Plechavičiaus karių sąjungos Palangos kuopos vadas Pranas Vilkauskas: „Mano gyslose teka kario kraujas“

Palangoje iškilmingai prisiekė naujai įkurtos Plechavičiaus karių sąjungos Palangos kuopos  pirmieji nariai. Kuopos vadu išrinktas Pranas Vilkauskas – palangiškiams gerai žinomas visuomenininkas, sporto organizatorius, Lietuvos jėgos trikovės federacijos buvęs vadovas, ilgametę įvairios veiklos ir vadovavimo patirtį sukaupęs žmogus. „Noriu, kad atsirastų nauji būriai, kad žmonės jungtųsi iš skirtingų miestų, miestelių ir kaimų, kad būtų kuriamas bendras tinklas nuo Mažeikių iki Klaipėdos. Noriu, kad kuopa būtų matoma ir savo veikla Palangoje, ir visame regione,“ – „Palangos tiltui“ sakė P. Vilkauskas. 

–Kaip kilo mintis Palangoje įkurti Plechavičiaus karių sąjungos kuopą? Kodėl nusprendėte prie jos prisidėti ir imtis vado pareigų? 

–Visą savo gyvenimą jaučiau ir jaučiu, jog manyje, mano gyslose, teka kario kraujas. Dar nebaigęs vidurinės mokyklos domėjausi, ieškojau laikraščiuose informacijos, nes tada dar nebuvo tokių technologijų, interneto, kaip šiandien, kur galėčiau vykti studijuoti karybos. Jau vidurinėje mokykloje mane traukė karinis parengimas. Buvau kariniame parengime įvertintas ir „patalpintas“ mokyklos atitinkamuose stenduose, pasižymėjęs kaip „Karinio parengimo pirmūnas“ – tiek ginklo valdyme, jo ardymo ir surinkimo, šaudymo srityse, tiek rikiuotėje. 

Į tarybinę armiją buvau pakviestas išvykti 1979 metų spalį. Tačiau prieš pat išvykimą, gelbėdamas draugą ir kovodamas už jo gyvybę sudėtingoje situacijoje, buvau skubiai išvežtas operuoti. Po to įvairios studijos, mokslai ir kiti gyvenimo dalykai nuvedė taip, kad likimas pasuko kitu keliu. Tačiau tas jausmas, kad turiu būti susijęs su karyba, niekur nedingo. 

Po 2022 metų vasario 24 dienos Rusijos invazijos į Ukrainą mane užvaldė jausmais, kad aš negaliu stovėti nuošalyje. Pradėjau telkti žmones, su kuriais įstojome į Lietuvos šaulių sąjungos 3-iosios (Vakarų jūros) rinktinės 306 kuopos Šaulius. Balandžio 9 dieną davėme priesaiką – Dievo akivaizdoje, patys sau, rikiuotės draugams ir rinktinės vadui. Po priesaikos iš karto penkiese išvykome į Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną, kur praėjome sukarintą karinį paruošimą. 

Vėliau buvau išrinktas ir paskirtas 3-iosios Šaulių rinktinės gen. Jono Žemaičio 306-osios Palangos kuopos 2-ojo būrio vadu. Rinktinės vadui paprašius neformaliai tekdavo atstovauti ir kuopos vado pareigas pasitarimuose, nors oficialiai kuopos vadu paskirtas nebuvau. 

Iki mums tampant Šauliais kuopą daugiausia sudarė jaunieji šauliai, Šaulių choras ir keletas žmonių, kurie sudalyvaudavo valstybinėse šventėse. Mums formuojant 2-ąjį būrį, atsirado kinetiniai Šauliai kuopos viduje, kurie ir šiandien sėkmingai eina tuo keliu bei tobulina savo įgūdžius. 

Paaiškinsiu, ką turiu omenyje sakydamas „kinetiniai“. Tai žmonės, kurie, reikalui esant, galėtų pasipriešinti ginklu. Tai nesibaigiantis procesas – savęs tobulinimas ir ėjimas į priekį, kas ir daroma šiandien, kad atėjus X valandai būtume maksimaliai pasiruošę. 

Mūsų Plechavičių karių sąjungos vadas, matydamas ir žinodamas apie mane, mano dabartį, praeitį, kuri turi mūsų Lietuvos valstybei nemažą reikšmę, prieš metus man pasiūlė sutelkti vyrus, kurie būtų prisaikdinti kaip kuopa, ir pasiūlė man tapti jos vadu. 

Aš paprašiau laiko pagalvoti. Daugiau susižinojau apie brolius – generolą Povilą Plechavičių ir pulkininką Aleksandrą Plechavičių. Po to priėmiau šį pasiūlymą ir pradėjau dirbti šia linkme. 

Aš pats esu gimęs ir augęs Mažeikiuose, o broliai Plechavičiai taip pat yra kilę iš Mažeikių rajono. Tai mane dar labiau paskatino imtis šio darbo. Tuo labiau kad jie kovojo tarpukario kovose už Lietuvos nepriklausomybę ir yra nusipelnę Lietuvos karininkai, kurie vardan Lietuvos, vardan mūsų laisvės buvo subūrę daugiatūkstantinę armiją. 

Visą gyvenimą daug dirbau Lietuvai ir už Lietuvą. Man dar būnant jaunuoliu, prie sovietų valdžios, naktį buvo atvažiavę saugumiečiai į namus Mažeikiuose, kur gyvenau, ir išsivežė mane į Saugumą. Ten vyko tardymas ir kiti dalykai dėl Lietuvos trispalvės iškėlimo tam tikrose vietose. 

 –Kiek narių šiuo metu yra Palangos kuopoje? 

–2026 metų rugsėjo 20 dieną prie paminklo savanoriams, sukilėliams ir broliams Plechavičiams atminti prisiekė aštuoni žmonės. Kiti žmonės dar ruošiasi prisiekti, nes iki šios datos nebuvo spėta visko atlikti. 

Mūsų tikslas nėra vien surinkti kuo daugiau žmonių dėl skaičiaus. Svarbu, kad žmonės suprastų, kur eina, ką reiškia duoti priesaiką ir kokią atsakomybę prisiima. 

Norime, kad kuopa augtų nuo Mažeikių rajono, turinčio sieną su Latvija, iki Klaipėdos, apjungiant kaimus, miestelius ir miestus bei steigiant būrius, kurie priklausytų mūsų Palangos kuopai. 

Tarp mūsų yra žmonių, turinčių skirtingos patirties. Mano paties kelias taip pat nebuvo tiesus – nuo mokyklos laikų karinio parengimo, vėliau įvairių mokslų ir darbų iki Lietuvos šaulių sąjungos, karinio parengimo ir šiandieninės veiklos. 

Manau, kad svarbiausia yra žmogaus požiūris, atsakomybės jausmas ir noras mokytis bei tobulėti. Karinis pasirengimas nėra vienkartinis dalykas. Tai procesas, kuris turi tęstis. 

–Ką Jums asmeniškai reiškia tądien duota priesaika? Kokią atsakomybę, Jūsų manymu, ji duoda kuopos nariams, o vadovui? 

–Man duota priesaika pirmiausia reiškia dar didesnę atsakomybę. Atsakomybę prieš kuopos karius, karių šeimas, savo šeimos narius. Atsakomybę būti pavyzdingu tėvu, draugu ir likimo broliu, dirbant kartu miestui ir Lietuvai. 

Turiu jiems visiems savo elgesiu ir savo pavyzdžiu būti sąžiningas tiek sau, tiek jiems ir nenuilstamai dirbti bendram labui, Tėvynės labui. 

Priesaika nėra tik žodžiai, pasakyti tam tikrą dieną. Jeigu ją priimi rimtai, ji tampa tavo elgesio, tavo sprendimų ir tavo atsakomybės dalimi. 

Man asmeniškai tai yra labai rimtas įsipareigojimas. 

–Kokie yra pagrindiniai naujosios kuopos tikslai?

–Mūsų pagrindinis tikslas – būti budėjime, skleisti žinią ir būti pasiruošusiems Tėvynės gynybai. 

Tai reiškia ne vien karinį pasirengimą. Tai taip pat yra istorinė atmintis, pagarba žmonėms, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę, dalyvavimas valstybės, miesto šventėse, istorinių vietų lankymas, žuvusiųjų pagerbimas, gėlių padėjimas prie jų paminklų, tylos minutė, Lietuvos giesmė ir himnas. 

Norime dalyvauti susitikimuose ir savivaldybių organizuojamuose renginiuose, skleisti patriotiškumą, atkreipti augančios jaunosios kartos dėmesį į tai, kad laisvė nėra gaunama šiaip sau. 

Už ją reikia kovoti visą gyvenimą ir budėti už ją reikės iki tol, kol mūsų širdys plaks. 

Tai yra ir istorinės atminties saugojimas, ir pilietinis budrumas šiandienos šalyje. 

–Kokie būtų artimiausi planai? 

–Artimiausias planas – telkti žmones ir auginti kuopą. Norime apjungti kaimus, miestelius, miestus, telkti ir kviesti naujus narius prisijungti prie mūsų Palangos kuopos, steigiant būrius, kurie priklausytų mūsų Palangos kuopai. 

Taip pat noriu, kad kuopa būtų matoma savo mieste ir regione. 

–Ar kuopai svarbus bendradarbiavimas su kitomis visuomeninėmis ar patriotinėmis organizacijomis? 

–Taip, bendradarbiavimas viena iš labai svarbių mūsų veiklos krypčių. Kaip vadas noriu bendradarbiauti su miestu, 3-iąja Šaulių rinktine, 306-ąja gen. Jono Žemaičio Palangos kuopa, KASP 306-ąja kuopa, kitomis visuomeninėmis bei jėgos struktūromis. 

Manau, kad kiekviena organizacija, kuri dirba Lietuvos labui, turi savo vietą ir savo funkciją. Svarbu ne konkuruoti, o bendradarbiauti ten, kur mūsų tikslai sutampa. 

–Ar buvimas kuopos nariu pirmiausia susijęs su kariniu pasirengimu, ar apima ir pilietinę atsakomybę? 

–Man tai yra abu dalykai. Karinis pasirengimas yra labai svarbus, jeigu kalbame apie gebėjimą reikalui esant priešintis ginklu. Tačiau pasirengimas tuo nesibaigia. 

Tai yra nesibaigiantis savęs tobulinimo ir ėjimo į priekį procesas. Tai daroma šiandien tam, kad atėjus X valandai būtume maksimaliai pasiruošę. 

Tačiau kartu tai yra ir pilietinė atsakomybė. Žmogus turi suprasti, kad valstybė nėra kažkas abstraktaus. Valstybė yra mes patys, mūsų šeimos, mūsų miestai, mūsų kaimai, mūsų istorija, mūsų kalba ir mūsų laisvė. 

Todėl ginti valstybę reiškia ne tik mokėti elgtis su ginklu. Tai reiškia būti atsakingam piliečiui, dalyvauti savo bendruomenės gyvenime, saugoti istorinę atmintį, gerbti žmones, kurie dėl Lietuvos laisvės paaukojo savo gyvybes, ir savo pavyzdžiu perduoti tai jaunajai kartai. 

–Ar jaučiate palangiškių susidomėjimą galimybe prisijungti prie kuopos?

–Matau žmonių susidomėjimą, tačiau mūsų darbas tik prasideda. 

Norime apie save kalbėti, būti matomi, dalyvauti miesto ir valstybiniuose renginiuose, susitikimuose, bendrauti su žmonėmis ir paaiškinti, ką reiškia mūsų veikla. 

Mūsų tikslas – telkti žmones ne vien Palangoje, bet ir visame Šiaurės vakarų Lietuvos regione. 

–Kas galėtų tapti jos nariais ir kaip tai padaryti? 

–Manau, kad prisijungti gali žmonės, kurie supranta atsakomybę, nori tarnauti Lietuvai. 

Svarbiausia – žmogaus motyvacija, atsakomybė ir pasirengimas dirbti ne vien sau, o bendram labui. 

–Ko tikitės iš pirmųjų kuopos veiklos metų? Kokią ją norėtumėte matyti ateityje? 

–Pirmiausia tikiuosi, kad kuopa augs ir stiprės. Norėčiau matyti ne tik skaičiumi didesnę, bet ir gerai organizuotą, pasirengusią, tarpusavyje susitelkusią bendruomenę. 

Noriu, kad atsirastų nauji būriai, kad žmonės jungtųsi iš skirtingų miestų, miestelių ir kaimų, kad būtų kuriamas bendras tinklas nuo Mažeikių iki Klaipėdos. 

Noriu, kad kuopa būtų matoma ir savo veikla Palangoje, ir visame regione. 

Kad žmonės žinotų, jog mes esame. Kad žinotų, jog esame pasiruošę padėti, dalyvauti, prisidėti ir, jeigu reikėtų, ginti savo valstybę. 

Kartu norėčiau, kad mūsų veikloje būtų labai svarbi istorinė atmintis. Kad nepamirštume žmonių, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Kad lankytume jų atminimo vietas, dėtume gėles, prisimintume juos tylos minute, sugiedotume Lietuvos himną. Norėčiau, kad jaunoji karta suprastų vieną labai paprastą dalyką – laisvė nėra duotybė... 

–Labai įdomi ir jūsų sukaupta gyvenimiška patirtis. 

–Manau, kad čia svarbu papasakoti ir apie mano gyvenimo kelią, nes jis daugeliu atžvilgių paaiškina, kodėl šiandien esu čia. Esu gimęs Mažeikių mieste. Baigiau Mažeikių vidurinę mokyklą, Viekšnių sukarintą dvimetę profesinę technikos mokyklą, Kauno kooperacijos technikumą ir įgijau maisto paruošimo technologo specialybę. Vėliau baigiau Maskvos kooperacijos institutą, įgijau prekybos ekonomikos išsilavinimą. 

1990–1991 metais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Rusijai blokuojant energijos išteklius, išvykau į Čečėnijos sostinę Grozną. Ten susipažinau su ką tik išrinktu Čečėnijos prezidentu Džocharu Dudajevu. Jis davė savo aplinkos žmones, su kuriais parvykau į Palangą, ir sėkmingai vykdėme naftos produktų vežimą į Lietuvą iš Čečėnijos blokados metu. Reaktyvinis kuras buvo atkraunamas į Baltarusijos miestą Grozną, o iš ten darydavome naujus dokumentus ir nukreipdavome į Lietuvą. Dyzelinį kurą ir benziną siųsdavome į Kaliningrado sritį, tačiau palikdavome Lietuvoje (juokiasi). Šitaip turėjau galimybę prisidėti prie to, kad Lietuva, kaip valstybė, ir jos žmonės galėtų išgyventi sunkų blokados laikotarpį Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. 

Man bendradarbiaujant su Čečėnija ir prezidentu Džocharu Dudajevu, jis buvo atskridęs pas mane specialiai į Palangos aerouostą susitikti su manimi ir žmonėmis, su kuriais mes dirbome. Pasitikau jį Palangos aerouoste. Pavakarieniavus turėjau atsiprašyti ir skubiai išvykau performinti reaktyvinio kuro, nes jo lankymosi Palangoje metu atkeliavo eilinė partija kaip tik pasiekusi Grozną. Kitą dieną, vasaros įkarštyje, daugiatūkstantinėje minioje, grįžus iš Grozno, teko daugybės žmonių apsuptyje apsikabinti Džocharą Dudajevą, jo asmens sargybiniai stovėjo ratu atokiau nuo mūsų. 

Čečėnijos prezidentas buvo tapęs ir mano asmeniniu draugu. Jam žuvus buvau renginyje. Gavęs žinią apie jo žūtį visų paprašiau atsistoti ir pagerbti jį tylos minute. Vėliau ėjau Klaipėdos pramonės ir amatų rūmų Palangos atstovybės atsakingo sekretoriaus pareigas. Tai buvo jungiamoji grandis tarp verslininkų ir savivaldos. Taip pat dirbau bendros Lietuvos, Amerikos ir Rusijos įmonės generaliniu direktoriumi. 

1995 metais įvyko steigiamasis Žemaičių stipruolių klubo „Vilkynė“ susirinkimas, o aš buvau išrinktas jo prezidentu. Buvo apjungti visi Žemaitijos miestų sporto klubai, pradedant nuo Šiaulių ir baigiant Klaipėda. Kiekvieno klubo vyriausiasis treneris įėjo į tarybą, o aš vadovavau tarybai. Mūsų tikslas buvo kelti sportininkų lygį bei meistriškumą. Tai pasiteisino. 

Vėliau vyko Lietuvos jėgos trikovės federacijos suvažiavimas, mano sugalvotas junginys pasiteisino, buvo pasiekti Lietuvos istorijoje iki tol nematyti rezultatai, buvau išrinktas vadovauti tuo pačiu metu ir Lietuvos jėgos trikovės federacijai. Tapau jos prezidentu. Man vadovaujant buvo išugdyti geriausi sportininkai, tapome Pasaulio, Baltijos šalių, Europos šalių čempionais. Už pasiekimus vadovaujant federacijai buvau apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Vyriausybės medaliu už nuopelnus „Lietuvos sportui“. 

Lietuvos jėgos trikovės federacijai (LJTF) tapus pilnateise Europos jėgos trikovės federacijos nare, gavau užduotį Lietuvoje surengti Europos jėgos trikovės senjorų čempionatą. Kadangi gyvenu Palangoje ir šis miestas man labai brangus, nusprendžiau čempionatą surengti būtent čia – poilsio namuose „Rugelis“. Man tai buvo savotiška padėka ir duoklė miestui, kurį myliu. Čempionatas buvo įvertintas teigiamai, o po jo sulaukiau raštiškos Europos jėgos trikovės federacijos prezidento padėkos. 

–Esate ir knygą išleidęs... 

–2024 metais Kaune, Sporto muziejuje, buvo pristatyta knyga „Lietuvos jėgos trikovės ir galiūnų sporto istorija 1982–2022“. Tos knygos vienu iš herojų esu ir aš. Knygą planuoju pristatyti ir Palangoje. 

Taip pat laukia mano autobiografinės knygos rašymas su daug rimtų, įsimintinų istorijų, skirtų galimam skaitytojui. 

Mano gyvenimas skirtas Tėvynės labui. Šis šūkis geriausiai apibūdina mano kelią – nuo jaunystės traukė karinis parengimas, o šiandien vėl turiu galimybę burti žmones ir kartu su jais dirbti šalies gerovei. Man duotas gyvenimas yra ne tik man skirtas. Jame yra daug svarbių žmonių, kuriuos sutikau, valstybės istorijos laikotarpių, kuriuos teko išgyventi, ir sprendimų, kuriuos teko priimti. 

Todėl šiandien, būdamas Plechavičių karių sąjungos Vilniaus rinktinės Palangos kuopos vadu, į savo pareigas žiūriu pirmiausia kaip į atsakomybę.