Sugrįžus į prisiminimus

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 08 29

Senose nuotraukose atgyja prisiminimai. Ne paslaptis, jog sugrįžti į jaunystės laikus, juo labiau, jei jie buvo laimingi – malonu. Tokią galimybę turėjo palangiškis Jonas Lacvikas, kuriam pavyko nusikelti į jaunystės laikus pažvelgus ne į savo fotografijų albumą, o atsivertus „Palangos tilto“ numerį. Jame pozuojantis jaunuolis žvelgia ramiu žvilgsniu į jūrą.

 

„Tai galėtų būti maždaug 1975 metai, tačiau tikslių metų tikrai nepamenu“, - ėmė pasakoti palangiškis užfiksuotos akimirkos detales. J.Lacviką pirmiausia atpažino ir šią žinią pranešė kaimynė O.Veličkaitė, su kurios sūnumi įsiamžinęs ir pats palangiškis, netikėtai papuolęs į laikraščio puslapį.

Pasak J.Lacviko, tuometinė darbo vieta gelbėtojų gretose ypatingai svarbių atsiminimų nepaliko. „Tiksliai nepamenu, kada ši nuotrauka daryta, tad negalėsiu pasakyti, ar ji daryta man jau atitarnavus kariuomenėje ar po“, - pripažino miestelėnas. Pasak jo, tuometiniai gelbėtojai buvo kur kas mažiau aprūpinti įranga nei dabar – turėdavo valtelę ir gelbėjimo ratą, o pakilus stipresnėms bangoms nebuvo įmanoma ir valtele pasinaudoti, tačiau tai netrukdydavo atlikti savo darbo.

„Tuomet aš dirbau paplūdimyje ties Birutės kalnu“, - prisiminė savo buvusią darbo vietą J.Lacvikas. Tuometinė Gelbėtojų stotis stovėjo šalia tilto, vietoje, kurioje dabar yra tinklinio aikštelė. Gelbėjimo stoties viršininku dirbo Jonas Vigelis, kuris taip pat save atpažino vienoje iš laikraštyje skelbtų nuotraukų.

„Matot, mano rankoje cigaretė“, - nusišypsojo pamatęs nuotraukoje šią detalę palangiškis. Ant katerio pozuojantis vaikinas teigia, nepamenąs, kas jį būtų galėję nufotografuoti, tačiau šalia, tik vandenyje stovintį, atpažino dar vieną artimą žmogų. „Tai mano tėvukas“, - baksnodamas pirštu kalbėjo J.Lacvikas. Juos atpažino ir palangiškio žmona, kuri neabejodama tai patvirtino.

„Visi vasarą kur nors dirbdavo, vieni kažką pardavinėjo, kiti kitaip prasimanydavo pinigų, o aš nuėjau dirbti gelbėtoju, juo labiau, jog atitiko fiziniai duomenys“, - savo tuometinės laikinosios profesijos pasirinkimo priežastį apibūdino palangiškis. Dirbęs ten keletą vasarų, visgi vėliau patraukė kitais savęs ieškojimo keliais. „Mane visuomet traukė vairuotojo profesija, šiandien aš vis dar juo dirbu, vežioju autobusu žmones. Mažai turiu laisvadienių, darbas sunkus, tačiau tai sugebu“, - likimo vingius atskleidė palangiškis. Daugelyje darbų save išbandęs, tačiau pabaigęs laivų elektros įrenginių profesiją, niekuomet nesiryžo realizuoti įgytų gabumų. Sumanęs, jog reikia išklausyti vairuotojų kursus, jis tai ir padarė.

Jau daugiau nei trisdešimt metų laimingoje santuokoje gyvenantis, užauginęs dvi dukras, kurios Lietuvą iškeitė į svečių šalių teikiamas paslaugas, šiuo metu palangiškis jaučiasi nusivylęs savo tėvyne. „Jeigu čia rojus, tai kodėl tuomet visi iš jo sprunka? Čia tiesiog negalvojama apie paprastą žmogų, kaip aš vadinu „runkelį“, juo labiau nesiteikiama įstatymus kurti tokius, kurie būtų palankūs žmonių liaudžiai“, - savo nusivylimą išreiškė J.Lacvikas, palikęs praeityje prabėgusius metus, kuriuose netrūko nei žavingų, nei liūdnų akimirkų.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Tremties prisiminimai gyvi ir po 70 metų

"Palangos tilto" informacija, 2019 03 25 | Rubrika: Jūros vaikai

„Prisimenu viską, lyg tai būtų įvykę vakar“, – atsidūsta tremties duonos skonį pajutusi dar vaikystėje palangiškė Adelė Drungilienė. Praėjo lygiai 70 metų, kai traukinių vagonais buvo išgabenta tūkstančiai lietuvių į visišką nežinią. Daug žmonių iš tremties nebegrįžo, ten ir atgulė. Iki šiol gyvi liudininkai prisimina kiekvieną smulkmeną, o...


Teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė, Teatro sąjungos ir Meno kūrėjų asociacijos narė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (LFR – lietuvių filologija ir režisūra) scenos kalbos dėstytoja, UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja. Tai – tik keletas aktorės Virginijos Kochanskytės veiklų ir talentų. Bet žinoma...


Palangiškiai turėjo galimybę mokytis piešti smėliu

Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016 06 20 | Rubrika: Miestas

Penktadienį Palangos miesto viešojoje bibliotekoje miesto gyventojai turėjo galimybę išmokti piešti smėliu, sužinoti, kas yra smėlio animacija ir terapija.


Beveik tris mėnesius vykusį „Palangos tilto“ fotografijų konkursą „Mano augintinis – mano šeimos narys“, mielieji laikraščio skaitytojai, skelbiame baigtu. Konkursui buvo pateiktos 12 šunų nuotraukų ir 8 kačių bei katinų nuotraukos. Deja, nors konkursas buvo skelbiamas ne tik miaukiantiems ir viauksiantiems augintiniams, čiulbančių, zujančių...


Balandžio 30 dienos, šeštadienio, pavakarę, 17.46 val. Bendruoju pagalbos centro (BPC) skambučiu 112 buvo sulaukta pranešimo, kad nuo Palangos tilto galo į jūrą nušoko jaunuolis. Pirminiais duomenimis, vaikinas buvo neblaivus, tad išgelbėtas tokio savo poelgio paaiškinti negalėjo. Į įvykio vietą skubiai reagavę atvyko Klaipėdos apskrities...


Palangoje, ramioje Žemaitės gatvelėje, savo rankomis pastatytame name gyvena 97-erių sulaukęs Jurgis Kuzmickas. Jis – seniausias Lietuvos balandžių augintojas. Į klausimą, kaip sulaukus tokio garbingo amžiaus išlikti tokiu jaunu, senolis, primerkęs savo žydras akis pakelia jas į dangų ir juokdamasis sako: „Ką žinosi, gal suradome eleksyrą amžinai...


Ką daryti, kad mokykla moksleiviams taptų įdomesnė, kad jie ne vien semtųsi žinių privalomose pamokose bei galėtų save atskleisti užklasinėje veikloje? Atsakymu į šį klausimą galėtų būti ketvirtadienį „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje vykusi Jaunojo tyrėjo diena, kuri organizuota mokytojų Reginos Burvienės ir Danguolės Baranauskienės iniciatyva.


Kažkuomet Jono vardas buvo pats populiariausias, juo pakrikštydavo daugelį berniukų, palaipsniui populiarumas blėso, vėl kilo. Tačiau viena aišku, Jonai visuomet išliks, o kaip gi kitaip, juk jiems netgi skirta šventė, kurią švenčia visa Lietuva. Artėjantį penktadienį šia proga vėl deginsim laužus, palydėsim ilgiausią dieną, džiaugsimės trumpiausia naktimi. Palangiškiai Jonai sutartinai...


Sugrįžus į prisiminimus

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 08 29 | Rubrika: Miestas

Senose nuotraukose atgyja prisiminimai. Ne paslaptis, jog sugrįžti į jaunystės laikus, juo labiau, jei jie buvo laimingi – malonu. Tokią galimybę turėjo palangiškis Jonas Lacvikas, kuriam pavyko nusikelti į jaunystės laikus pažvelgus ne į savo fotografijų albumą, o atsivertus „Palangos tilto“ numerį. Jame pozuojantis jaunuolis žvelgia ramiu žvilgsniu į jūrą.


Dailininko Jono Vaišės jaunystės

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2009 02 04 | Rubrika: Kultūra

Kiekvienas iš mūsų ilgimės tikrumo. Dažnusyk išgirsi netikėtai sudrausminantį modeliuką – „Nevaidink“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius