Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Vis gardžiuojuosi savu laiku: eiti, stebėti, nesistebėti ir... landsbergiškai sau juoktis

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 11 25

Su intelektualiuoju literatūrinės kūrybos ir žurnalistikos autoritetu, naujienų piligrimu Algimantu Čekuoliu (82 m.) galima diskutuoti, bet ginčytis – nepatartina. Šventa yra ši jo bevargės gyvensenos taisyklė: „Svarbiausia yra nesustoti ir dirbti, kitaip pradėtų pulti ligos. Visiems, o ypač – žurnalistams, svarbiausia domėtis ir būti tokiems smalsiems tarsi septynerių metų vaikas saldainių parduotuvėje“. Ir dar ypatingai akcentuotina senojo „jūrų vilko“, visažinio dėdės A. Čekuolio mintis: „Nuėjus keturis kilometrus per parką, atsiranda raumenų džiaugsmas. Malonu. Vaikščiojimas yra absoliučiai „geras maistas nuo visko“. Kiekvienam – savas „durnogenas“. Pati maloniausia, nes dar ir sveikatinanti „liga“ yra „Neramių kojų sindromas“. Taip iš Indijos jogų supratęs jau mokė ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Vedūnas. Vedlys į sielos ir kūno ekologiją, „ilgaamžę“, į dorą ir „grožę“. Tikėjimas! Šio žodžio gelmėje yra kodas, mano gerasis bendraminti bičiuli palangiški: eiti, matyti, pažinti, klausytis, išjausti, palytėti, išgyventi savimi, savyje visą šio spalvingo „Pasaulio dvarą“, visą gyvenimą – štormo jėgą apmąstant štilyje. Nuo „Jūros altoriaus“. Be tarpininkų ir žmonių pinigų. Smėlynų laike. Žygiuose, neskaičiuojant kilometrų. Bet... Jaučiant buvimo džiaugsmą.
„Esu gražiai girtas Gyvenimu“, – pasidžiaugiu vilniečiui, „Gairių“ redaktoriui, 50 metų patikimam poetiškos dūšios aukštaičiui Algirdui Kustai. Man pritartų daug Palangos kranto ėjikų, bėgikų, turistų dar nuo „SSSR“ laikų – Vytautas Mažeika, ištvermės etalonas Egidijus Šalkauskis, Lidija Umbrasienė ir abu jos šaunūs sūnūs, Regina ir Dainius Kepeniai, Petras Grecevičius, Jonas Brindza, Vytautas Dirmeikis, Edmundas Benetis, Nijolė Piepuolienė, man pritartų kiekvienas ir kiekviena, kas už sveikatingą gyvenseną – sąmone ir pasąmone, rankom ir kojom. Beje, savo akimis mačiau žvaliai su šeima panagliais žygiuojant ir mūsų merą Šarūną Vaitkų.
Po 12-os atsakingo, tvarkingo, sau nemeluojančio „Jūros ciklo“ metų savo dienoraštyje įrašiau frazę, kuria neabejoju: „Gal pernelyg ilgai autoritetais buvo klastūnai ir amoralūs egoistai – latrai?“ Pritariu tam, kas sako: „Velniškumo žmonėse daugiau, negu dieviškumo, moralumo“. Štai ir aš gal jau 20 metų girdžiu vienintelį klausimą – priekaištą: „Kodėl tu ne vagis?“ Žmonių pasaulio logika ir alogizmai netelpa net į jūros formatą. Mus supa daug žmonių, kurie pernelyg anksti „pasidavę“, iškėlę baltas dvasinio nuovargio vėliavas, o tai – laidojantys savo ateitį, atmintį, minties, o pirmiausiai – kūno ilgaamžystę. Niekas taip nenualina, kaip buki, provincialūs, beprasmiški „Vienos tiesos ginčai“. Ne aš – baltesnis, o kitas ne juodesnis. Ne aš čia – svarbiausias. Bet aš noriu čia su visais sveikai susikalbėti ir rasti bendrų temų, bendrų žygių takų ir bendraminčių tuose pajūrio takuose. Eikim, planuodami vis naujus darbus ateičiai, galvodami apie naujus gėlynus. Palangoje ir Lietuvoje. Negalvok, pakeleivi, kad kuprinė sunki ir tu be sustojimo nueisi – ne, nustraksėsi jūros krantu nuo Karklės – Šaipių – Plazės ežeriuko – Nemirsetos iki Saulėtekio tako Palangoje. Noras norėti gimdo norą galėti: „O kada aš gyvensiu, jeigu šiandien verkšlensiu?“ Nes gyvenimui išstudijuoti, „išuostinėti“ žmonių – sieldaužių kėslus ir klastas reikia daug fizinių ir moralinių jėgų. Ryžto, pasiryžimo, optimizmo ir savo „EGO“ neslepiančios valios. Kai eini smėlynais ir jauti greta šnarant muzikalią jūrą – nieko sunkaus. Tai, kas vakar žeidė, tai, kuo piktinaisi – smulkmeniška ir juokinga. Nueini – pareini – nusiramini su kuprine ir... štai jau keturi metai jokio daktaro nereikia. Stebuklas: priartėjus prie jūros – vienu metu – viskas gerai. Čia ir laukia savas dievas.
Kiekvieno individo – savarankiškai egzistuojančio organizmo, asmens gyvenimas – tokia didinga „smulkmena“ Žemės visatos erdvėje, kad, – įsiklausyk! – net ir margaspalvis Birutės parko genys ritmingais pušies tuksenimais praeiviui kartoja:
„Tau patart atrast galiu
Kuo daugiau Aistros kelių,
Nors pasauly – daug apgaulių,
Vykis Kelią, artink Saulę,
Kuo ilgiau čia, kuo ilgiau čia,
Širdžiai – meilės, kojoms greičio“.

Panašiai mums visiems šiandien patartų ir žymiausioji, valingiausia XX-XXI amžių sankirtos Palangos (Mėguvos) krašto keliautoja, gidė, literatė, biologė – ornitologė visų paukščių sesuo be kabučių, smalsioji kovo pirmosios žuvis, Lidija Umbrasienė. 2002 metų rugpjūtį ji mane pirmą kartą „pervedė“ Baltijos krantu iš Girulių į Palangą, supažindino su Prūsijos smėlynais, upeliais, akmenynais, ačiū, kuprinė ir šiandien „priaugusi“ prie mano nugaros. Iš esmės pasikeitė mano gyvensenos stilius. Esu 100 procentų gamtamylys. Ačiū už tai. Už vartus į 1000 pasakų. Žygis yra savęs – jėgos, valios ir ištvermės galių patikra. Auditas. Sielovadyba. Menas be „gliutvaimatų“. Ne „projektai“. CNS kantrumo akademija. Juk svarbiausia – sugebėti suvaldyti savo emocijas, nervus. Tai būtina, nes gyvenimas yra tokia didinga, kiekvienam individui dangiškųjų jėgų dovanota, deja, vienkartinė, „smulkmena“, kurią reikia išjausti, visa savo esybe, (esme, vidiniu turiniu), kiekviena jautruoliška nervalaste. Kad atrastum, pažintum tikras tikro Pasaulio paslaptis, kad sužinotum KUR, KODĖL, KAM gyvenu, ko reikia gyvenimui ir KAIP gali tu gyventi. Paslaptis visada po KLAUSTUKU. Todėl reikia eiti, reikia Gyvenimo žygio. Einant lapkričio 17-ąją ir gimė ši „Pasaka po jūros kriauše“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangoje jau ne vienerius metus gyvuoja graži iniciatyva – įdomiai ir energingai paminėti Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną. Spalio pirmąją senjorai bus pakviesti aktyviai bei turiningai leisti laisvalaikį – duris atvers kultūros įstaigos, muziejai, į socialinę akciją noriai įsijungia vietos verslininkai.


Palangos kurhauzo pastate, kuriame įsikūręs Palangos kultūros ir jaunimo centras (PKJC), kultūrinis gyvenimas virte verda. Prieš beveik dvejus metus jam pradėjo vadovauti klaipėdietė Vita Petrauskienė. „Čia į darbų sūkurį įsitraukę visi, ne tik aš“, – sakė direktorė, kuri mielai sutiko „Palangos tiltui“ papasakoti apie centro veiklą bei savo potyrius...


Dar tik kelias dienas Palangos parapijai vadovauja naujasis klebonas Kęstutis Balčiūnas, tačiau jam apsiprasti to užteko. „Palangiškiai – labai nuoširdūs, šilti žmonės“, – pripažino klebonas, šią savaitę ėmęs gyventi naujos parapijos nauju ritmu.  


Su intelektualiuoju literatūrinės kūrybos ir žurnalistikos autoritetu, naujienų piligrimu Algimantu Čekuoliu (82 m.) galima diskutuoti, bet ginčytis – nepatartina. Šventa yra ši jo bevargės gyvensenos taisyklė: „Svarbiausia yra nesustoti ir dirbti, kitaip pradėtų pulti ligos. Visiems, o ypač – žurnalistams, svarbiausia domėtis ir būti tokiems smalsiems...


„Sugrįžtantys laike“ – tokiu pavadinimu projektas, skirtas tapytojo Broniaus Uoginto atminimui ir kūrybai, šeštadienį, rugpjūčio 17 d., bus pristatytas Lietuvos kultūros sostinėje Palangoje.


„Kultūros vertybės amžinos“ – tokiu šūkiu vakar Palanga – Kultūros sostinė 2013 pasitiko balandžio 15-ąją minimą Kultūros dieną. „Tegul kiekvieno mūsų širdyse Kultūros diena bus visą gyvenimą“, - po iškilmingos šventės atidarymo ceremonijos, išlydėdama centrinėn miesto aikštėn susirinkusiuosius palangiškius...


Ji, ko gero, be Lietuvos prezidentės, premjero ir Seimo pirmininkės yra labiausiai saugomas asmuo Lietuvoje. Po to, kai ji, švytinti šypsena, mosuodama Amerikos vėliavėle, išsiuntė į lenktynes Palangos gatvėmis visus automobilių lenktynių „American Spirit“ dalyvius, buvau pakviestas į specialiai mano interviu su JAV ambasadore Anne Ellizabeth Derse prie...


Siaučiantys žieminiai vėjai ir drėgni orai dažną mūsų „įsuka“ į peršalimo ligų verpetą. Kad taip neatsitiktų ir išliktume sveiki bei gyvybingi, reikia stiprinti imuninę sistemą. Ji – galingiausias žmogaus organizmo ginklas nuo įvairių virusų, bakterijų, kitų ligų sukėlėjų. „Palangoje sergančiųjų viršutinėmis kvėpavimo takų ligomis yra, tačiau dėl...


Iš palangiškės Rasos Idzelienės galima daug ko pasimokyti, pirmiausia – į gyvenimą žvelgti taip, jog niekuomet neliktų nuoskaudos, jame pamatyti tik gerus dalykus. Nors, kaip pati papasakojo, serga cukriniu diabetu jau beveik 30 metų, jos ši liga neįveikė. „Susitaikiau su ja, ji yra mano gyvenimo dalis, todėl neatskiriama, turiu ja rūpintis“, - nusišypsojo miestelėnė.


Visame pasaulyje spalio mėnuo minimas kaip kovos su krūties vėžiu mėnuo. Į šią kovą stoja vis daugiau moterų, o jei liga diagnozuojama laiku, tuomet įmanoma ją sustabdyti. Kaip patvirtino gydytoja akušerė ginekologė Svaja Kundrotienė, neabejotinai laiku pastebėjus ligą galima pagerinti gyvenimo kokybę, tačiau svarbiausia – nepamiršti savimi pasirūpinti. „Juk moters krūtis – pati...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius