Vytautas Jurevičius.

Vytautas Jurevičius.

Vytautas Jurevičius: „Menu tremties skausmą savo eilėse“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 07 12

Istorija visad verta pagarbos. Didžioji, vertingiausioji šio Baltijos kranto išminčių dalis – Palangos „panteone“. Kapinaitėse, kur žmogiškoji ekonomika, santvarkos, konfliktai, intrigos, rietenos, pavydas, klastos neturi jokios galios. Tačiau būtent iš ten į mūsų širdis sugrįžta atsiminimai apie geruosius palangiškių darbus. Mirusieji veda mus gyvenimo keliais. Jų patirtis moko susitikslinti gyvųjų laikrodžius – kad eiti teisingai, kad kuo mažiau klydus.

Centrinėje Palangos senųjų kapinių dalyje, netoli istoriškos koplyčios tvirto, kaip ir tvirtų palangiškių likimai ąžuolo paunksmėje neseniai amžino poilsio atgulė Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Palangos miesto meras A.V. Ulba. Visai šalia 2010-04-21 miręs – Vytautas Kazimieras Jurevičius (g. 1922-03-22). 2006 metų Palangos metų žmogus.  Kovotojas už laisvę ir humanizmą. Pedagogas. Publicistas. Poetas. Vienintelis ligi šios dienos palangiškis, už ištvermę ir atsidavimą Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės siekiams, jų gynimą darbais ir menine kūryba, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

 

Gimė žvejo ir knygnešio šeimoje

Lyg pušies sakai kaitrią vidurvasario dieną į mūsų širdžių atmintį sulaša faktai iš žinomo palangiškio Vytauto Jurevičiaus biografijos: „Gimė Palangos valsčiaus Užkanavės kaime, žvejo ir knygnešio šeimoje. Baltijos jūroje siautęs septynių balų štormas anksti nutraukė tėvelio gyvybės siūlą. Nepavydėtina dalia teko mamai su šešiais mažamečiais vaikučiais“.

„1940 metais Vytautas tapo Palangos gimnazijos pirmos laidos abiturientu. Vėliau studijavo Kauno Vytauto Didžiojo Universitete. Studijas nutraukė karas. Būdamas Kaune, Vytautas aktyviai dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime. Jam suteiktas kario-savanorio vardas. Vėliau mokytojavo Palangos gimnazijoje. Aplinkiniuose miesteliuose organizavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) kuopas. Buvo Palangos kuopos vadas. 1946 metais suimtas. Nors ir žiauriai enkavedistų kankinamas, savo kuopos narių neišdavė. Klaipėdos karinio tribunolo vienintelis buvo nuteistas 10 metų lageryje, o vėliau paliekamas amžinoje tremtyje. Magadano lageryje, pragariškomis sąlygomis dirbo aukso kasyklose griežėju. Rašė straipsnius ir eilėraščius į lagerio pogrindžio spaudą.

Atbuvęs lageriui skirtą laiką, vedė. Magadane gimė sūnūs Rimantas ir Mindaugas. Žmonai su vaikais išvažiavus į Lietuvą, Vytautas paliekamas tremtyje (už tai, kad griežtai atsisakė tapti išdaviku – KGB agentu). Net 44 metus praleido svetimoje padangėje. Tai sunkiai suvokiama. Prasidėjus Atgimimui, aktyviai įsijungė į nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbus. Parašė daugiau kaip 50 straipsnių į Rusijos ir Lietuvos laikraščius, gindamas Lietuvos teisę į laisvę. Tai nepatiko Lietuvos priešams. Prasidėjo šlykštūs išpuoliai, šmeižimai. Vytautas iškentė tą nepelnytą skausmą.

Į Lietuvą Vytautas grįžo paskelbus Nepriklausomybę. Įsikūrė Palangoje. Ir toliau aktyviai dalyvavo spaudoje, domėjosi Lietuvos įvykiais, pergyveno Tėvynės nesėkmes“.

 

... Mums žodis Tėvynė dar mamos lopšinėj

Pripildė krūtinę šviesos spinduliais.

Kas žodžio šio švento laiku nepažino,

Mankurto kepurę nešios dar ilgai...

(Eil. „Skausmo akordai“)

 

„Palangiškių kovotojų pinigais nenupirksi“

Prieš 22 metus Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinės Palangos kuopos veiklą ženkliai atgaivino ir šauliams šauniai vadovavo buvęs miesto tarybos narys, partizanų vado sūnus, auksinių rankų vyras Algirdas Montvidas. Buvęs Palangos „Butų ūkio“ meistras daug metų nuoširdžiai bičiuliavosi ir su literatu–kovotoju Vytautu Jurevičiumi: „Noras teisingai suvokti lietuvių tautos istoriją ir nusikratyti okupantų vergiško gyvenimo grandinių skatino palangiškius pasišventėliškiems darbams, net nemąstant, o kiek, kam už tai bus sumokėta. Visus prisimenu kaip gimines šeimyninio albumo nuotraukose. Kai kuriuos jau priglaudė „paskutinė Palangos poilsinė“, bet išliko geri atminimai apie darbus. Vytautas Jurevičius, Stanislovas Valančius, Gintautas Likša, Rimantas Bobelis, – jų, tremtyje vargusių, už Sąjūdžio idėjas kovojusių, Šaulių sąjungą atkūrusių pavardes prisimename su pagarba.

Aš, jaunesnis, daug ko pasimokiau iš gerbiamo Vytauto Jurevičiaus. Logikos. Kantrybės. Tiesumo. Tikrumo. Dvasios stiprumo, kai atrodo – viskas „prarasta“. Jo knyga „Skausmo akordai“ (2002) yra ne tik man tarytum „Kančios maldynėlis“, kur net pro skausmo gaidas, lyg žolė pro asfaltą prasimuša tvirto palangiškio žodžiai: „Būkite stiprūs, būkite stiprūs, niekad ir niekam neparsiduokit, lietuviai“. Vyrai pravirksta, skaitydami Vytauto Jurevičiaus tekstą „Vilties giesmė“, – iš ciklo „Apmąstymai (Šėtono pinklėse)“.

„Nėra brangesnio šioj žemėj žodžio už Tėvynę, už Motiną.

Jau 33 metus nematau, kaip kopia saulė į tėviškės beržynų viršūnes, kaip žeria aukso spindulius į gimtos pirkios langus.

Jau 33 metus negirdžiu, kaip šlama pušys prie kiemo vartų, kaip ošia Baltija, kaip verkia vėjo vaikomos kopos ir dejuoja pajūrio smėlis po basom kojom.

O Žvaigždžių valdove, kam nelaimę siuntei, kodėl atėmei Tėvynę už tai, kad mylėjau Ją labiau už gyvenimo šviesą. Prieš 23 metus, kai daugelis iškeliavo gimtinėn, Tu man išbandymą siuntei. Šėtono tarnai norėjo nupirkti mane už trisdešimt sidabrinių.

Ir būčiau išvykęs Tėvynėn ir nutildęs Tėvynės ilgesio troškulį, ir būčiau stebėjęs tekančią saulę gimtuos laukuos. Argi galėjau užstatyti sąžinę? Ar galėjau tarnauti tiems, kurie gėrė mūsų tautos kraują. Ir pasakiau šėtono pulkininkams, kad mano silpnas regėjimas – pro rakto skylutę aš nieko nematau, ir pasakiau, kad mano bloga uoslė – iš už kampo neuostinėsiu, kad mano silpna klausa – visur girdžiu tik Baltijos ošimą. Tad pasiimkite aukso kalnus, aš turiu tik vieną Tėvynę, kur žalios pušys šlama ir Baltija ošia. Nėra turtų šioj žemėj, už ką atiduočiau savo Tėvynę. Grasindami išvijo mane šėtono tarnai. Pulkininkas suriko: „Tu nudvėsi čia!“ Po trijų mėnesių gavau žiaurų įsakymą. Mane palieka amžiams šioj ledų karalystėj.

O Didysis Dieve, argi tu nubaudei mane už tai, kad gimtą kraštą mylėjau, ir palikai šioj amžino įšalo žemėj beribiam laikui.

...Slinko metai, metų metai šliaužė, aš vis bridau Magadano ledynuos ir snieguos, nešiau sunkią tremtinio naštą. Tik ilgesys išbraižė mano veidą, iščiulpė mano kraują. Tik po 19 metų – gulintį ligos patale – išleido.

Žemės Valdove, kam palikai mane šiaurėj dar trylikai metų, sunkia liga prirakintą prie lovos. Argi maža tų devyniolikos, kuriuos išbuvau prikaltas prie Mardžoto kalnų šėtono grandinėm.

Kasyklų kvarco debesys, nusėdę tamsiais lopiniais, išraizgė mano krūtinę. Juoda lemtis stengėsi išplėšti paskutinę viltį, pamatyti tave, Tėvyne. Bet tikėjau, kad tu, Žvaigždžių Valdove, išsklaidysi kvarco miglas ir užlyginsi daubas mano krūtinėj. Tikėjau, kad Tavo neišmatuojamas gėris, matydamas didį ilgesį, išklausys mano maldą. Ir išsipildė mano troškimai – nevilties valandomis tu stiprinai mano viltį, silpnybės metais dovanojai stiprybę. Įvyko stebuklas – užaugo duobės, nušvito kalnai mano krūtinėj. Po 33 klajonių metų galiu grįžti į gimtą kraštą“.

                     

Vaisingi metai gimtojoje Palangoje

Su Vytautu Jurevičiumi labai vaisingai ir mielaširdingai bendravo irgi patriotiškas spaudos bendradarbis, blaivios nuovokos inteligentas, inžinierius, šviesios atminties Sigitas Žalneravičius. Jis irgi niekada nevyniojo žodžių į vatą, gerbė tą, kuris vertas pagarbos, nes „tikėjimo nėra be pasitikėjimo“.

Apie V.Jurevičių, jo namuose šimtus kartų bendravęs Sigitas Žalneravičius rašė:

„...Kadangi gyvenu Palangoje, puikiai pažinojau ir nuoširdžiai bendravau su buvusiu Palangos Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientu, mokytoju, poetu, Lietuvos laisvės armijos (LLA) kuopos vadu Vytautu Jurevičiumi. Net 44 metus šis žmogus legenda buvo priverstas nematyti tėviškės dangaus, pajūrio pušų, nerimstančios Baltijos, kuri jo vaikystėje atėmė tėvelį – žvejį, knygnešį. Saugumo rūsių siaubas, lageris, tremtis be teisės sugrįžti. Tokia buvo to Lietuvos patrioto lemtis. Ten palaidoti darbingiausi gyvenimo dešimtmečiai. Ten pažintas ir Magadano šachtų dulkių skonis. Dar kartą primenu: 44 kančių metai.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškankintas, bet nepalūžęs Lietuvos V.Jurevičius grįžo namo. Džiaugiasi laisva Lietuva, miela Palanga, išaugusiais, sunkiai beatpažįstamais medžiais. Mato Vytautas ir tai, kad Lietuva, nors ir laisva, bet skendi baisių negerovių liūne, tų pačių raudonspalvių skriaudžiamą tautą. Nemokėdamas būti abejingas (kaip nemaža dalis mūsų), rašo apie tai straipsnius, tautą žadinančius eilėraščius, kalba be veidmainiavimo ir pataikavimo. Meilės Lietuvai nesušaldė Sibiro speigai. Tačiau šios tautos didvyris per anksti patikėjo laisve, nesuvokė, kad Lietuvos žemelę dar trypia pusžmogių importiniai batai, po ja šliaužioja akli kurmiai, prisidengę Lietuvos piliečių pasais“.

 

„Kūryba yra tobulėjimas žaidžiant“

Mokytojas, poetas, filosofas, publicistas Vytautas Jurevičius kasdien ir kankinančiai daug mąstė, rašė apie Lietuvos viziją, sakysime, net 2050-2100 metais, bandė atrasti „formules“, kurios padėtų lietuviams ne tik išlikti, bet ir gyventi „geroviškai“. Vytautas – tarsi idėjinis „Palangos Vydūnas“:

„Laisvė – žmogaus būties pagrindas. Ją sudaro trys esminės dalys:

1. Dvasios laisvė – sąžinės, įsitikinimų, kalbos ir informacijos laisvė.

2. Fizinė laisvė – veiklos, judėjimo, gyvenimo būdo laisvė.

3. Materialinė nepriklausomybė – egzistencijos materialine bazė.

Žmogus laisvu tampa tik tada, kada jis materialiai nepriklausomas, gyvena laisvoj, demokratinėj valstybėj. Tik fiziškai ir dvasiškai nepriklausomas jis yra laisvas. Tik laisvas žmogus gali žaisti ir tobulėti. Nei vergui, nei baudžiauninkui, nei Markso darbininkui nėra galimybės kurti nei tobulėti, nes darbas be žaidimo yra prievarta.

Suklydo Fridrichas tvirtindamas, kad darbas sukūrė žmogų. Žmogus gimė laisvas ir lyg kalnų erelis skraidė, medžiojo, žaidė ir tobulėjo skausmingame džiaugsme, kol tapo Homo sapiens. Tada įvyko žmonių diferenciacija pagal išsivystymo laipsnį.

Drąsa, išmintis, talentas, valia, ryžtingumas bei žiaurumas suteikė žmonėms pranašumą. Jie privertė mažiau išsivysčiusius, silpnesnius vergauti, pavertė juos baudžiauninkais, vėliau fabrikų darbininkais. Jie tapo eksploatuojamais ne dėl savo asmeninių pranašumų, o dėl jų pirmtakų valios, drąsos, išminties ir ryžtingumo stokos. Dėl to eksploatuojamieji neturi jokių pranašumų ir jokios išskirtinės teisės į valstybės valdymą, kaip stengėsi įrodyti proletarų filosofai. Gimusiam kurmiu nelemta aru skraidyti. Nelaimingos valstybės, kurias valdo virėjos.

Tik laisvas žmogus materialiai, fiziškai ir dvasiškai pasirenka veiklos formą pagal savo norą. Jis žaidžia, kad gyventų, ir gyvena, kad žaistų. Laisvas fermeris žaidžia savo fermoj. Jis svarsto galimybes, planuoja, renkasi variantus. Sūrus prakaitas jam saldus, jei neša džiaugsmą ir duoda rezultatų. Kiekvienas verslininkas yra azartiškas žaidėjas. Kiekvienas laisvos profesijos žmogus, sukaupęs pradinį kapitalą ir tapęs materialiai laisvu, renkasi malonią žaidimo formą, kuri tampa jo pragyvenimo šaltiniu. Nors šį žaidimą žmonės vadina darbu, bet tai ne tas prakeiktas sunkus darbas, kurį išgarbino Marksas. Tai kūrybinis darbas. Tai žmogaus grįžimas į žmogiškąją būtį, kur gyvenimas tampa džiaugsmu. Valstybės užduotis – sudaryti visiems sąlygas tapti materialiai nepriklausomais, tai yra – turtingais ir laisvais.

Kiekvienas žaidimas yra rizika, dėl to žaidėjas gali išgyventi laimėjimo džiaugsmą ar nesėkmės kartėlį. Drąsa, ryžtingumas, intuicija, valia ir išmintis pralaimėjusiam padeda keltis. Gyvenimas – tai pastovi treniruotė, tai grūdinimasis, o žaidimas – vystymosi pagrindas“.

Šituos Vytauto Jurevičiaus tekstus tremties knygoje „Skausmo akordai“ atradęs ir pažinęs, supranti, kad Palangą valdo ne vien tik „klanai ir planai“, bet ją sergsti ir mąstytojų akys. Pačiuose aršiausiuose išbandymuose išlaikęs išdidžią ir tvirtą lietuvių kovotojo sielą Vytautas Kazimieras Jurevičius laimėjo svarbiausiąją kovą už pagarbos vertą gyvenimą. 

 Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Nors už lango – gan niūru, ir, regis, jokių didelių darbų savivaldybės įmonės nevykdo, tačiau miesto vandens įmonė – UAB „Palangos vandenys“ – pluša iš peties: Būtingėje vykdo valymo įrenginių rekonstrukciją. UAB „Palangos vandenys“ direktorius Virgilijus Beržanskis savo kompiuterio ekrane rodė vykstančių darbų nuotraukas. Vykdomų darbų...


Baltasis Čekiškės bokštas, link kurio veda mano širdis

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 08 24 | Rubrika: Nuomonės

Valstybė yra ta, kurią ir sapnuose glostysi, kurios Upę ir pievas mintimis braidysi, kurios žodžių, tradicijų, skanių sriubų ir kepinių, turgaus bruko akmenų, žmonių vaivorykštinių nuotaikų, vestuvinių saldainių, laukiant kelyje ant šventoriaus „zomato“ kiekvieno namo langų, vaikų susitarimų ir kai kada apsigavimų, net ištikimo, ševlniaširdžio...


Net ir akylūs miesto poltikos stebėtojai galbūt praleido vieną svarbų įvykį – Palangos miesto Taryba jau įveikė savo darbo 2015–2019 metų kadencijoje pusiaukelę. Šiandien valdančioji Tarybos koalicija ir jos pirmininkas, miesto meras Šarūnas Vaitkus vis dažniau pavarto „žaliąją knygutę“, konservatorių rinkimų programą – ar spės miestas įvykdyti...


„Rašydama prisiminimus, kuriais pirmiausia ketinau pasidalinti su savo vaikais ir kurie vėliau sudėti į knygą „Likimo išbandymai“, norėjau tremtį išgyvenusius politinius kalinius parodyti ne kaip aukas, o kaip žmones, išlikusius žmonėmis net tokiose baisiose sąlygose“, - sakė gausiai į savo knygos pristatymą Palangos viešojon...


Akcentų įvairovė  – žavioji gyvenimo Anglijoje dalis

Mindaugas GRIŠKEVIČIUS, 2013 04 08 | Rubrika: Miestas

„Žinai, kalba vietiniai čia visiškai kitaip, nei buvau mokytas Anglijoje“, - dažnai tenka išgirsti iš tautiečių, gyvenančių Ūkanotojo Albiono šalyje, lūpų. Ypač neseniai atvykusieji, pasiryžę vietinius nustebinti savo gebėjimais, anglų kalba bei dalykinėmis žiniomis, lieka suglumę. Anglų kalba, palyginti su vietiniais, realybėje tampa ne tokia jau...


Žmogus nuo gimimo iki mirties – klaustukų tarnas. O jie neištirpsta, šuoliuojant per gyvenimo kryžkeles: čia – „žalia“, čia – „raudona“. Neištirpsta su pavasarių ledais.


Istorija visad verta pagarbos. Didžioji, vertingiausioji šio Baltijos kranto išminčių dalis – Palangos „panteone“. Kapinaitėse, kur žmogiškoji ekonomika, santvarkos, konfliktai, intrigos, rietenos, pavydas, klastos neturi jokios galios. Tačiau būtent iš ten į mūsų širdis sugrįžta atsiminimai apie geruosius palangiškių darbus....


Palangos Birutės parke – nebyli grafų gyvenimo istorija

„Palangos tilto“, Palangos m. sav. inf., 2012 07 12 | Rubrika: Miestas

Palangos Birutės parko lankytojai kiekvieną vasaros ketvirtadienį kviečiami stebėti nebylią kurorto istoriją – vienoje iš gražiausių kurorto vietų įgyvendinamas projektas „Birutės parko atspindžiai“. Jau septintus metus gyvuojantis projektas parko lankytojus nukelia į praėjusio šimtmečio pradžią. Kiekvieną ketvirtadienį nuo 18 iki 19 val. parke – prie...


Krikščioniška Lietuva vos prieš mėnesį per Vėlines uždegė žvakutes ant savo artimųjų, bičiulių ar net svetimų kapų, bet niekas neuždegė žvakelės ant žydų senųjų kapinių Palangoje. Kurorto valdžia, pagirtinai tvarkanti miestą, šiais metais įrengė fontanus Rąžėje, skyrė beveik 200 tūkstančių litų kalėdiniams miesto papuošimams, bet žydų kapinės, kultūros...


Stichinės nelaimės Japonijoje kraupūs padariniai nepaliko abejingų ir Lietuvoje. Tragedijos atodūsiai pasiekė ir Palangą, tačiau jie, regis, nelabai sujaudino net ir gerai Palangos visuomenei žinomų palangiškių. Laimei, paprastų palangiškių širdys – ne ledinės.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius