Gyvenimas – tai viena ilga piligriminė kelionė…

„Kokia įdomi mintis kilo per Adoraciją. Kai uždegama violetinė advento žvakė, ji tampa rožinė. Laukimas ir viltis perkeičiami į džiaugsmą.“

Tokią žinutę gavau iš palangiškės, gyvenimo aistra spinduliuojančios jaunos moters. Ji – 2025 m. Vilties piligrimė, „Camino Lituano“ ėjimo dalyvė, savo gyvenime pakeitusi ne vieną profesiją, kol surado tikrąjį pašaukimą – pedagogiką. Šiandien Edita Valčiukienė yra laimingas žmogus. Ji turi savo svajonių darbą, auklėja jaunąją darželinukų kartą uostamiestyje ir tiki Dievo pagalba žmogui.

Piligrimo statusas galioja

Darganotą dieną, susėdusios šiltoje vietoje prie židinio, mudvi kalbamės apie dalykus, kurie yra svarbūs mūsų dvasiniame gyvenime. Lotyniškai žodis „adventus“ reiškia atėjimą. Tad mano klausimas gana paprastas: „Edita, kokių priemonių imtis, kad mūsų vidus taptų šviesesnis?“

Anot mano pašnekovės, šie metai yra Jubiliejiniai piligrimystės metai. Kiekvienas šiemet dar turime galimybę aplankyti 20 Jubiliejinių bažnyčių Lietuvoje, pabuvoti Šv. Mišiose ir pasimelsti. Jubiliejiniai metai baigsis su Trimis Karaliais – sausio 6 d. Edita Valčiukienė kovo mėnesį aplankė Jubiliejines Romos bažnyčias. Pasak jos, ilgai netrukus keturiose bazilikose bus „užmūrytos“ durys ir tik po 25-erių metų jos vėl bus atidarytos. Tai yra malonės ir atleidimo metai. Jubiliejinių 2025 metų šūkis – Vilties piligrimai. Jam sukurtas ir specialus logotipas.

Edita su bendraminčiais aplankė keturiolika Lietuvos Jubiliejinių bažnyčių. Jos piligrimo pase yra šių bažnyčių spaudai.

Labiausiai atmintin įstrigusi Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika. Nors apsilankymo metu ji buvo uždaryta, tačiau lauke sutiktas bažnyčios vargonininkas piligrimams padarė išimtį. Jis atsinešė raktus, atrakino bažnyčią, papasakojo jos istoriją, parodė paveikslus, altorių. „Atsitiktinumų nebūna“, – mano piligrimystės kelią pasirinkusi moteris. „Kiek daug kartų yra atsitikę taip, kad, rodos, nėra išeities. O, žiūrėk, ima ir viskas lyg savaime išsisprendžia. Jei žmogus pasitiki Viešpačiu, turi tikslą ir jo siekia – Dievas išves“, – sako Edita.

Krekenavos bazilikoje kiekvieno mėnesio 15 dieną vyksta atlaidai. Tai sužinojusi Edita dar kartą aplankė baziliką ir tą dieną Šv. Mišiose turėjo galimybę melstis kartu su 60 sesių vienuolių. Tąkart vienuolės pasiūlė dar vieną piligriminę kelionę, aplankant šešias Jubiliejines Lietuvos bažnyčias.

Keturios advento žvakės

Moteriai labai didelį įspūdį paliko advento pradžios pirmosios žvakės uždegimas Vilniaus arkikatedroje. Šv. Mišios prasidėjo visiškoje tamsoje ir sakralinėje tyloje, kurioje visų pirma pasigirdo žodžiai iš Šv. Rašto, buvo įžiebta pirmoji violetinė advento žvakė, ir tik tada po truputį nušvito visa arkikatedra.

Prasidėjo keturias savaites trunkantis advento laikotarpis. Kiekviena žvakė turi savo simboliką. Pirmąją savaitę uždegama violetinė žvakė – vilties, antrąją (violetinė) – tikėjimo, trečiąją (rožinė) – džiaugsmo, ketvirtąją (violetinė) – ramybės.

Šis advento laikotarpis kviečia žmogų stabtelėti ir labiau įsiklausyti į savo vidų. E. Valčiukienės manymu, kai kuriems žmonėms gali padėti ir fizinis ėjimas, į kurį kviečia Šv. Jokūbo piligrimo kelias.

„Aš nuėjau“

Pasak Editos, eidamas žmogus kelyje ne vieną kilometrą turi galimybę ne tik bendrystei. Jis visų pirma turi puikią galimybę pabūti su savimi. Edita su draugais išbandė Camino Lituano kelią Lietuvoje, kurį pasirinko įveikti per penkerius metus (600 km). Edita didžiuodamasi rodė man Šv. Jokūbo piligrimo pasą su aplankytomis vietovėmis. Sportiškai atrodanti moteris išbandė savo fizinę ištvermę. „Eidamas nuo taško iki taško meldiesi, matai kitus vaizdus, atsiranda visai kitas žvilgsnis į save pačią“, – įsitikinusi piligrimė.

Camino Lituano kelias sukurtas ispaniškojo Camino de Santiago kelio pagrindu. Pagal žemėlapyje pažymėtą Camino Lietuva kelią piligrimai aplanko bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos ir gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas.

Anot piligrimės Editos Valčiukienės, keliauti Šv. Jokūbo keliu nėra amžiaus cenzo. Svarbiausia turėti gerus batus ir šypseną lūpose. O einant kartu niekada nebūsi vienišas, – įsitikinusi ji.

„Dirbu Vilties mieste“

Lauko darželis „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, kuriame šiandien Edita dirba, yra įsikūręs Vilties mieste. Vilties miestas yra šalia Klaipėdos onkologinės ligoninės. Prieš septynerius metus, kai ji pirmą kartą atvažiavo susipažinti su būsima darboviete, buvo lengvai šokiruota. Viduryje miškelio stovėjo tentu dengta palapinė, joje kūrenosi krosnis, o vaikai jautėsi laisvi tarsi vėjas. Edita rodo man nuotrauką, kurioje mažas berniukas laimingu veidu, apsitaškęs purvu, sėdi baloje.

Šiame darželyje dauguma edukacijų vyksta lauke. Buvimas lauke, anot pedagogės, ypač pasiteisina, kai vaikai savyje nebetelpa: „Tada – tik į mišką, nėra laiko nuobodžiauti, akys ir protas atsigauna.“

Kiekvieną rytą advento laikotarpiu vaikai ateina pasisveikinti su Jėzumi Vilties mieste esančioje Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje: „Uždegame advento žvakę, vaikai mokomi giesmių, pasisveikiname ir padėkojame Jėzui.“ Pedagogė prisiminė atvejį, kai į bažnyčią atėjusi moteris paklausė vaikų, ką jie čia veikia. Vaikai atsakė, kad atėjo aplankyti Jėzaus, o vienas vaikas moters pasiteiravo to paties – ką ji čia veikianti. Vaikai priminė moteriai, kad ji nepamirštų padėkoti Jėzuliukui ir nusiųsti Jam bučiuką. Moteris buvo maloniai nustebinta, kad vaikų širdys atviros tam, ką jie mato ir jaučia.

Kas dar padeda žmogui jaustis laimingam?

Piligrimės ir žmogaus, pasirinkusio dvasinį kelią, atsakymas labai paprastas: „Jei stebi, kas aplink tave vyksta, atsigręži į gamtą, pastebi, kad pradedi ir tamsoje matyti šviesą.“

Editai Valčiukienei Palanga yra miestas, kuris įdomus ir skirtingas visais metų laikais. Buvo atvejis, kai juodu su vyru dėl darbo galvojo, jog reikėtų ieškoti gyvenamosios vietos Klaipėdoje, bet apsvarstę abu nutarė, kad kūnui ir sielai miesto geresnio už Palangą nėra.

Tad šimtaprocentinė palangiškė Edita Valčiukienė, gimusi čia ir užaugusi, po mūsų pokalbio išskubėjo į Adoraciją Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kur laukimas ir viltis perkeičiami į džiaugsmą.

Tą vakarą ir aš buvau Adoracijoje. Adoracija, pasak Editos, tai lyg pasimatymas su Dievu. O gal tai pasimatymas su savimi pačiu? Prisipažįstu, aš dar daug ko nesuprantu. Tačiau aišku viena – atėjusi pabuvau toje sakralinėje tyloje, kur mano skruostu nuriedėjo ašara. Gal ji taip pat dieviška?

Irena Valužė