Stasys Povilaitis: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros“

Stasys Povilaitis: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 11 29


„Tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros. Bent jau paskutinį dvidešimtmetį – tai tikrai“, – sužinojęs mūsų pokalbio temą patvirtina visų laikų Lietuvos šlagerių karalius maestro Stasys Povilaitis, kitąmet minėsiantis savo penkiasdešimtmetį scenoje. Ir priduria, kad jau nuo kovo mėnesio prasidės jo jubiliejinių koncertų turas po Lietuvos miestus, kuriame, deja, nenumatytas koncertas Palangoje.

Jūros didybė apstulbino
„Gimiau ne ant jūros, o ant Nemuno kranto. Na, ne visai ant kranto, bet visai netoli jo, – šypsosi Kaune gimęs ir iki keturiolikos metų jame augęs S.Povilaitis. – Beje, vaikystės atsiminimai, ypač vaikystės vasarų, susiję su Nemunu, su vandeniu. Nuo mažumės mėgau upelius, upes, ežerus – ir pameškerioti, ir visokius plaustus daryti bei juos išbandyti. O kai atvažiavau gyventi į Palangą, tiesiog apstulbau nuo jūros didybės“.
Tiesa, paauglystės jūra buvusi visai kitokia, nei dabar – su savo dėsniais, su savo pavojais. Vieną tokių jam, penkiolikmečiui, tekę pačiam patirti – kai ties Rąžės žiotimis banguotu metu per toli į jūrą nuplaukė. Kaip pats sako, nebandęs siekti jokių rekordų – tiesiog neapdairus buvęs, jūros traukos bei srovių nepaskaičiavęs.
„Pajutau: kiek plaukiu kranto link, tiek bangos neša mane atgal. Pasistengiau panikai nepasiduoti, bet labai sunkiai išsikapsčiau. Ir nuo to laiko su jūra nebejuokauju“, – prisipažįsta maestro.

Dėl muzikos teko... mesti mokyklą
Iš Kauno į Palangą parsivežti prisiminimai susiję ne vien su Nemunu. Ir su muzika. Vaikystėje buvo pradėjęs lankyti muzikos mokyklą, smuiko klasę. Bet – susirgo, mokykla buvusi toli, ir tėvai nusprendė jo ten nebeleisti. Vėliau pradėjo dainuoti mokyklos chore, Kauno radiofono berniukų chore. O kai muzikos mokykla atsikėlė arčiau Kauno centro, būsimasis dainininkas norėjęs mokytis groti klarnetu. Tačiau toj specialybėj nelikę vietų. Įkalbėjo jį mokytojai obojumi groti, tačiau šis instrumentas nebuvęs prie dūšios.
„Pamenu, dėstytojas paprašė pasolfedžiuoti. Pasolfedžiavau. Jis sako: „Geriau tu eitum dainuoti“. Taip gan paniekinamai pasakė“, – prisiminęs juokiasi S.Povilaitis.
Ir visi pirmieji muzikos garsai iš šokių vakarų – taip pat Kaune girdėti. „Lengvoji muzika, saksofonų, triūbų garsai – visa tai paliko įspūdį. Pirmoji meilė bigbendo muzikai, pamačius filmą „Saulėto slėnio serenada“, kuriame grojo Gleno Millerio orkestras. Ir įvairūs koncertai „Ąžuolyne“, kurių mes klausydavomės per tvorą“, – prisimena pašnekovas, čia pat prisiminęs ir tai, kad tiek tada, tiek vėliau neketinęs sieti savo ateities su muzika.
Tačiau ji visą laiką buvo šalia. Būtent dėl jos jis, baigęs aštuonmetę mokyklą Palangoje, perėjo toliau mokytis į vakarinę mokyklą.
„Besimokydamas aštuonmetėje susiuosčiau su muzikantais ir pradėjau dainuoti kultūros namuose, šokių vakarėliuose, – smagiai pasakoja maestro. – Mokyklos vadovybė, sužinojusi apie tai, pareiškė, jog nedera tarybiniam moksleiviui kultūros namuose dainuoti. Žodžiu, beliko eiti į vakarinę mokyklą. O jeigu jon eini – turi dirbti. Kur Palangoj darbo rasti? Prekyboje arba statyboje. Patėvis pažinojo meistrą, šis paėmė mane į statybas mokiniu. Tada jau legaliai kultūros namų ansamblyje muzikavau, o nuo šešiolikos metų pradėjau dainuoti „Birutėje“.
Paklaustas apie pirmąsias dainuotas dainas S.Povilaitis pamini Robertino Loretti „Mamma“ ir padainuoja frazę iš populiarios anuomet rusiškos dainos „Samoye sineye v mire Tchiornoye more moyo“ („Pati mėlyniausia pasauly mano Juodoji jūra“) ir dar kelias muzikines frazes iš ano meto šlagerių.
„Paskui jau įrašų visokių atradom, pradėjom juos kopijuoti. Viktoras Malinauskas atvyko, prisijungė, atėjo į „Birutę“ ir sako: „Kuriam jaunimo ansamblį, aš akordeonu grosiu, tu kontrabosą imi“. Aikštelėje pradėjom vasarą šokiams groti, į „Jūrą“ sezonui buvom pakviesti. Tai Palangoj viskas buvo susiję su lengvąja muzika“, – pasakoja maestro.

Teikiant diplomą – ovacijos
„Be muzikos, mane labai traukė literatūra. Kadangi čia, Palangoje, žiemą gyventi buvo nyku, tai pradėjau save prusinti, – vėl šypsosi pašnekovas. – Užsisakydavau įvairiausių literatūrinių žurnalų – ir rusų kalba. Skaitymas nuo mažų dienų man buvo labai patrauklus dalykas. Su tuo susiję ir pirmieji pamąstymai apie tai, kuo norėčiau tapti: literatu. Bet paskui protingi žmonės pasakė: jeigu neišeina literatas, tokį paskui gali į kaimo mokyklą mokytojauti pasiųsti. Va. O kai sužinojau, kad po penkerių metų pertraukos vėl atsidaro žurnalistikos studijos, patraukiau tiesiai ten. Ir ką: ateina vyrukas su ketverių metų darbo stažu, ir solistas, ir kontrabosistas, ir egzaminus visai padoriai išlaikęs – berods, 4,5 vidurkis, kai 5 – aukščiausias. Priėmė. Juolab kad sakė: ir ansambliui tokių reikia“.
O diplomas? „Oi, diplomas daug daug vėliau. Nes pakvietė dainuoti. Palangoje mane buvo pastebėjęs kompozitorius Mikas Vaitkevičius, kurį galiu vadinti savo krikštatėviu, plaukiant į plačius scenos bei estrados vandenis, ir pakvietė į ansamblį „Ritmas“, kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava“. Paskui – Nacionalinės filharmonijos ansamblis „Nemuno žiburiai“, paskui – „Nerija“. Koncertai, gastrolės, konkursai, pirmieji laurai – ir „Vilniaus bokštai“, ir „Lenkų daina“. Studijas nutraukiau, paskui grįžau į neakivaizdinį skyrių. Tai ir išėjo apie vienuolika metų studijų. Universitete dėstytojai juokėsi: „Turėjom Juozą Budraitį, kuris teisę, oi, ilgai studijavo, dabar Stasį Povilaitį. Artistai“. Kai teikė man diplomą, aidėjo griausmingi plojimai“, – juokiasi diplomuotas žurnalistas.

Scenoje – penkiasdešimt metų
Šiemet sausio penkioliktąją maestro šventė neeilinį gimtadienį. Bet yra sakęs, kad jubiliejus – tik tada, kai antras amžių ženklinantis skaičius yra nuliukas. Tad apie šią sukaktį neklausiame. Tačiau artėja kita tikrai įspūdinga data.
„Taip, jau kitais metais minėsiu savo penkiasdešimt metų scenoje, jau galiu apie tai šnekėti. Kitąmet kovo pirmąją prasideda dideli koncertai per visas didžiąsias Lietuvos sales kartu su Kauno bigbendu bei Kauno simfoniniu orkestru. Deja, Palanga per mažas miestas tokiam renginiui – tad palangiškius kviesiu į Klaipėdą. Mūsų mieste publika yra labai išsisklaidžiusi. Į Vasaros estradą renkasi atsitiktiniai žiūrovai. Tai seniau žmonės atostogauti eidavo tokiu metu, kai Palangoje vykdavo žymieji festivaliai – kad galėtų į koncertus ateiti. Ir bilietus iš anksto, „per blatą“ užsisakydavo. Tad didelis projektas Palangai, kaip tai beskambėtų, yra tiesiog per didelis ir per brangus. Kita vertus, vargu, ar mūsų miestui reikalinga tokio dydžio salė, kaip, tarkim, „Švyturio“ arena Klaipėdoje“, – sakė S.Povilaitis.
Tiesiog nėra kaip neužduoti visų žurnalistų mėgiamo tokiomis progomis klausimo: kas per tuos penkiasdešimt metų scenoje labiausiai atmintin įstrigo? „Oi, tie banalūs klausimai. Į juos labai sunku atsakyti, nes imi kurti, improvizuoti. Na, ką ten begali išties atsiminti per tiek metų, juk užsimiršta ir kas, ir kaip, ir ką... Gal labiausiai įsiminė pirmieji dideli koncertai su radijo orkestru „Vilniaus bokštuose“. Pirmosios gastrolės po Tarybų Sąjungą – patekome į Užkaukazę. Pirmosios gastrolės užsienyje, Lenkijoje. Puikus Baltijos šalių atlikėjų konkursas Liepojoje, kur tapau laureatu. Paskui juk viskas susilieja, negali išskirti. Kaip ir dainų. Yra pora tokių, kurias visi žino, be kurių sunku išsiversti – nori ir nenori. Be „Sudegintų tiltų“ ir „Švieski man vėl“ žmonės koncertų nebeįsivaizduoja. Buvo metas, kai bandžiau tų dainų nebedainuoti. Kiek įvairiausių nusivylimų būta, ir pastabų visokių. Nusprendžiau, kad reikia tas dainas grąžinti, nes įtariau, kad mane gali pradėti įtikinėti jas dainuoti fizinio poveikio būdais“, – pasakoja maestro.

Trūksta vandens parko
Ir vėl grįžtam prie Palangos. Kas joje nuo pašnekovo paauglystės pasikeitė į gerą ir – gal – į bloga? „Žinot, kaip visoje Lietuvoje ir visoje visuomenėje – puikiai žinom, kas pasikeitė į gera, kas – į bloga. Neišsiskiria čia ir Palanga. Į blogą pusę – pridygo tokių statinių – net neįsivaizduoju, kaip architektai leido – kurie nepuošia Palangos. Į gera – tai, kad tos klaidos taisomos. Ir tvarkomasi – po truputį gatvės renovuojamos. Bet, va, su tuo vandens parku – tai nežinau. Na, po velnių, kodėl negalime pasimokyti iš Druskininkų, kaip reikia kurorte tvarkytis? Gal pas R.Malinauską į kursus nuvažiuoti reikėtų? Kodėl taip ilgai Palangoje nebuvo gero gaspadoriaus? Kodėl mes turime jūrą, o Druskininkai – tik gerą orą, ir taip sugeba tvarkytis? Aš juk atsimenu, kokie Druskininkai buvo – vienu metu tiesiog apledijęs miestas, nešildomose sanatorijose varvekliai kabėdavo. Ir prisikėlė. Labai apmaudu girdėti, kai atvažiavę poilsiautojai iš Rusijos sako: viskas, Palangos atsikandome. Juk visa blogybė Palangos – kad žiemą čia, taip sakant, tuščia. Tai gerai, kad Palangos fanai atvažiuoja į žiemą pradėtas rengti šventes – jūra vis tiek turi savo trauką bet kuriuo metų laiku“, – emocingai dėstė maestro.
Jeigu kalbėtume apie kultūrinį Palangos gyvenimą? „Jis yra. Ir ne tik vasarą – spektakliai bei koncertai ir žiemą atvažiuoja. Yra „Vandenis“, yra savotiška alternatyva jam – „Ramybė“, kur įdomesnių filmų parodo, įvairių renginių, parodų pasiūloma. Mūsų biblioteka labai atsigavo. Kaip tokiam gyventojų kiekiui, kiek jų čia yra žiemą, tikrai negalima sakyti, kad Palangos kultūrinis gyvenimas apmiręs. Vasarą jis itin margaspalvis“, – sako S.Povilaitis.

Televizijoje matome nedažnai
O Lietuvos kultūrinis gyvenimas: ar nestinga mums pačios kultūros? „Čia jau atskiras klausimas. Visų pirma kultūra kyla iš išprusimo. O išprusimas eina velniop. Jaunimas labai retai skaito – vis mažiau ir mažiau. Be išprusimo, reikia ir žingeidumo. Dabar viskas leidžiama – ir tas žingeidumas nukrypsta ne ta linkme“, – dėsto pokalbininkas.
Ko gero, spręsti, kokia „kultūra“ yra masiškai siūloma dabartiniam „vartotojui“, geriausiai atspindi tai, ką matome televizijos ekranuose. Beje, ne dainuojantį, o kalbantį Stasį Povilaitį ten matome nedažnai. Negi nekviečia? „Stasys Povilaitis ten neina, jis renkasi, kur eiti, – juokiasi maestro. – Ar jūs manot, kad įdomu ten sėdėti ir jų giesmelę giedoti? Aš turiu savo nuomonę. Jeigu televizijos prisikūrė projektų, į kuriuos kviečia žinomus žmones – jų reikalas, tačiau aš nenoriu būti tų laidų kūrėjų įkaitu. Jeigu man užduoda klausimą ir pasakius du žodžius nutraukia, ir savo melodiją tęsia, velniam man šito reikia? Ir dar sėdėti ten kelias valandas? Jei yra kokia rimtesnė, su muzika susijusi, programa – joje dalyvauju“.
Vienintelį galbūt pliusą projektuose, kurie nusikopijuoti iš įvairiausių šalių televizijų – gabumų turintis žmogus turi galimybę būti pastebėtas. Bet prodiuseriams ne visada talentų reikia. Jie kartais ieško, kas ten biografijoje „tokio“ yra buvę, kartais ieško, pasak maestro, tiesiog absoliučių puskvailių, kad galėtų juos kaip nori, taip sukioti – pavyzdžių esama.

Palanga – labai net gyva
Kokius gyvenimo Palangoje privalumus išskirtų Stasys Povilaitis? „Visų pirma visus tuos, kuriuos teikia gyvenimas mažame miestelyje: viskas vietoj, visur gali suvaikščioti pėsčias. Panorai išeit pasivaikščiot – pušynas čia pat, jūra netoliese, gyveni gamtoj ir nežinai, kas tai yra kamščiai. O juolab kad čia gyvenu šitiek metų. Anksčiau – tik vasaromis, dabar – didžiąją metų dalį čia praleidžiu. Galų gale, ir amžius toks, kai norisi ir pailsėti nuo didmiesčių, nuo triukšmo. O čia taip gera išeiti – ir eiti bet kuria kryptimi“, – pasakoja jis.
O ką maestro galėtų atsakyti tiems, kurie aiškina, kad Palanga gyva tik vasarą? „Žiūrint, ką jie turi galvoj. Kaip minėjau, galėtų būti daugiau pramogų žiemą. Bet mes, visuomenė, mažai čia galime ką pakeisti, kol neatsiras finansinių ir politinių sprendimų. Nors gal jų jau yra, tik mes ne viską žinome. Matau, kad stengiamasi, yra saujelė žmonių, kuri entuziastingai rengia šventes. Tačiau tai – pavieniai projektukai, trūksta strategijos. Kaip sakiau, ir ežiukui aišku, kad žiemą būtinas vandens parkas. Kita vertus, ko žmonės nori? Aš kartais pajuokauju, kad esu geras pavyzdys – jau ne vienas „didmiesčio žmogus“ atvažiavęs čia, ne vasaros metu, džiaugiasi: kaip čia gera, gal vertėtų įsigyti būstą. Va, ir aktoriai po truputį čia traukia. Žmonės, kurie atsikandę didmiesčio „tūsų“, mielai čia persikeltų. Beje, toli gražu ne visi, išdidžiai klijuojantys Palangai „mirusios“ etiketę ir gyvenantys didmiesčiuose, ten tos kultūros, kurios čia neva stinga, aktyviai semiasi. Gyvena per kelis šimtus metrų nuo teatro, o jei kas paklaustų: kada paskutinį kartą buvo kokiame spektaklyje? Taip, kad kam Palanga mirusi, o kam – labai net gyva“, – įsitikinęs maestro S.Povilaitis.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Jaunieji šauliai nepabijotų ginti savo šalį

Rasa GEDVILAITĖ, 2017 03 23 | Rubrika: Miestas

Tuo metu, kai šiuolaikinis jaunimas dažnai pliekiamas dėl pasyvumo, nenoro daugiau pajudėti ir pomėgio leisti laiką prie kompiuterių, jaunieji šauliai griauna visus šiuos stereotipus – jie drąsiai imasi aktyvios veiklos, keliauja į ilgus žygius, lavina savo ištvermę ir mokosi, kaip reiktų ginti savo šalį, jeigu jai kiltų grėsmė. Paklausti, ar regėtume...


Palangos paplūdimys jau nuogas: miesto komunalininkai išmontavo persirengimo kabinas, suoliukus, tualetus, takus pliažo zonoje ir suvežė į sandėliavimo vietas – pataisyti, kad sulaukus pavasario, visi įrenginiai vėl, jau paruošti, keliautų į miesto viešąsias erdves, paplūdimį. UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktorius Konstantinas Skierus atsakė į...


Amžina taisyklė, kad nelaimės nesirenka tinkamo laiko, galioja absoliučiai visiems. Ir tiems, kuriems vieną liūdniausių dienų gyvenime reikia lipti į sceną ir dainuoti. Kad ir kas būtų nutikę už jos ribų. Patyrę scenos profesionalai dažnai kalba apie tai, kad žiūrovas niekada neturi žinoti, kas vyksta asmeniniame jų gyvenime. Tokį išbandymą prieš „Lietuvos...


„Tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros. Bent jau paskutinį dvidešimtmetį – tai tikrai“, – sužinojęs mūsų pokalbio temą patvirtina visų laikų Lietuvos šlagerių karalius maestro Stasys Povilaitis, kitąmet minėsiantis savo penkiasdešimtmetį scenoje. Ir priduria, kad jau nuo kovo mėnesio prasidės jo jubiliejinių koncertų turas po...


„Ar geras šokis turi būti panašus į jūros šėlsmą? Labai jau poetiškai pasakyta. Šokis turi būti visoks“, – nusišypsojo sužinojęs pagrindinę mūsų pokalbio temą tarptautinės kategorijos teisėjas, Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentas, Palangos moksleivių klubo sportinių šokių kolektyvo vadovas Paulius...


Kiekvienas gatvėje sutiktas palangiškis neabejotinai išvardintų bent kelis gyvenimo pajūryje privalumus. Dar senovės egiptiečiai bei romėnai jūros vandenį naudojo gydomiesiems tikslams. Todėl mums, pajūriečiams, nepasinaudoti mūsų Baltijos bangų teikiamais privalumais būtų neprotinga. „Talasoterapija – tai vienas gydymo ir profilaktikos metodų, kai naudojami visi...


Alvydo Katkausko, naujojo Palangos policijos komisariato viršininko, karštą vasaros pavakarę po darbo brendančio į jūrą nepamatysite. Viršininkas sako, kad nėra labai didelis saulės mėgėjas, bet tikina, kad, tapęs kurorto policijos vadovu, nors ir nesikels gyventi į kurortą, jame praleis labai daug laiko. Net po oficialių darbo valandų. „Jeigu eidamas J. Basanavičiaus gatve susidursiu su...


Kada imame labiau kreipti dėmesį į savo sveikatą, savo savijautą, į tai, kuo gyvename? Tikriausiai dažnas atsakytų, jog susidūrus su liga, kuomet sunkiai priežastį bei jos gydymo būdą randa net gydytojai. Palangiškė Valerija Jonušaitė papasakojo, jog visapusiškai pakeitė savo gyvenimą sulaukusi 40 metų, kuomet jai operavo įgimtą nesveiką inkstą. Paaiškėjo, jog jai pavyko pasirinkti...


Net ir pliaupiantis lietus nesutrukdė žmonėms praėjusį sekmadienį išsirikiavus laukti eilėje prie  Pramogų ir poilsio komplekso HBH „Juozo alus“, mat tądien ten svečiavosi stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas. Ten jis pristatė biografinę knygą „Žydrūnas Savickas – žmogus iš geležies“, kurią parašė Andrius Guginis. Stipriausias...


Be jūros – lyg „žuvis be vandens“

Rasa GEDVILAITĖ, 2009 11 21 | Rubrika: Kultūra

Aistringų žvejų, gyvenančių šalia jūros ir sukaupusių daugybės metų patirtį, aprėpiančią daugiau nei 60 metų, likę jau ne daug. Gyvybingumu trykštantys jūreiviai nejausdami baimės visais laikais stoja į kovą su įnoringąja jūra, o didžiausią malonumą patiria pagavę geidžiamą laimikį. Vienas iš senųjų žvejų Valdis Grišinas gyvena Šventojoje ir nekantriai laukia artėjančios Šv. Klemenso –...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius