AR GRENLANDIJOJE ŽLUGS NATO?

Prof. Dainius Žalimas

Europos Parlamento narys

Klausimą reikia kelti būtent taip, nes ne ribota JAV intervencija į Venesuelą, kuri gali būti nebent tik įžanga, ir ne Irane sprendžiasi transatlantinės Vakarų valstybių bendrijos egzistencinė dilema. Ji sprendžiama būtent toje didžiulėje, tolimoje ir iki šiol daugelio nepastebėtoje, ledu padengtoje atšiaurioje saloje, kurioje gyvena vos 57 tūkst. žmonių. Tiksliau, tolesnis šios, atrodytų, Dievo pamirštos, salos likimas gali lemti ne tik tarptautinės teisės, bet ir stipriausio bei didžiausio kolektyvinės gynybos aljanso ateitį.

Niekada anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad teks rašyti tokį, atrodo, savaime suprantamą tekstą, kad niekas negali tiesiog panorėjęs pasiimti kitos valstybės teritorijos dalį ir kvestionuoti jo paties pripažintą kitos valstybės teritorijos vientisumą. Juolab tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad toks tekstas bus ne apie rusiją, o apie JAV. Ir tai yra pats trumpiausias atsakymas, kodėl Grenlandijos likimas gali turėti dramatiškų pasekmių visai Vakarų valstybių bendrijai.

Rusiški argumentai Trumpo teritorinėms pretenzijoms

Trumpo administracija dabar nuolat kartoja, kad Grenlandija turi būti JAV dalis. Pats Trumpas pareiškė, kad joks kitas variantas jam yra nepriimtinas. Žvelgdamas į pasaulį tarsi nekilnojamojo turto agento akimis, jis teigia, kad tik turint Grenlandiją kaip nuosavybę gali būti patenkinti JAV interesai.

Reikalavimas perimti Grenlandiją iš Danijos grindžiamas pirmiausia JAV (kartais dar nurodoma NATO) saugumo interesais. Tariamai, Danija pati negali deramai pasirūpinti saugumu Arkties regione. Atseit, jeigu Grenlandijos nepasiims JAV, tada ją užims rusija arba Kinija, nors bent jau kol kas nėra absoliučiai jokio pagrindo tikėti tokių šių blogio ašies valstybių ketinimų realumu ir pajėgumais šią salą okupuoti. Visiškai atviras ir jokiais įrodymais nepagrįstas melas yra apie rusijos ar Kinijos laivus, neva supančius Grenlandiją.

Kartu viena lojaliausių amerikiečiams NATO sąjungininkė, su JAV 1949 metais steigusi Aljansą, Danija yra žeminama patyčiomis dėl tariamo silpnumo: teigiama, kad Grenlandija saugoma „kelių šunų traukiamų rogių kinkinių“. Nors tai neturi jokio pagrindo atsižvelgiant tiek į pačios Danijos pastangas didinti savo karinį pajėgumą Grenlandijoje, tiek į faktą, jog Grenlandijoje įkurdinta JAV karinė bazė.

Kriminalinio pasaulio stiliumi Danija įžeidinėjama ir žeminama taip pat dėl to, kad apskritai valdo Grenlandiją, turi suverenias teises (teisinį titulą) į šią salą. Anot Trumpo, „vien todėl, kad prieš 500 metų jie (danai) ten turėjo valčių prieplauką, dar nereiškia, kad jie turi tą žemę“. Tą patį ne mažiau įžūliai transliuoja Trumpo administracijos vadovo pavaduotojas Stephenas Milleris interviu CNN. Jis formuluoja taip: „tikrasis klausimas, kokia teise Danija grindžia savo kontrolę Grenlandijoje? Koks yra jų teritorinės pretenzijos pagrindas? Kokiu pagrindu Grenlandija yra Danijos kolonija?“. Tai jo žmona socialiniuose tinkluose dažo Grenlandijos teritoriją JAV vėliavos spalvomis su prierašu „greitai“.

Jeigu tai nebūtų oficialūs asmenys – prezidentas ir aukštas jo administracijos narys, visos šios šnekos galėtų būti nurašytos marginalų kliedesiams. Nes diskutuoti čia nėra apie ką: taip, būtent įsikūrus tam tikroje niekieno (terra nullus) žemėje buvo įgyjamas suverenitetas tai teritorijai klasikinės tarptautinės teisės laikais. XVII a. suintensyvėjo Danijos ir Norvegijos karalystės ekspedicijos į Grenlandiją, kuri 1721 m. tapo šios karalystės kolonija, o pagal 1814 m. Kylio sutartį, Danijos ir Norvegijos sąjungai iširus, atiteko Danijai. 1953 m. Grenlandija buvo dekolonizuota jai tapus visuotinai, įskaitant JAV, pripažinta Danijos Karalystės dalimi. Bet kuriuo atveju šis istorinis ekskursas yra labiau žiniai, nes visiškai pakanka to, kad pagal valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės principus, kurių laikytis tiek pagal Jungtinių Tautų Chartiją, tiek pagal 1975 m. ESBK Helsinkio baigiamąjį aktą įsipareigojo ir Danija, ir JAV, Grenlandijos priklausomybė Danijai negali būti kvestionuojama, juolab istorinio pobūdžio argumentais. O, tiesą sakant, jokių istorinių argumentų JAV neturi: kam jau kam, o amerikiečiams Grenlandija niekada nepriklausė.

Taigi Trumpo ir Millerio keliamos abejonės Grenlandijos priklausomybe Danijai yra vertos dar mažiau nei, pavyzdžiui, klausimas, kokiu pagrindu JAV priklauso Teksasas (atsiskyręs nuo Meksikos Teksasas 1845 m. buvo iš pradžių buvo vienašališkai aneksuotas JAV, tik vėliau tam pritariant ir pačiam Teksasui). Ir jau gerokai rimčiau tada skambėtų klausimas dėl Havajų priklausomybės JAV, nes 1898 m. JAV įvykdyta Havajų aneksija taip ir liko vienašalė po amerikiečių organizuoto perversmo, panaikinusio Havajų karalystę. Tai primenu viso labo dėl to, kad būtų matyti Trumpo ir Millerio abejonių Danijos suverenitetu Grenlandijoje absurdiškumas. Jokio pagrindo tarptautinėje teisėje panašios abejonės Danijos ar JAV suverenitetu jų teritorijoms savaime negali turėti.

Apskritai Trumpo ir jo administracijos pretenzijos į Grenlandiją yra identiškos rusų „argumentams“, kodėl 1940 m. reikėjo aneksuoti Baltijos šalis. Turbūt ne kartą teko girdėti tezes, kurios paskelbtos, pavyzdžiui, 2020 m. liepos 20 d. rusijos URM komentare, kad Baltijos šalių prijungimas (kaip ir Molotovo–Ribentropo paktas) buvo būtinas saugumo užtikrinimo tikslais; kitaip tariamai Baltijos valstybės galėjo tapti nacistinės Vokietijos placdarmu agresijai prieš SSRS. Kuo gi čia ne pretenzijos į Grenlandiją grindimas tuo, kad ji tariamai gali tapti rusijos ar Kinijos grobiu? O abejonės Grenlandijos priklausomybės Danijai pagrindu asocijuojasi su lygiai taip pat absurdiškai skambančiomis rusijos abejonėmis Ukrainos, kaip tariamo dirbtinio darinio, valstybingumu, ar Baltijos valstybių nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. ir jos atkūrimu 1990-1991 m. Kaip čia neprisiminsi ir „istorinių“ rusijos argumentų pretenzijoms į Krymą ar Donbasą. Tuo tarpu kai kurių JAV kongresmenų iniciatyvos priimti aktą dėl Grenlandijos aneksijos mėgdžioja net dar neužimtų Ukrainos dalių (Chersono ir Zaporožės sričių) aneksiją rusijos „parlamento“ aktais. Na, ir, žinoma, Trumpo administracijos atstovai geriau už Grenlandijos gyventojus „žino“, ko reikia jų gerovei. Taip, kaip rusija visada skelbiasi žinanti tikruosius „pribaltų“, ukrainiečių ir bet kurių kitų tautų interesus, kurie, žinoma, priešingi tų šalių „valdančiųjų elito“ interesams.

Grasinimas jėga, pažeidžiantis tarptautinę teisę

Kartu Trumpas ir jo administracija palaiko tam tikrą neapibrėžtumą: vieną dieną neatmetamas jėgos panaudojimas, kitą dieną kalbama apie Grenlandijos pirkimą. Trumpas teigia, kad Grenlandija bus paimta lengvuoju ar sunkiuoju būdu ir deklaruoja net paaukosiąs NATO, jei tektų rinktis tarp jos ateities ir Grenlandijos prijungimo. Buvo nepatvirtintų pranešimų, kad Trumpas net nurodęs rengti Grenlandijos užėmimo planą, bet tam neva pasipriešino aukščiausi karininkai.

Tad tenka konstatuoti, kad tokiu būdu išsakomos niekuo nepagrįstos JAV teritorinės pretenzijos Danijai prilygsta prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą nukreiptam grasinimui jėga, kurį draudžia JT Chartijos 2 straipsnio 4 dalis. Taip pat jos nesuderinamos su valstybių suverenios lygybės, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės principais, kaip minėta, įtvirtintais JT Chartijoje ir 1975 m. ESBK Helsinkio baigiamajame akte.

Kodėl daromas toks šiurkštus, galintis peraugti į agresiją, tarptautinės teisės pažeidimas? Bent jau iš dalies tai paaiškina Trumpo ir Millerio požiūris į tarptautinę teisę kartu su visais jos principais, kuri jiems tiesiog neegzistuoja. Tik bendraminčių aiškinimas kiek skiriasi. Štai Milleris sako: „galite, kiek tik norite kalbėti apie tarptautines subtilybes ir visa kita. Bet mes gyvename pasaulyje, realiame pasaulyje, kurį valdo jėga, kurį valdo galia“. Trumpas gi atrodo labiau „humaniškas“ ir kartu komiškas pareikšdamas, kad jam „nereikia tarptautinės teisės“, nes pakanka jo asmeninės sąžinės: „mano paties moralė, mano paties protas, tai vienintelis dalykas, kuris gali mane sustabdyti“. Nežinau, kaip su protu (tegul sprendžia kiti), bet nuolatinis melas ir blefavimas savaime daug pasako apie moralę. Apie ją konkrečiau pasako, pavyzdžiui, akivaizdžiai nusikalstami įsakymai naikinti visus taikinius jūroje prie Venesuelos krantų, taip pat lengvai žarstomi pažadai padėti sukilusiems ir savo gyvybėmis už laisvę mokantiems iraniečiams, nors jų, tikėtina, neketinama ir net nėra galimybių įvykdyti.

Tarpusavio pasitikėjimo klubo žlugimas?

Girdint tokią JAV vadovybės poziciją dėl Grenlandijos tampa išties nebejuokinga. Tai yra ne tik grėsmė visai tarptautinio saugumo sistemai ir tarptautinei teisei. Toks absoliutus teisinis nihilizmas būtent ir grasina sugriauti iš vidaus NATO, kuri yra žinoma kaip vertybiniu bendrumu, be kita ko, teisės viršenybe, taip pat tarpusavio pasitikėjimu ir solidarumu grindžiamas Šiaurės Amerikos ir Europos sąjungininkių klubas.

Šiaurės Atlanto Sutarties tekste net šešis kartus įvairiais aspektais išreiškiamas sąjungininkių įsipareigojimas JT Chartijai, tikslams ir principams. Šalys taip pat įsipareigoja ne tik negrasinti jėga, jos nenaudoti ir ginčus spręsti taikiai (1 straipsnis), bet ir kartu stiprinti savo laisvas demokratines institucijas, šalinti tarpusavio prieštaravimus ekonominėje ir kitose srityse (2 straipsnis).

Šiaurės Atlanto Sutartis numato ir kaip turėtų būti sprendžiami bendro saugumo klausimai. Jeigu saugumui Arkties regione iš tikrųjų yra kilusi grėsmė, pagal 4 straipsnį JAV gali inicijuoti sąjungininkių konsultacijas, po kurių būtų priimti būtini sprendimai. Tuo tarpu rusijai ar Kinijai atgrasinti visiškai pakanka visiems žinomo Sutarties 5 straipsnio apie kolektyvinę gynybą. Jo pagrindu turi būti parengti visų Aljanso šalių, įskaitant Danijai priklausančią Grenlandiją, bendros gynybos planai.

Šiaurės Atlanto Sutartį savaime papildo dar 1951 m. JAV ir Danijos sudarytas susitarimas dėl Grenlandijos gynybos, pagal kurį JAV turi karinę bazę Grenlandijoje ir teisę didinti, kiek būtina, savo karinį kontingentą ir plėtoti būtiną karinę veiklą (dabar yra apie 150, kadaise buvo virš 1 tūkst. karių).

Taigi, jei iš tikrųjų JAV aneksuotų Grenlandiją, tai būtų NATO mirtis tiesiogine šio žodžio prasme. Tačiau jau ir dabar galime kalbėti apie ilgalaikes neigiamas pasekmes Aljansui, nes kyla rimtų abejonių dėl galingiausios jo valstybės patikimumo.

Ar NATO ir ES reakcija į JAV teritorines pretenzijas yra pakankama? Akivaizdžiai kol kas ne. Šešių didžiausių Europos valstybių – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos ir Lenkijos lyderiai solidarizavosi su Danija, pabrėžę, kad nenustos ginti JT Chartijos principų, įskaitant „suverenitetą, teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamybę“. Tačiau geras klausimas, kodėl dar neturime atitinkamo bendro visų ES valstybių ir JAV adresuoto likusių NATO sąjungininkių pareiškimo.

Tam tikrą viltį suteikia prabundanti europinių NATO valstybių iniciatyva organizuoti Arkties regiono ir Grenlandijos saugumą stiprinančią karinių pajėgų operaciją, kuri galėtų aplenkti blogiausio scenarijaus Trumpo planą. Europos kariai gali būti geras skydas nuo Trumpo kvailysčių, kartu tai būtų galimybė pagaliau pademonstruoti ES bendros gynybos politikos veiksmingumą.

Grenlandija pati sprendžia savo ateitį

O kaip gi pati Grenlandija? Jos teisinis statusas yra visiškai aiškus, nekvestionuotinas, nors ir specifinis. Šiandien kartu su Danija ir Farerų salomis ji yra Danijos Karalystės sudėtinė dalis. Kaip ir Farerų salos, ji yra autonominė savivaldi teritorija.

Grenlandijos žmonės yra pripažįstami tauta tarptautinės teisės požiūriu, todėl turi laisvo apsisprendimo teisę. Šiandien jų apsisprendimas, patvirtintas dar 1979 m. referendumu, būti autonomine Danijos Karalystės dalimi. Tai labai aiškiai pasakė ir Grenlandijos ministras pirmininkas, pridėjęs, kad kaip Danijos dalis Grenlandija nori būti NATO, net ES (grįžimą į pastarąją, beje, būtų galima pasiūlyti kaip atsvaros JAV spaudimui priemonę). Ko tikrai nenori Grenlandijos žmonės, tai tapti JAV dalimi.

Grenlandijai taip pat laiduota teisė atsiskirti tampant nepriklausoma, jeigu ji taip nuspręstų referendumu. Visa tai išdėstyta Grenlandijos savivaldos akte, priimtame Danijos parlamento 2009 m.

Taigi bet kuriuo atveju tik Grenlandijos žmonės gali spręsti dėl šios salos ateities. Jų negalima nusipirkti kartu su žeme, kaip nekilnojamojo turto, kad ir kaip to norėtų Trumpas.