„Man visur ir dabar reikia būti, dalyvauti. Kokie renginiai, visokie susibūrimai – manęs turi būti daug. Gal tai protėvių palikimas, esu kupina energijos. Tėvai kažką, matomai, įdėjo. Dabar, kai, pavyzdžiui, manęs žmonės nemato, galvoja, kad aš niekur neišėjau. Tai net plaukus nusidažiau raudonai, kad pastebėtų. Tada sako: „O, jau Birutė ten yra,“ – juokėsi su „Palangos tiltu“ kalbėdama B. Venclovienė.
Apie tremtinių šeimos istoriją, Palangą, Sąjūdžio dienas, gyvenimo patirtį, šeimą ir tai, kas šiandien jai yra tikroji laimė – „Palangos tilto“ pokalbis su B. Vencloviene.
– Biruta, pradėkime nuo Jūsų gyvenimo istorijos. Kur gimėte, kaip susiklostė Jūsų gyvenimas ir kaip šiandien gyvenate?
– Esu palangiškė. Tik gimiau Sibire, Tomske, tremtinių šeimoje. 1957 metais ten tėvai susituokė, po kažkiek laiko pasirodžiau ir aš. O po to mes grįžome čia, į Palangą. Iš pradžių pas tėvų gimines pagyvenome, o paskui, sunkiai, bet tėvams pavyko pasistatyti namą. Mamos ir tėčio nėra jau. Tai aš gyvenu su dukra tėvų paliktame name.
–Koks buvo Jūsų darbas ir kokių žmonių teko sutikti?
– Visą gyvenimą dirbau poilsio namuose „Baltija“ padavėja. Teko daug garbingų žmonių sutikti. Tais laikais ne visiems tai pavykdavo. Dabar tai čia gali visur įžymybes sutikti, o tais laikais, tu žinote...
– Iš kur, Jūsų manymu, atsiranda moters stiprybė? Kaip Jums pavyko išlaikyti vidinę stiprybę, energiją ir ramybę, nors gyvenimas, kaip pati sakote, nebuvo lengvas?
– Net labai sunkus buvo. Nereikia apie tai rašyti. Viską pamiršau – aš tokia esu. Labai energinga, emocinga.
Kažkada labai daug dirbau. Galėjau sau leisti tik dirbti (juokiasi). Turėjau dukrą, reikėjo ir jai ir tėvams padėti. Tai va. Ne gyvenau, o bėgau...
O tada, kai Sąjūdis prasidėjo, nuo pat pirmos dienos aš buvau Lietuvos laisvinimo įvykių sukūryje.
– O kas Jus tada vedė į Sąjūdžio mitingus, į tuos istorinius įvykius? Kodėl Jums buvo taip svarbu būti ten?
– Žinokit, aš esu jautri. Manęs niekas nenulaikys. Kai prasidėjo tie įvykiai, mes visi ten buvom. Buvau sužeista - koja apdegė nuo dūminės šaškės. Gerai, kad medikė man suteikė pirmąją pagalbą. Tuo metu buvau prie radijo ir televizijos komiteto.
Netoli Konarskio gatvės buvo paštas, tai mums, palangiškiams, šis objektas buvo skirtas budėjimui. Išgirdę, kad tanketės pradėjo važiuoti, visi puolėm prie Radijo ir televizijos. Taip ir pakliuvome į patį įvykių centrą.
O prieš tai buvome prie Seimo, paromis.
Man svarbi Lietuvos laisvė, nes mano tėveliai tremtiniai. Man tai – kraujyje.
–Jūs iki šiol aktyvi?
– Man visur reikia būti, dalyvauti.
Dabar, kai, pavyzdžiui, manęs žmonės nemato, galvoja, kad aš niekur neišėjau. Tai net plaukus nusidažiau raudonai, kad pastebėtų. Tada sako: „O, jau Birutė ten yra.“
– O kaip Palanga pasikeitė per tuos visus metus, kai čia gyvenate?
– Labai geras klausimas. Pasikeitė labai daug. Aišku, mūsų Savivaldybės administracija ir meras labai gerai tvarkosi... Senais laikais taip nebuvo. O dabar tai mūsų miestas išpuoštas, išdabintas. Labai graži Palanga.
– O kokie, Jūsų akimis, yra Palangos žmonės? Geri žmonės čia gyvena?
– Kaip ir visur, yra visko. Žmonėms vis kažko maža: geras sezonas – kažko trūksta, blogas sezonas – oras blogas. Aišku, jaunimui dabar gal ir sunku su tais darbais... Tenka važiuoti į didžiuosius miestus, jeigu nori mokytis. Bet jaunimui – pasivažinėti tai nėra sunku. Tik nesiskųskim – yra kam šimtą kartų blogiau. Viskas yra gerai, tik noro reikia. Oro ir noro.
–Ar keistumėt kažką savo gyvenime, jei būtų galima atsukti laiką atgal?
– Jauna proto mažiau turėjau. Kitaip mąstyta buvo, kitaip mes gyvenome. Dabar būčiau protingesnė...
– Turbūt gyvenimas tuo ir ypatingas, kad vienintelis?
– Nu, turbūt. Turbūt būtų tas pats, kaip dabar net kartojant - gyvenčiau taip pat. Nieko nesigailiu, žinokit. Viskas buvo šaunu, viskas gerai yra. Taip reikėjo...
– Ar turite anūkų?
– Taip, du anūkus – anūką ir anūkę.
– O kas Jums dabar yra tikroji laimė?
– O dabar, kai vaikai, anūkai šalia, viskas yra gerai, sveiki – tai ir yra laimė. Kai mes Lietuvoje neturime karo, kai ramu, didelių nelaimių nėra. Ir nereikia galvoti: „Ai, kaimyno namas dega.“ Pasakysiu trumpai: buvo gaisras pas kaimyną, puolėme visi gelbėti, padėti, kuo galime. Tokie mes lietuviai - draugiški.
– Ko palinkėtumėte sau, savo šeimai ir visiems palangiškiams?
– Daug sveikatos, šiltų namų, šeimose sutarimo ir Dievo vedimo, kad netrūktų.
Žurnalistė Agnetė Benetytė
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentuodami portale www.palangostiltas.lt, gerbkite kitus diskusijos dalyvius. Draudžiama skelbti grasinimus, neapykantą kurstančius ar šmeižikiškus teiginius, viešinti kitų asmenų duomenis ir platinti reklamą. Redakcija turi teisę pašalinti netinkamus komentarus ir apriboti taisykles pažeidžiančių vartotojų galimybę komentuoti. Už komentaro turinį atsako jį paskelbęs asmuo.
Komentarų kol kas nėra.