Tikslas – muziejų padaryti įdomų visokio amžiaus ir poreikių žmonėms

Praėjusių metų pabaigoje Palangos kurorto muziejus įsikūrė istorinėje atnaujintoje viloje „Anapilis“. Toje pačioje, kuri apipinta įvairiomis legendomis, neapleidžiančiomis ir vis traukiančiomis praeivius iki šiol. Atrodo, tokioje aplinkoje tinka eksponuoti ir istoriją menančius daiktus, kurie taip pat tikėtina susiję su ne viena legenda. Apie muziejų, jo veiklą kalbėjomės su direktoriumi Jūračiu Viktoru Liachovičiumi.
– Ar dažnai į Kurorto muziejų užsuka palangiškiai ir miesto svečiai, ar jau atranda naująjį muziejų?
– Išties skaičiavome, kiek pas mus nuo atidarymo apsilankė žmonių, ir galime džiaugtis – jų buvo tikrai nemažai, muziejaus renginiuose apsilankė daugiau kaip tūkstantis žmonių.
Muziejaus aplinka, džiugu, netrukus ims gražėti. Jau numatyta atnaujinti vilas „Romeo“ ir „Džiuljeta“, tvarkoma aplinka aplink „Anapilį“, atsiranda graži erdvė. Šie darbai bus baigti kitą vasarą. Šalia „Anapilio“ dvi gatvelės bus pavadintos žymių žmonių vardais – Oginskio, kuris buvo Tiškevičiaus verslo partneris ir Reimonto, kuris būtent Palangoje parašė kūrinį „Kaimiečiai“, už kurį gavo Nobelio premiją.
– Tai, kad muziejus yra gausiai lankomas, rodo, jog jis reikalingas žmonėms, reikalingas Palangai...
– Jeigu apie Kurorto muziejaus įkūrimą jau pradėta kalbėti 1905 metais, reiškia jis visada buvo reikalingas. Idėja kilo bendraminčių, susibūrusių į „Palangos mylėtojų draugiją“, susirinkimų metu. Šiek tiek vėliau, pasirodžius I. Končiaus ir V. Ruokio knygai „Palangos kraštas“, ši mintis dar labiau paplito. Vis garsiau ir dažniau buvo kalbama apie būtinybę Palangai turėti savo krašto muziejų.
– Ši vasara Palangos kurorto muziejui, įsikūrusiam viloje „Anapilis“, bus pirmoji, ar turite kokių lūkesčių?
– Visuomenės požiūris apie muziejų yra žinomas: prikrauta daug senų daiktų, kampe sėdi moterytė ir mezga kojines, o kažkur esantis muziejininkas krapšto nosį ir mėgina pirštą nusilaužti... Bendras įvaizdis – tai toks, ar ne? Mūsų tikslas – muziejų padaryti įdomų visokio amžiaus ir poreikių žmonėms. Su laiku mes tai padarysime ir toks susiformavęs požiūris išties keisis.
O grįžtant prie to, jog muziejininkai nieko neveikia, tai galiu pasakyti, jog išties mūsų muziejininkai turi tiek darbų, jog nespėja jų visų įveikti. Pateiksiu pavyzdį: gauname 12 tūkst. eksponatų, kiekvieną jų reikia detaliai aprašyti, o tai padaryti užima laiko. Jeigu turime 12 tūkst. eksponatų, tai kaip atrodo, kiek eksponatų galima aprašyti per dieną? Apie dešimt. 1200 dienų vieno žmogaus darbo, tai yra daugiau kaip treji metai. O per tą laiką eksponatų skaičius gi auga.
O dėl to, ar ateis žmonių, kiek jų ateis, priklauso nuo to, ar mes kažką darom. Mums būtinai reikia apie save daugiau informuoti visuomenę, tikimės, jog atsiras informacinių stendų artimiausiose gatvėse, prie įėjimo į taką. Taip žmonės daugiau atkreips dėmesį, matys, jog veikia muziejus. Iki šiol ne itin sutvarkyta aplinka bylojo, jog čia niekas nevyksta. Jeigu bus viešai kalbama, jog toks muziejus Palangoje yra, tai tikrai žmonių daugės.
– Organizuojate įvairius renginius, susitikimus su įdomiais žmonėmis, ar tai įdomu muziejaus lankytojams?
– Priklauso nuo to, kokią temą pateiki. Pavyzdžiui, kažkoks renginys galbūt labiau patinka vyresnio amžiaus žmonėms, kitas, žiūrėk, pritraukia ir daugiau jaunimo. Jeigu pataikei į tikslinę grupę, tuomet ir matai, kad renkasi žmonės ir jiems įdomu. Dažnas organizatorius pasigenda daugiau jaunimo, pats kartą buvau nustebęs, kai pamačiau, jog į vieną mūsų renginį susirinko gausus būrys jaunimo, net ir atvykusių iš aplinkinių miestų. Tereikia tik pasiūlyti tai, kas patinka, tuomet ir jaunimas susigundys. O jeigu kartą pritrauksi, tuomet tikėtina, kad ir vėliau lankysis.
– Lankytojai jau pastebėjo, kad akis kur esama muziejuje paganyti, eksponatų jau gausu, kaip atsirenkate visus atneštus daiktus?
– Kai kurie žmonės atneša patys, o kai kada ir mums patiems reikia „gaudyti“ įdomius eksponatus. O mums įdomu yra viskas, kas tiesiogiai susiję su Palanga.Tai gali būti ir smetoniškas vokiškas kvitas ar žemės perleidimo dokumentas, tarpukario ar Antrojo pasaulinio karo laiškai. Tokiuose dalykuose išlenda labai įdomių smulkmenėlių. Jeigu daiktas niekuo neišskirtinis, nesusijęs su Palanga, jis mūsų nesudomins.
– Kas muziejuje vyks vasaros metu?
– Didelių planų vasarai neturime. Visą vasarą bus galima pasižvalgyti po parodą „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos“. Tai labai prabangi, brangi kolekcija, atskleidžianti, kokia vyravo mada paplūdimyje anais laikais. Žinoma, bus galima išvysti muziejaus ekspozicijas.
Kaip žinia, palangiškiai vasarą neturi kada lankytis muziejuose, jie ir taip turi pakankamai veiklos. Tad vasarą palangiškių nepamatysi. O poilsiautojams minėta paroda turėtų labai patikti. Yra ką pamatyti.
Nebuvo lengva tokią parodą mums, nedidelio muziejaus nedideliam kolektyvui, gauti. Tik iš šalies gali atrodyti, kad labai lengva viską gauti, pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su žymiais kitų šalių muziejais, bet taip nėra. Tam reikia būti puikiai pasirengusiems. Sugebėjom susitarti su Lenkijos nacionaliniu muziejumi, kuriame dirba 260 darbuotojų ir pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Kai buvo atvykęs šio muziejaus direktorius, apėjome patalpas, apžiūrėjome fondus, jis labai gerai įvertino ir pasakė, kad jeigu mes dar savo fonduose įsirengtumėme inertinėm dujom gesinimo sistemą, galėtumėm atsivežti bet kokius brangiausius eksponatus. Mūsų muziejus atitinka visus reikalavimus.
– Pristačius atnaujintą vilą „Anapilis“ pasakojot įdomių istorijų apie Sofiją Tiškevičienę ir neva anuomet jos propaguojamą veiklą – sklido kalbų, jog ji užsiiminėjo spiritizmo seansais ir turėjo įsirengusi veidrodžių kambarį. Tuomet užsiminėte, kad gal ateityje „Anapilyje“ bus įrengtas veidrodžių kambarys...
– Šie užmojai nėra pamiršti ir jų neatsisakome. Šiuo metu nėra galimybės atlikti tokius darbus – nėra nei pinigų, nei laiko. Dabar mūsų pagrindinis uždavinys yra padaryti nuolat veikiančią ekspoziciją.
Daug būtų galima įgyvendinti įdomių idėjų... Pavyzdžiui, Nemirsetoje esanti Gelbėjimo stotis. Kažkuomet reikėjo milijono litų, kad ją būtų galima atrestauruoti, tai juk nėra palyginti dideli pinigai. Pirmiausia reiktų atstatyti buvusią įrangą, padaryti gerą ekspoziciją su gelbėjimo valtim, su patrankom, kuriom anuomet šaudydavom. Galima atkurti keletą tų būdelių, kurias su damomis viduje į vandenį įtraukdavo arkliai, juolab, kad žirgynas visai netoliese – kitoje Klaipėdos plento pusėje. Pastatei policininką, kuris kaip senais laikais matuotų, ar dėvima maudymosi apranga yra pakankamo ilgio, ar neatidengia per daug. Tai ką, ar nepatrauklu būtų? Tokių gelbėjimo stočių buvo apie 200, dabar likę apie 10. Galima išvystyti ir kitokių įdomių idėjų, pavyzdžiui, prisiminti, kurioje vietoje buvo pasienio ruožas ir ten simboliškai kontroliuoti atvykstančius poilsiautojus.
– Kokį muziejų regite ateityje?
– Muziejus turi būti gyvas, o ne toks, kad pastatei vieną daiktą ir jis visą gyvavimo laikotarpį ten būna. Muziejus turi būti interaktyvus, kad būtų įdomu lankytis įvairaus amžiaus žmonėms, kad visi turėtų ką veikti, prisimintų ir norėtų sugrįžti.
Mes viską tą ir darome, bet visko taip staiga neišeina padaryti, para teturi 24 valandas.
Turime galimybę vizualiai parodyti, kaip žmonės gyveno anksčiau. Ir grįžtant prie to, jog kaip sudominti jaunimą, tai reikia galvoti apie tai, kad jo nebus įmanoma sudominti, jeigu neparodysi, kas ten buvo anuomet įdomaus. Juk jeigu žmogus neturi nė menkiausio suvokimo apie tai, kaip gyveno žmonės prieš jam gimstant, tai kaip jam gali būti įdomu. Tas pats, kai žmogus sakytų, jog kažkokio maisto nemėgsta, nors net nėra niekada jo ragavęs. O bent kažkiek žinoti apie tai, kaip gyventa anksčiau, būtina.