Stebėtojo akimis

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 03 04
  Visi daug ir dažnai kalba, kad dabartinis pasaulis, gyvenimas tiesiog lėkte lekia, neduodamas mums progos atsikvėpti. Įsibėgėję švilpiame lyg autostradoje – leistinu ir neleistinu greičiu. Nors kažin ar autostrada – greičiau Formulės 1 lenktynėse... Tačiau lygiai taip pat galima susimąstyti, ar mus kas nors verčia.

Ir, tiesą sakant, verčia. Visada sakiau, kad niekada taip negyvensiu, bet gyvenu – kaip ir daugybė aplinkinių. Skubam gyventi, skubam svajoti, ieškoti, surasti. Visuomenės spaudimas: ar ištekėjai, ar butą, namą jau turi? Ir nuolatinis saistymas su kažkieno ir kažkaip nubrėžtais rėmais. „Atrodai kaip šešiolikos“, - išgirstu nuolat. O kodėl aš turėčiau atrodyti kaip 50-ties? Kas nubrėžė rėmus, kad sulaukus vidurinio skaičiuko link trisdešimtmečio negalėčiau pintis kasų? Kur parašyta, kad vadovautis lyg peiliu nurėžtomis taisyklėmis yra būtina? Šitame skubėjime gyventi ir nuomonių ringe nesijaučiu laisva. Ne taip atrodau, namo nepasistačiau, ne tokią muziką klausau ir apskritai... nesielgiu taip, kaip „kažkam“ atrodo būtina. Štai tada, pasipiktinusi viskuo, nuspaudžiu stabdžių pedalą sausakimšame skubančių žmonių greitkelyje ir pradedu stebėti. Stebėti kitaip. Ir nustembu, kiek daug galima pamatyti tiesiog tyloje.

Praėjusią savaitę tyrinėjau gestų kalba bendraujančius žmones. Šie kuo puikiausiai susikalba tik rankomis, vos krutindami pirštus. Ir, esu įsitikinusi, puikiai išreiškia emocijas. Turėdami kalbos ir klausos dovanas, ne kiekvienas sugeba bendrauti – mokėti ir pasakyti, ir išgirsti. O jie moka. Dar ir kaip.

Šį savaitgalį važiavau traukiniu – trys valandos visai mielo pasivažinėjimo. Įsijautus skaičiau knygą ir staiga pakėlusi akis netekau žado – klausa atgijo ir išgirdau milijonus garsų. Atskirų garsų: kažkas krebždena laikraštį, kažkas šnibždasi, kažkas juokiasi, kažkas kasosi galvą, kažkas nervingai trepsi, už lango ūžauja vėjas, į stiklą barbena smulkūs lietaus garsai. Kai imi girdėti kiekvieną garsą, pasaulis atrodo toks spalvingas, toks pilnas, toks stebuklingas! O viso šito dažniausiai mes net nepajuntame. Negirdime, kaip girgžda durys, pasitikdamos mus grįžtančius namo – galbūt tai vienas tų maloniai nuteikiančių garsų, reiškiantis, kad juos turiu, jie šilti ir jaukūs? Negirdime pirmųjų pavasarį nešančių paukščių garsų, negirdime jūros ošimo (ją turiu šalia, na ir kas?). Negirdime klegančių vaikų, už sienos grojančios muzikos. Nejučia priprantame, prie visumos, nesuprasdami kiek daug dalių ją sudaro. O džiaugtis yra kuo. Ką atrasi iš naujo – taip pat. Prieš pusmetį mačiau filmą apie absoliučią klausą turintį vaiką. Jis kiekvieną garsą „pagaudavo“ kaip muzikos akordą, jo ausis atskirdavo žemiausius ir aukščiausius aplink mus esančius garsus ir galiausiai jie jam tapdavo muzika. Pavydėjau šiam vaikui – tai dovana. Dovana mokėti paimti tai, ką tau gyvenimas duoda pats, net neprašomas. Juk bent tiek neuždraudė ir neapkarpė „krizės žirklėmis“ mūsų valdžia – gebėjimo stebėti ir džiaugtis tuo, ką randi. Savaip. Sau. Bet džiaugtis.

Lygiai taip pat stebiu ir žmones. Jų judesius, mimiką, gestus. Tai nepaprastai daug dalykų pasakantys ženklai. Pagal komunikacijos teoriją, verbalinė komunikacija (žodžiai ir jų prasmės) sudaro tik 7 procentus viso turinio (to, ką pasakome pašnekovui). Tik 7 procentai! Likusią dalį sudaro tai, ką ir vėl, pasikartosiu, užmirštame pamatyti ar tiesiog nebemokame matyti: 38 procentai – balso tembras, intonacija, kalbėjimo greitis, garsumas ir 55 procentai – kūno kalba, kitaip sakant, veido išraiška, akių kontaktas, judesiai, laikysena.

Tai ar tikrai mes pažįstame save, savo draugus, aplinkinius? Ar suprantame tai, ką matome, girdime? Manau, kad ne. Atbukti ir nebepastebėti smulkmenų, manau, to visuotinio skubėjimo rezultatas. Sutelkti dėmesį į vieną dalyką mums tapo prabanga. Iki šiol akyse stovi vaizdas iš vienos reklamos: rodoma tipiška mama, žmona. Viena ranka laikydama kūdikį, ji užkaičia puodą, sudeda produktas, mikliai atsiliepia telefonu ir žingsniuoja į kambarį prie lyginimo lentos. Išlyginusi suknelę valo langus, retsykiais nubėgdama pamaišyti puoduose verdančių produktų. Ir dar daugiau. Panašiai dabar gyvena daugelis – jei galėtume, parą pratęstume dar 24 valandomis, atsisakytume laiko sau, mėgiamos veiklos (retas jos turi ir dabar), ir bėgtume, bėgtume... Deja, aš ne su bėgančiais. O jūs?


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Gruodžio 2 – 16 dienomis Palangos miesto savivaldybės II aukšto fojė bus eksponuojama meno kūrėjos Valentinos Kaubrienės kalėdinių autorinių darbų paroda. Kviečiame apsilankyti.    


Leiskite pasidalinti savo patirtimi apie valstybinių įstaigų Palangoje darbą ir jų darbuotojų "kvalifikaciją"...


Palangos Rekolekcijų namų prie Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos statybos „įstrigo“ ir neaišku, kada jos galėtų būti tęsiamos, o juolab baigtos. „Kadangi statybos yra vykdomos iš tikinčiųjų aukų, jos yra gana ribotos. Jų neturime šiai dienai pakankamai tęsti statybų. Bandėme dėl pastato panaudojimo kalbėtis ir su Palangos...


Trys ministerijos įsipareigojo suvienyti jėgas ir konkrečiomis priemonėmis padėti vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas ar kitas raidos sutrikimas, bei jų tėvams. Tuo tikslu sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis bei švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius patvirtino pagalbos veiksmų planą dvejiems metams.


Pernai balandį Palangos pyktį sukėlusi Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (LVRA) prezidentė Evalda Šiškauskienė – interviu vienam leidiniui ji tuomet pasakė, kad jai „skauda širdį matant Palangos atsilikimą“, – šiandien nė kiek nesigaili savo žodžių. Dar daugiau: įsitikinusi savo teisumu ir mano, kad audringai į jos pastabas...


Palanga kviečia švęsti – gegužės 20-22 dienomis mieste šurmuliuos Kurorto šventė, skelbianti aktyviojo poilsio sezono pradžią.


Laikas suprasti: nemokamo nieko nebūna  1

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2015 10 29 | Rubrika: Savaitės komentaras

Praėjusį sekmadienį įvykęs parodomasis kretingiškių žygis pėsčiomis į Palangą patvirtino, kad vasarą prie jūros išsiruošę Kretingos rajono gyventojai į Neringos kurortą nevažiuoja.


Su kokiu įkarščiu kurorto šešiamečiai-aštuonmečiai, stebimi kai kurių tėvų, praėjusį trečiadienį gainiojo futbolo kamuolį, reikėtų pamatyti savo akimis. O prieš treniruotę, lyg sekant geriausias Ispanijos ar Anglijos futbolo tradicijas, mažieji skubėjo fotografuotis su savo treneriu Marseliu Balasanovu. „Na, Mesi, ateik čia, dabar tavo, Ronaldo...


Šventosios uosto atstatymo darbus ketinama pradėti 2015-aisiais, Palangos oro uostas dirba pelningai, aplinkkelio reikia ir jis bus, o miesto gatvės neliks be remontui skirtų lėšų, – teigia Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.


Stebėtojo akimis

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 03 04 | Rubrika: Miestas

Neseniai išgirdau dviejų žodžių junginį, rodos paprastą ir aiškų, bet jis man labai įstrigo. „Stebėti tylą“ – štai ką pastarosiomis dienomis bandau suprasti ir daryti realybėje.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius