Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

„Tikro menininko gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 08 26

Priejūrių dievai ir Baltijos Neptūnas šypsosi: „Tikro poeto, tikro menininko, asmenybės gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais. Baltieji sielos kūrybos šaltiniai į gyvuosius atiteka ir iš karsto“.
Kad poetas Vytautas Brencius ruošiasi „išplaukti“ į Amžinąjį Vandenyną, ne tik aš savo „žuviška intuicija“, „šeštuoju pojūčiu“ jaučiau jau keliolika metų.


Suvedė publikacija
„Nemuno“ žurnale

„Blogai, kad Brencius ir Bucykas užsibaliavojo, – dar 2000 metų vasarą ant tilto į jūrą Palangoje apmaudavo žinomas jūros povandeninių srovių tyrinėtojas. – Sulysę, sunykę, sunku atpažint. O gaila, gerai vyrai rašo, be reikalo žiauriai patys savo talentus ir save naikinasi, dar galėtų daug išmintingo palikimui sukurti“.
2010-ųjų rugsėjo viduryje, dar vieno kūrybingo žemaičio, skuodiškio iš Šauklių širdies aistros audra virto mąstančiu štiliu: gal pasiblaškęs, o savimi sugėręs visas gyvenimo vaivorykštės spalvas, išplaukiojęs Klaipėdos žvejybiniais laivais Pasaulio vandenyną, poetas V. Brencius (1945 11 15 – 2010 09 13) paliko save mūsų apmastymams.
Su juo mus suvedė publikacija „Nemuno“ žurnale dar 1974 metais.
1986 metais atostogų metu mudu su žmona Vlada buvome iš Palangos nuskridę į Maskvą. Susiradę Vagankovskajos kapines, padėjome puokštę gėlių prie nerealiai stipraus, nors šiurkštoko dainų tekstais – pliko, neretušuojamo gyvenimo nervais ir atlikimo maniera atlikėjo, taip pat anuomet nerealiai populiaraus ne tik visoje TSRS teritorijoje, Vladimiro Vysockio „Gitaros paminklo“, kuris buvo šviežiai pastatytas jį labai mylėjusios žmonos, paryžietės Marinos Vladi rūpesčiu.
Jau tada ten, Maskvoje, aš pirmąsyk mąsčiau, kad mūsuose į jį panašiausias – V. Brencius. Sakiau jam vėliau, ir tai jam patiko.
„Menas yra ubagas, be tautybės“, – pritarė poetas – marinistas, publicistas, jūreivis. Paskutinis tikras tarybinis, simpatizavęs viskam, kas brežneviška, slaviška, taip pat – humanistiška, nepaisant familiarumo, šiurkštumo, ironijos tam, kas svetima darbo žmogui jūroje ir krante. Nepaisant visko, V. Brencius ilgam pagyvens lietuvių literatūrinės marinistikos olimpe.
Kai kur aš mažumėlę klydau – jame nedaug Pauliaus Širvio švelnumo. Juodu suvienytų gal tik girtas atlapaširdiškumas, nes „strespiltinė“, kol mūsų „baseinėliai“ išsenka, žvaliai suvienydavo kiekvieną, poetą ir nepoetą. Pigaus vyno laikais. Ir visi idealiai išteisindavo literatą.

Fotoreportažas
„Lietuvos žvejy“

1989 metais, kurdamas naują fotoreportažą ant „Lietuvos žvejo“ laikraščio atsakingojo sekretoriaus stalo, žinomas poetas, fotoieškotojas, publicistas, jūreivis V. Brencius dar ilgai neišsidavė, kad Maskvoje jį apžavėjusi jaunutė moteriškutė ruošiasi apsigyventi Klaipėdoje. Blogo žodžio nėra ištaręs ir pirmosios žmonos adresu, gal tik žodį „pragmatikė“. Pakvietė vyno taurei į fotolaboratoriją. Jau po antros puotos „tepiau slides“. Galėjau krist nuo jo rankos dar iki 2000-ųjų.
1989-1990 metais jau ne tik uolioji mūsų redakcijos vertėja Dalia Bikauskaitė, bet ir visi lietuviai aistringai laukėme žinių apie tautinį išlaisvėjimą iš Vilniaus Sąjūdžio renginių.
Ne visi: kai kurie „kreivaburniai“ piktinosi, kad „atsakingasis sekretorius deda Aleknavičiaus fotoreportažą Vasario 16-ajai apie „smetoninę“ kariuomenę, o redaktorė dantis rodo, o širdis nesišypso, nieko niekam atvirai nesako: „Argi mes – už buržujus? Už kapitalizmą? Atleiskit...“
„O kas iš tos Sąjūdžio laisvės liks eiliniam darbo žmogui, kur plauksim eiliniai matrosai, jeigu žvejybos laivyną išsivogs, laivus žulikai išsiparduos, kur man tada plaukti ir ką valgyti, ir su kokia žuvėdra koketuoti? Pabaiga pigiam gyvenimui, žvejų laikraščiams, tai ir kūrybai! Įpilk ir man! Gerai, aš nenoriu politikuoti, gal kam ir bloga Sovietų Sąjunga, bet tu, atsakingas sekretoriau, man atsakyk: ką tie santvarkos vertėjai-keitėjai siūlo vietoj Maskvos Kremliaus? Švedišką socializmą? Papūsk rūrelės lumzdeliu – nieko nebus. Be šimto metų prie šių metų. Lietuvą prarys kapitalistai, buržuazinis „švancynas“, kaip ryklys žioplį plaukiką vandenyne prie Afrikos krantų. Vogė raudonas, vagia klebonas. Kam rūpi mūs vargana literatūra? Dabar mane skaito, verčia ir Kaliningrade, ir Maskvoje, o paskui... Gedimino pilis man nieko nesako. Mes, menininkai, turim būti visų valdžių opozicijoje. Tu, Gedi, irgi geras – „Brazdžionis parvažiuoja, Brazdžionis, Bernardas – didvyris... „Šaukiu aš tautą“.. Šūdą! Antanas Miškinis man vertingesnis, kokias tremties psalmes parašė iš sibirų, vietoj galėjo sušaudyti, rizikavo, štai kas didvyris, o tau – „Brazdžionis, Brazdžionis...“ Gulėjo Amerikoj, Santa Monikoj, ir apie laisvę Lietuvai kliedėjo: šaukiu aš tautą“... Gali nešaukt. Gagariną mylėk! Aš mačiau kapitalistinį pasaulį, daug valstybių apiplaukiau. Nelaimė yra tas kapitalizmas. Blizgučiai išorėje, o tikrumoj – globalus smakas. „Stervelatas“, pamatysit. Mūsų tarybinei liaudžiai ir dabar gerai, ko čia visi bruzdat? O ko tu sieki, atėjęs iš miesto dienraščio į „Lietuvos žvejo“ redakciją? Redaktore Virga susižavėjai? Neduos tau... didesnio honoraro... Juokiuosi... O gal duos... Gal Ada patiko? Ne... tu – tik liežuviu mergišius. Ir aš vienai kolegei mieste pasiūliau į svečius nakčiai, sakiau: „Aš tau leisiu pasijusti moterim“... Rytą žvalgomės su Roma – šaldytuvas tuščias, vyno – nė lašo... Išrijom viską. Kas ko siekiam. A, o gal irgi planuoji į jūrą išplaukt? Kažin, ar sovietinis saugumas tokį Brazdžionio nacionalistą per valstybinę sieną greit praleis, kažin, ar vizą gausi, nebent garsi pavardė padėtų“. Čia jis pataikė į dešimtuką: jūrą tris vasaras žvalgiau iš... Palangos gelbėtojų postų.

Kas mane geriausiai
supranta....

Čia, Klaipėdoje, mane geriausiai tik Edma Venckus, kai kada dar toks Driežas Šernius, dar Albinas Stubra, Bucykas, Bajoras supranta – aš nedrįsau pertraukti anaiptol ne poetiško monologo fotolaboratorijoje, su kiekviena vyno stikline, kaip Vilniuje Algis Verba, jis vis labiau tūžo, širdo, ir kad dar kiek būčiau šokęs taip pat agresyviais žodžiais „prieš“ – neabejotinai būtų vyno buteliu jūreiviškai užvožęs, „patikrinęs“, ar dar „neiškorijusi“, kaip sniegas po atlydžio, mano skeleto kaulų masė. Tylėjau. „Tiek to, genijai“. Gerdamas tas vyras griežė dantim kaip vargonais, agresyvėjo, todėl jo kompanijoje arti būti buvo rizikinga: tik nedrįsk paprieštarauti! „Kas mes esam, ubagai, kas mes būsim, tik „skutamos žuvys“... Šūdo broliai. Į kokį pasaulį paleidžiam vaikus? Mums labiausiai turi rūpėti sveikos, protingos gyvybės egzistencija Žemėje. Miestuose – smogas, žmonės nervingi, viskas – antiekologiška, kad nori ar nenori turi kasdien spirituotis. Greičiau į jūrą! Va, pirkau kaktusą I. Simonaitytės pusbrolio Albino Stubros šešiasdešimtmečiui, myliu jį – vėl balius... Ar girdėjai, kaip Albinas dvi savaites po Klaipėdą verkdamas pėsčias vaikščiojo, „nes vienas fotografuotinas objektas vienoj miesto pusėj, kitas – kitoj, o fotoreportažas dienraščiui reikalingas numeriui. Verkė, nes jo mašinėlė dvi savaites priešais redakcijos duris Šaulių gatvėj be darbo stovi. „Vyrai, pastumkit, „Žiguliui“ kažkas yra, gal pastovėjęs užsivestų? Bus rokundas“, – paprašė Stubra rūkančių kolegų. Šie stūme, stūmė...  Anei iš vietos!..
V. Brencius lengvai ir sarkastiškai nužvalgydavo ir skeptiškai įvertindavo kitų kasdienybės netobulumus, o gerą nuotaiką atgaudavo arba gavęs pakvietimą išplaukti į jūrą, arba į pabaliavojimą.
„Klausyk, niekam nesakyk, man iš „Klaipėdos“ viešbučio ką tik skambino didysis publicistas, kino scenaristas, laivo kapitono pirmasis padėjėjas, jūsų palangiškis Ignas Pikturna. Toks keistas. Sako: „Būk geras, Ivanovai, gelbėk, greičiau ateik, padėsi išgerti „jaščiką“ degtinės, vienas neįveikiu...“ Vytą, kada jis kaip rąstas gulėdavo redakcijos prielaiptyje, kolegės apeidavo klykdamos: „Nesiartinkit, papjausiu“.
Užtat V. Brenciaus (1945 m. lapkritis – 2010 m. rugsėjis) jūriniai, filosofiniai – psichologiniai tekstai... Publicistika, baladės... Su polėkiu tikri, negreitai kas nors lietuviškoje literatūrinėje padangėje pralenks Brencių – marinistą. Skaitant šiurpuliukai per visas „pajautos zonas“ nubyra, kaip nuogą moterį nudistų pliaže glostant... Jaudina. O jeigu jaudina – TIKRA.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Visus, kurie socialiniame tinkle „Facebook“ išreiškė norą patekti į įslaptintą karinę bazę „Area 51“ Nevadoje (JAV) tam, kad pamatytų ateivius, kviečiame negaišti laiko eilėse ir važiuoti į Palangą pamatyti čia prieš dvidešimtį pasirodžiusio tikro ufonauto – žinomo lietuvių išeivijos dailininko Antano Mončio...


Palangoje prasideda Kurhauzo medinės dalies atgimimas

"Palangos tilto" informacija, 2019 06 22 | Rubrika: Miestas

Palangos Kurhauzo medinė dalis jau netrukus pradės kilti iš pelenų – birželio 18 dieną pasirašyta medinės dalies restauracijos darbų sutartis. Ją parašais patvirtino valstybės įmonės „Lietuvos paminklai“ direktorius Vydmantas Drumsta ir rangovas – UAB „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas. Planuojama, kad pastato...


Taip jau gyvenime būna: kartais per kvailiausius užsiėmimus (sprendžiant kryžiažodį) surandi tai, ko galbūt ieškojai ne vieną dieną. Interneto puslapyje ieškodama senovės baltų mitologijoje man reikiamo deivės vardo, suradau Marijos Gimbutienės rašytus žodžius: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“. Šis, testamentinis lapelis...


Palangos miesto savivaldybėje, trečiojo aukšto fojė, pristatomas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas palangiškio menininko Vytauto Kuso projektas „Miniatiūrų pasaulis“. Įspūdingos V. Kuso sukurtos miniatiūros „įkurdintos“ specialiai šiam tikslui sukurtoje galerijoje. Pajuokauti niekad nevengiantis V. Kusas pripažino daugelį...


„Medalio žmogus“ – taip pavadinta dar visai neseniai išleista knyga apie žymų medalininką Petrą Gintalą. Jau seniai žinomas menininkas save įvardina kaip dviejų miestų gyventoją – jis gimė Telšiuose, tačiau gyvenimas taip surėdė, jog teko gyventi ir Palangoje, kur ir baigė mokyklą, atrado savo pirmuosius meninius gebėjimus, vėliau vėl grįžo į...


Palanga su kiekvienais metais vis gražėja: fontanai, gėlės, nauji statiniai. Tačiau yra žmonių, kurie to grožio nemato ar tiesiog gyvenimas jiems neleidžia jo pastebėti. Prie bažnyčios kiekvieną dieną galima matyti vieną kitą, kuriam pasaulis nebemielas. Ten prašantiesiems išmaldos laimė sutelpa saujoj. Vieną dieną monetų joje mažiau, kitą – daugiau. Viena tokių –...


Muzika mus lydi visą gyvenimą. Nuo pat kūdikystės, kai vaikutis išgirsta pirmąsias melodijas ir mamos dainuojamas lopšines. Ir kuo anksčiau mažyliai įžengia į stebuklingąjį muzikos pasaulį, tuo turtingesnis ir spalvingesnis tampa jų gyvenimas. 61 metus Europoje, 21 metus Lietuvoje ir jau devintus metus Palangoje gyvuojanti YAMAHA muzikos mokykla padeda vaikučiams nuo pat...


Palangoje prasideda biokuro katilinės statybos

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 08 04 | Rubrika: Miestas

Palanga dar šiais metais turės antrą biokuro katilinę – penktadienį UAB „Palangos šilumos tinklai“ direktorius Tomas Jurgutis ir UAB „Irdaiva“ Klaipėdos regiono direktorius Julius Ščerbakovas pasirašė sutartį, kuria rangovai įsipareigojo katilinės statybos darbus atlikti iki spalio 31 d.


Priejūrių dievai ir Baltijos Neptūnas šypsosi: „Tikro poeto, tikro menininko, asmenybės gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais. Baltieji sielos kūrybos šaltiniai į gyvuosius atiteka ir iš karsto“. Kad poetas Vytautas Brencius ruošiasi „išplaukti“ į Amžinąjį Vandenyną, ne tik aš savo „žuviška...


A.Mončio muziejuje – gyvenimo džiaugsmo menininko darbai

„Palangos tilto” informacija, 2012 09 17 | Rubrika: Miestas

Penktadienį į A.Mončio namus-muziejų atėjusiuosius pasitiko ir atgal į šiltą bei spalvomis žaižaruojančią vasarą grąžino žymaus danų menininko Hanso Christiano Thomseno darbai. Čia atidaryta paroda „Žmogus. Paukštis. Žuvis“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius