atsikelia gyventi į Palangą.
Sulaukusi 72 metų mirė Antanina Kozlovskich Ramanauskienė, mirties data antkapiniame paminkle nenurodyta, palaidota Palangos kapinėse.
Mirus žmonai, giliai tikinčios kaimynės spyrė generolą vesti Mariją: „Negalima juk visą likusį gyvenimą pragyventi nuodėmėje, galų gale dėl Viktorėlio“. Generolas paklūsta protingam patarimui ir vedasi prie altoriaus Mariją Lapinskaitę, suteikdamas jai Ramanauskienės pavardę.
Generolas buvo 41 metais jaunesnis už naująją žmoną.
Iki gilios senatvės generolas mėgdavo eiti prie jūros, atviraudavo sakydamas, jog „eina paganyti senas akis į jaunų moterų kojas“.
Šiaip generolas palangiškių buvo labai gerbiamas, net mylimas už be jokios arogancijos ar pasipūtimo charakterį. Sveikindavosi susitikęs su visais, ar tai būtų eilinis miestelėnas, ar elito atstovas, ar gimnazistės. Jį minėdami palangiškiai pagarbiai vadindavo „mūsų generolas“.
1930 m., Vytauto Didžiojo metais per visą Lietuvą buvo nešamas dailininko Petro Rimšos tapytas  Didžiojo Kunigaikščio portretas. Portreto nešėjus keturi garbiausi miestų atstovai pasitikdavo prieigoje, perimdavo garbingąją relikviją ir pristatydavo į viešo mitingo vietą. Į Palangą portretas atskraidintas lėktuvu liepos 17 d. Aerodrome svečius pasitiko aušrininkas dr. Jonas Šliūpas, Palangos parapijos klebonas prelatas Kazimieras Prapuolenis, valsčiaus viršaitis Feliksas Paulauskas ir generolas V. Ramanauskas. Jie, lydimi tautiniais rūbais pasipuošusių merginų palydos, paveikslą atnešė prie Birutės kalno groto. Tai demonstruoja miestiečių  pagarbą ir pasitikėjimą šiais asmenimis.
Ramanauskų šeima gyveno gan kukliai, tačiau maloniai priimdavo svečius, pas juos dažnai apsilankydavo generolai Povilas Plechavičius, Petras Kubiliūnas, kiti karininkijos įžymybės
Labai mylėjo sūnų Viktorą, jam buvo leidžiama beveik viskas. Maloniai priimdavo ir jau paauglio sūnaus draugus. Atsiradus Viktoro sūnui Aleksiukui, vaikaitį tiesiog dievino ir visaip lepino, meiliai jį vadindavo „paukšteliu“.
Viešumoje niekas jo nematė be generoliškos uniformos. Vokiečių laikais karo komendantas leido senajam kariui dėvėti kariškas regalijas, pokario metais generolas nebuvo persekiotas ir nešiojo mundurą net neatsiklausęs oficialiosios valdžios.
Generolas V. M. Ramanauskas mirė 1946 metų rugpjūčio 27 d. sulaukęs garbaus 90 metų amžiaus. Palaidotas šalia žmonos Antaninos.
Žmona Marija Ramanauskienė mirė 1977 m., palaidota Palangos kapinėse atskirame kape prie pat generolo kapavietės.

Dėkoju
Aprašydamas generolo V. Ramanausko gyvenimą, nesistengiau asmenį perdėtai išaukštinti, juo labiau žeminti. Pateikiau tokį, kokį jį pajutau vartydamas archyvinius popierius, pokalbiuose su herojų pažinojusių asmenų palikuonimis, tokį, koks išliko artimųjų tolimos vaikystės prisiminimuose.
Svarbiausias šio rašinio tikslas – užfiksuoti ateities istorijai tai, ką dar  įmanoma surasti ir išsaugoti iš žymaus Palangos gyventojo biografijos.
Už suteiktas galimybes pasinaudoti dokumentais arba suteiktą informaciją asmeniniuose pokalbiuose, nuoširdžiai dėkoju: Kauno VD karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vyriausiajam muziejininkui dr. Andriui Stoliarovui už archyvinį generolo tarnybos dosjė; generolo vaikaičiui Aleksandrui Ramanauskui už vertingus vaikystės prisiminimus, leidimą panaudoti bajorystės archyvą; generolo vaikaitei Gražinai Ramanauskaitęi už paskolintą iš tėvo Viktoro paveldėtą šeimos archyvą ir leidimą fotonuotraukas bei dokumentus panaudoti šiam rašiniui; palangiškei Onai Vaineikienei, pasidalinusiai negausiais, tačiau reikšmingais buvusios gimnazistės prisiminimais.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos kurhauzo pastate, kuriame įsikūręs Palangos kultūros ir jaunimo centras (PKJC), kultūrinis gyvenimas virte verda. Prieš beveik dvejus metus jam pradėjo vadovauti klaipėdietė Vita Petrauskienė. „Čia į darbų sūkurį įsitraukę visi, ne tik aš“, – sakė direktorė, kuri mielai sutiko „Palangos tiltui“ papasakoti apie centro veiklą bei savo potyrius...


Dvi ryškias sentencijas apie savijautą yra palikęs šviesios pagarbos, fanatiškai talentingas Palangos-Anaičių apylinkių augintinis, pirmasis dabar vertinamo menininkų sambūrio „Mostas“ prezidentas Edvardas Žiba.


Balandžio 28 dienos „Palangos tiltas“ straipsnyje „Palangos visuomenė kviečiama pasisakyti dėl vienpusio eismo Vytauto gatvėje“ trumpai supažindino laikraščio skaitytojus su UAB „Kelprojektas“ parengtu Palangos miesto Vytauto gatvės eismo organizavimo pasiūlymu. Akivaizdu, kad savivaldybės atstovai atskleidė toli gražu ne visas vienpusio eismo...


Trečiadienį „Palangos tiltas“ redakcijoje miesto ugdymo įstaigų atstovams pristatė laikraščio laimėtą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Nors esu mažas, myliu Palangą ir tėvynę Lietuvą“. Projektas įtrauks Palangos miesto vaikus nuo 3 iki 16 metų, tad su juo buvo supažindintos visos Palangos miesto ir Šventosios ikimokyklinio...


Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos fizikos mokytojai Saulei Paulikienei, neseniai besistažavusiai Šveicarijoje, Ženevoje įsikūrusiame Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), iki šiol nedyla patirti įspūdžiai – juk apsilankyta mokslo įstaigoje, visame pasaulyje žinomoje dėl to, kad centro mokslininkai daugiau kaip po pusę amžiaus trukusių...


„Palangos“ klube – daugiau gerų naujienų. Komandoje žais 22 metų, 1 metro 85 centimetrų įžaidėjas Deividas Anužis. Praėjusį sezoną jis jau atstovavo Palangos komandai, NKL čempionate įmesdavo vidutiniškai po 10,8 taško, atlikdavo po 3,5 rezultatyvius perdavimus, atkovodavo po 4 kamuolius.


Sakmė apie „Mūsų generolą“

Vitalius Bernardas LITVAITIS, 2013 12 09 | Rubrika: Miestas

Kodėl straipsnį apie nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjo, per visą Palangos istoriją vieno ryškiausių asmenybių, generolo leitenanto Valerijono Mykalojaus Ramanausko gyvenimą pavadinu sakme?


Mirus daugiau kaip 20 žmonių, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įspėja dėl naujojo korona viruso.


„Kultūros vertybės amžinos“ – tokiu šūkiu vakar Palanga – Kultūros sostinė 2013 pasitiko balandžio 15-ąją minimą Kultūros dieną. „Tegul kiekvieno mūsų širdyse Kultūros diena bus visą gyvenimą“, - po iškilmingos šventės atidarymo ceremonijos, išlydėdama centrinėn miesto aikštėn susirinkusiuosius palangiškius...


Siaučiantys žieminiai vėjai ir drėgni orai dažną mūsų „įsuka“ į peršalimo ligų verpetą. Kad taip neatsitiktų ir išliktume sveiki bei gyvybingi, reikia stiprinti imuninę sistemą. Ji – galingiausias žmogaus organizmo ginklas nuo įvairių virusų, bakterijų, kitų ligų sukėlėjų. „Palangoje sergančiųjų viršutinėmis kvėpavimo takų ligomis yra, tačiau dėl...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius