Tremties pamokos: išmokė ne tik ištvermės, bet atvėrė ir poezijos erdves

Tremties pamokos: išmokė ne tik ištvermės, bet atvėrė ir poezijos erdves

Rasa GEDVILAITĖ, 2011 05 31

Tikriausiai tik daug sunkių išgyvenimų patyręs žmogus tarsi feniksas pakyla iš pelenų, prasidėjus geresniam gyvenimo etapui. Nieko keisto, jog palangiškė Stefa Večerskytė-Daukšienė, praėjusią savaitę atšventusi savo gražų 85-erių metų jubiliejų, atrodo laiminga kiekvieną savo gyvenimo minutę, džiaugiasi vaikų ir anūkų gyvenimiškomis pergalėmis, seserimis, gyvenančiomis netoliese ir visuomet atskubančiomis į pagalbą. „Buvau ištremta, teko sunkūs išbandymai amžino įšalo žemėje“, - prisiminė savo sunkiausius išbandymus palangiškė, savo širdies raudą vėliau išliejusi eilėse.

 

Prie jūros užaugę

Visą savo gyvenimą išgyvenusi pajūryje, savęs kitoje vietoje nebeįsivaizduojanti S. Daukšienė pripažino, jog čia teko daug patirti, teko dar jaunystėje palikti savo gimtąją žemę, tačiau visgi pavyko ir grįžti. Gimusi Monciškėse ir augusi gan gausioje šeimoje savo vaikystės prisiminimus palangiškė sieja su jūra, kuomet dar vaikais būdami lėkdavo visi drauge į pajūrį, pasimėgauti bangomis. Šiltais prisiminimais dalinosi pašnekovė, nors būta ir liūdnesnių. Kaip papasakojo ponia Stefa, šeimoje gimė aštuoni vaikai, nors užaugo tik penki, ji buvo antrasis vaikas šeimoje. „Dažnai kalbamės su seserimis, laimei, gyvena netoliese, galim dažnai susitikti“, - pasidžiaugė stipriais ryšiais S. Večerskytė-Daukšienė.

 

Mokytojos profesija – tik laikina stotelė

Atrodė, jog gyvenimas „Palangos tilto“ pašnekovei šypsosi ir nurodo tikslingą kelią link svajonių išsipildymo. „Keturis skyrius baigusi labai norėjau mokytis toliau ir man pavyko, baigiau Palangos gimnaziją. Pokario metais baigusioms gimnaziją leido dirbti mokytojomis, nes mokytojų trūko, būtent šia veikla ir užsiėmiau, tapau mokytoja, gaila, jog neilgam“, - savo praeities detalėmis pasidalino S. Daukšienė. Sakoma, jog išbandymai tenka stipriausiems, neabejotinai, tokia – ir ponia Stefa. Pasidžiaugti naujai užsimezgusia karjera palangiškei ilgai neteko – ją už priklausymą ateitininkų būreliui gimnazijoje areštavo.

„Ir mokytojauti nebuvo lengva, dieną atsibelsdavo stribai, naktį – partizanai, vis pagelbėdavau jiems, tačiau už tai bausmės aš nesusilaukiau“, - sunkią gyvenimo kovą atpasakojo palangiškė.

 

Bausmę atliko Intoje

„Už baisesnius nusikaltimus taip žiauriai nebausdavo, o mane nubaudė 25 metų bausme, kurią atlikau Intoje. Pradžioj buvau suimta Kretingoj, vėliau jau išgabenta ir ten“, - sunkius prisiminimus „prikėlė“ S. Večerskytė-Daukšienė.

Inta – miestas apie 50 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante (Pečioros baseinas), Komijos Respublika, Rusijos Federacija. Ten prieš dešimtį metų buvo suskaičiuota apie 49 tūkstančius gyventojų.

1939 metais Intos gyvenvietės vietoje ir apylinkėse įkurta lagerių, gyvenvietė įkurta 1940 metais. Miestą pastatė tremtiniai ir kaliniai, dirbantys Pečioros baseino akmens anglių kasyklose. Inta buvo TSRS Intos lagerių grupės (Intalag), 1948–1957 m. Mikunės ir Intos lagerių grupės (Minlag) centras, Intoje buvo jų valdybos. 1948 m. čia kalinta apie 22 tūkstančiai kalinių, apie pusę – politiniai, kiti – kriminaliniai, buvo 12 ar 13 pavienių lagerių.

Nuo 1945 m. Intalage ir Minlage nuolat buvo politinių kalinių (vyrų ir moterų) iš TSRS okupuotos Lietuvos, 1948–1953 m. jie buvo treti pagal kalinių skaičių. Tarp lietuvių buvo daug jaunimo, inteligentų, kariškių – daugiausia partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Kaliniai dirbo šachtose, mašinų remonto dirbtuvėse, statybose, plytinėje, tiesė kelius. Žmonės badavo, daug jų mirė, žuvo ar buvo sužaloti šachtose, sirgo plaučių ligomis, kurias sukeldavo uolienų dulkėmis užterštas oras. Atlikus bausmes lageriuose nemažai kalinių Intoje buvo paliekama tremčiai. S. Večerskytė-Daukšienė pripažino, jog išties buvo tokių akimirkų, kuomet manė, jog jau nebepakels, tačiau visus išbandymus jai pavyko atlaikyti.

„Teko dirbti itin sunkiai. Visgi amžinas sniegas, amžinas šaltis. Kasdavom griovius, sunku net išlipti būdavo“, - apie ištvermės reikalavusius išbandymus ėmė pasakoti miestelėnė. Pasak jos, kai kurios moterys būdavo ir stipresnės, jos įstengdavo atlikti pavestus darbus, lietuvaičių buvo tik dvi. „Negaudavom normalaus maisto, duonos kriaukšlelį lauždavau ir valgydavau“, - pasakojo S. Večerskytė-Daukšienė.

 

Per laiškelius surasta meilė

Vienintelė tuometinė širdies atgaiva buvo slapti susirašinėjimai. Sužinojusi, jog netoliese kali lietuvis, ponia Stefa su juo ėmė ir bendrauti. Kaip vėliau likimas juos suvedė, Juozas – palangiškės susirašinėjimo draugas, taip pat kilęs nuo pajūrio, tapo jos vyru.

„Galiausiai pavyko grįžti namo, pirmiausia, žinoma, nuvykau pas tėvus, įžengiau į namus tą pačią dieną, kuomet išleido ir Juozą“, - nostalgiškais įspūdžiais dalinosi miestelėnė. Žinoma, sunkiomis gyvenimo akimirkomis surastos draugės J. Daukšas nebepaleido. Paprašęs tėvų rankos, vedė jų dukrą Stefą. „Juozas buvo gavęs pasiūlymą vykti į Irkutską, tad tėvai pasiūlė man pačiai apsispręsti, ką aš noriu daryti. Sutikau tekėti ir abu patraukėm į svečią šalį“, - papasakojo pašnekovė.

 

Sava šalis atstūmė

Lietuvos ilgesys visgi „plėšė krūtinę“. 1957 metais abu grįžo namo, netrukus susilaukė ir pirmagimio sūnaus Raimundo, o vėliau ir dukters Vilijos. Nors širdys džiaugėsi, tačiau aplinka nebuvo tokia svetinga, kaip norėjosi. 

„Per didelį vargą apsigyvenau Palangoje. Mokykloje dirbti nebeleido, buvau pripažinta kaip „politiškai nesveika“. Įsidarbinau sanatorijoje buhaltere, šia veikla užsiiminėjau bemaž 40 metų“, - papasakojo ponia Stefa.

Likimas taip pakoregavo, jog mylimas palangiškės vyras Juozas anksti iškeliavo Anapilin, tad ji liko viena su dviem mažamečiais vaikais. „Abu turi aukštuosius išsilavinimus, gerai gyvena, puikiai sekasi. Štai, dabar sūnus atostogauja užsienyje, tai kasdien man skambina ir pasidomi, kaip laikausi“, - nusišypsojo S. Večerskytė-Daukšienė, nors kaip pripažino moteris, sunku buvo ir vaikams dėl jos įrašo „politiškai nesveika“. Viena aišku, jog visi sunkumai įveikiami, tereikia pasistengti ir nesustoti kelyje tikslo link.

 

Lageryje ėmė kurti

Kaip papasakojo miestelėnė, būdama lageryje savo skausmą, vargą ir nuoskaudas ėmė dėlioti eilutėse. „Gaila, grįžus į Palangą, kratos metu visus eilėraščius paėmė. Matyt ir sunaikino. Dalį eilėraščių surankiojau iš draugų“, - papasakojo palangiškė, atsivėrusi kūrybai. Poetė savo kūryba mielai dalinasi su visais, kurioje tiek išsakyta tų dienų skausmo, sunkios dalios.

„Esu surinkusi eilėraščių ir kitai knygelei, tačiau sūnus patarė nebeleisti, pasak jo, jau ėmė kartotis“, - atskleidė palangiškė, papasakojusi, jog kūryba nesvetima ir jos sūnui.

Visuomet švytinti ir niekuomet nepailstanti šypsotis palangiškė, nieko keisto, jog jubiliejų proga ji būna palepinama. Ne išimtis ir šis – 85-erių metų jubiliejus. „Vaikai nusivedė į kavinę, man niekuo nereikėjo rūpintis“, - šypsojosi moteris, šiuo metu besidžiaugianti gyvenimu, savo išauklėtais vaikais ir anūkais.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

„Esu labai dėkinga savo tėveliui už viską: už sukurtą gražią, darnią šeimą, užaugintus mus keturis vaikus, parodytą puikų pavyzdį, kaip reikia mylėti ne tik savo šeimą, bet ir savo šalį. Šiemet, kai visi taria „ačiū“ artėjant Lietuvos šimtmečiui, norėčiau ir aš padėkoti savo tėveliui“, – kreipusis į redakciją...


Baigiantis savaitei ir prasidėjus naujai mūsų redakcijos duris vis varstė lopšelio-darželio „Nykštukas“ kolektyvas – auklėtojos ir jų globojami mažieji vis nešė maisto produktų vargingiau gyvenančioms šeimoms.


„Šie metai mums visiems turėtų būti gana optimistiški. Itin palankūs jie bus tiems, kurių vertybės susijusios su šeima, kurie vertina gerus tarpusavio santykius, o taip pat kūrybingiems žmonėms – norintiems tobulėti, tiems, kurie klauso savo širdies ir dirbantiems darbą, nuo kurio ta širdis dainuoja“, – taip atėjusius 2014-uosius...


Amžina taisyklė, kad nelaimės nesirenka tinkamo laiko, galioja absoliučiai visiems. Ir tiems, kuriems vieną liūdniausių dienų gyvenime reikia lipti į sceną ir dainuoti. Kad ir kas būtų nutikę už jos ribų. Patyrę scenos profesionalai dažnai kalba apie tai, kad žiūrovas niekada neturi žinoti, kas vyksta asmeniniame jų gyvenime. Tokį išbandymą prieš „Lietuvos...


„Tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros. Bent jau paskutinį dvidešimtmetį – tai tikrai“, – sužinojęs mūsų pokalbio temą patvirtina visų laikų Lietuvos šlagerių karalius maestro Stasys Povilaitis, kitąmet minėsiantis savo penkiasdešimtmetį scenoje. Ir priduria, kad jau nuo kovo mėnesio prasidės jo jubiliejinių koncertų turas po...


Istorija visad verta pagarbos. Didžioji, vertingiausioji šio Baltijos kranto išminčių dalis – Palangos „panteone“. Kapinaitėse, kur žmogiškoji ekonomika, santvarkos, konfliktai, intrigos, rietenos, pavydas, klastos neturi jokios galios. Tačiau būtent iš ten į mūsų širdis sugrįžta atsiminimai apie geruosius palangiškių darbus....


Miesto politikai savo pinigines atvėrė visuomenei

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2011 10 05 | Rubrika: Miestas

Kartą metuose Lietuvos politikai leidžia pažvelgti į savo turimus turtus bei santaupas. Kiekvieno rudens viduryje paskelbiamos jų turto deklaracijos, patenkina visuomenės smalsumą bei leidžia palyginti kokį „derlių“ per metus užaugino valdantieji.


Tikriausiai tik daug sunkių išgyvenimų patyręs žmogus tarsi feniksas pakyla iš pelenų, prasidėjus geresniam gyvenimo etapui. Nieko keisto, jog palangiškė Stefa Večerskytė-Daukšienė, praėjusią savaitę atšventusi savo gražų 85-erių metų jubiliejų, atrodo laiminga kiekvieną savo gyvenimo minutę, džiaugiasi vaikų ir anūkų gyvenimiškomis pergalėmis, seserimis, gyvenančiomis netoliese ir...


Kada imame labiau kreipti dėmesį į savo sveikatą, savo savijautą, į tai, kuo gyvename? Tikriausiai dažnas atsakytų, jog susidūrus su liga, kuomet sunkiai priežastį bei jos gydymo būdą randa net gydytojai. Palangiškė Valerija Jonušaitė papasakojo, jog visapusiškai pakeitė savo gyvenimą sulaukusi 40 metų, kuomet jai operavo įgimtą nesveiką inkstą. Paaiškėjo, jog jai pavyko pasirinkti...


Net ir pliaupiantis lietus nesutrukdė žmonėms praėjusį sekmadienį išsirikiavus laukti eilėje prie  Pramogų ir poilsio komplekso HBH „Juozo alus“, mat tądien ten svečiavosi stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas. Ten jis pristatė biografinę knygą „Žydrūnas Savickas – žmogus iš geležies“, kurią parašė Andrius Guginis. Stipriausias...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius