Sondra Simana, šiemet pelniusi Palangos miesto savivaldybės įsteigtą Rolando Rastausko premiją: „Man visada patiko Jį stebėti“

„Man visada patiko Jį stebėti“, – „Palangos tiltui“ sakė rašytoja, muziejininkė, almanacho „Baltija“ sudarytoja ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Sondra Simana, šiemet pelniusi Palangos miesto savivaldybės įsteigtą Rolando Rastausko premiją už romaną „Potvynis Bohemoje“. 

„Būti įvertintai žmogaus, kuris aukščiausiai vertino kalbos stilių ir pojūtį, vardo premija yra didelė garbė,“ – sakė Sondra „Palangos tiltui.“ 

Su R. Rastausku ją siejo ne tik literatūra ir Klaipėdos kultūrinis gyvenimas. Jis buvo jos dėstytojas, vėliau – žmogus, su kuriuo susitikdavo parodų atidarymuose, kalbėdavosi apie literatūrą, o 2003-iaisiais Palangoje ji turėjo progą iš arčiau pamatyti jo kasdienybę ir namų pasaulį. 

Premija S. Simanai bubo įteikta spalio 13 dieną Palangos kurhauze, minint ilgamečio palangiškio, eseisto, dramaturgo ir poeto Rolando Rastausko gimtadienį. Laureatei skirtas diplomas ir 5000 eurų premija. Renginio organizatorė – Palangos miesto savivaldybė. 

Rastausko vardu pavadinta premija S. Simanai ne tik literatūrinis įvertinimas, bet ir savotiškas susitikimas su praeitimi, kaip ir jos romane „Potvynis Bohemoje“, kur atgyja XX a. paskutiniojo dešimtmečio Klaipėda, bohemiška jos aplinka, laisvės paieškos, žmonės, likimai ir miestas, kurį ne kartą tiesiogine bei perkeltine prasme užlieja potvynis. 

– Komisija Jūsų romaną „Potvynis Bohemoje“ įvertino už kalbą, santykį su pasauliu ir kultūra. Ką Jums reiškia būti įvertintai būtent tokiais kriterijais – ir dar Rastausko vardu pavadinta premija? 

– Būti įvertintai žmogaus, kuris aukščiausiai vertino kalbos stilių ir pojūtį, vardo premija yra didelė garbė. Galvoju apie atmintį. Man svarbi Išėjusiųjų šviesa. Jausti ją, šildytis jos šviesoje. Esu dėkinga, kad taip sėkmingai susiklostė romano „Potvynis Bohemoje“ sutiktuvės. 

– Jūs asmeniškai pažinojote Rolandą Rastauską. Koks ryškiausias prisiminimas apie šią asmenybę? 

– Rolandas Rastauskas buvo mano dėstytojas Klaipėdos universitete. Matydavau jį Baroti galerijos atidarymuose, skaičiau jo esiukus. Susitikę sveikindavomės, bet šilčiau pradėjome bendrauti prieš jo mirtį. Sudarinėjau klaipėdiečių rašytojų leidžiamą almanachą „BALTIJA“, Rastauskas pasiūlydavo poezijos vertimų iš lenkų kalbos. Ryškus prisiminimas, kai 2003 m. sudarinėjau „BALTIJĄ“, Rolandas pasikvietė į svečius Smilčių gatvėje, Palangoje, aprodė namą, Danieliaus Rusio išpieštą spintą, paveikslus. Nepamenu, ar važiavau dėl interviu, ar dėl Danieliaus paveikslų, bet pajutau namo dvasią, Rolando kasdienybės atmosferą. 

– R. Rastauskui buvo labai svarbi laisvė, gebėjimas pasaulį stebėti su ironija ir elegancija. Ar pati jaučiate kokių nors sąsajų su jo požiūriu į kūrybą? 

– Praeivio žvilgsnis man patinka. Jis neįpareigoja lipti ant bačkos ir kalbėti. Man patinka kompanijoje būti trečia, ta, kuri stebi. Laisvės suvokimą, turbūt, turime panašų, nes esame tos pačios epochos vaikai, - gimę nelaisvėje, bet apsibrėžiantys savo teritoriją tiksliai ir aiškiai, net jeigu ji kartais tėra tavo dvasinis stovis, bet jis egzistuoja kaip konstanta. Ironijos, deja, šiuolaikiniame pasaulyje, kai šalia vyksta karas, pasaulio galių centrų transformacijos, stipriai sumažėjo. Ironiją pakeitė noras išlaikyti sveiką psichiką, kūną, žmogiškuosius santykius. Tiesiog, išlaikyti žmogiškumą. 

– „Potvynis Bohemoje“ tarsi savaime išduoda, kad knygoje bus ir bohemos, ir tam tikro jos sujudimo. Vis dėlto papasakokime nežinantiems: kas yra Jūsų romano „Bohema“ ir koks joje įvyksta potvynis? 

– Romane potvynio semantika yra esminė. Romano veiksmą įrėmina 1993 m. uraganas Šarlotė, kai buvo užlietas Klaipėdos – Mėmelio Tvinpykso senamiestis, o sovietinę prabangą reprezentavęs laivas-restoranas „Regata“ pakibo ant kelių, vos jį nulaikiusių lynų, ir 1999 m. uraganas Anatolijus, kai nuskendo žymus Klaipėdos fotografas Raimundas Urbonas. Kita potvynio reikšmė, tai tuomet buvęs besaikis alkoholio vartojimas, kuris nusinešė ne vieną talentą. Potvynis kaip grėsmė. Bet juk žinome, kad vanduo yra ambivalentiškas, jis žudo ir teikia gyvybę. Visada išlieka viltis išnirti iš apsemto miesto ir nueiti vandeniu. 

– Ką, Jūsų manymu, šiandien reiškia būti bohemiečiu? Ar dar egzistuoja ta kultūrinė bohema, apie kurią galvojame kalbėdami apie Rastauską ir jo kartą? 

– Bohemai daugiausiai priklauso menininkai, bet unikalu tai, kad XX a. 10 dešimtmetyje, kai atkūrinėjome Lietuvos valstybę, panirti į bohemišką, intelektualumu ir laisve alsuojančią aplinką norėjo ne tik menininkai, bet ir verslininkai, gydytojai, advokarai, prekybininkai, mokytojai, motociklininkai. Bare „Bohema“ pas Stefutę rinkdavosi ne vien menininkai. Ypač ryški asmenybė, apie kurią man daugelis pasakojo, buvo dokumentų padirbinėtojas. Jis buvo labai reikalingas visiems: reikia vizos į Vokietiją, prašau, reikia universiteto baigimo diplomo, prašau, reikia žemės dokumentų, prašau. Tuo metu visi vieni kitiems darė keisčiausias nelegalias paslaugas ir dėl to per daug nesuko galvos. 

O svarstant, ar dar egzistuoja bohema, sakyčiau, kad taip. Juk Baroti galerija klesti, kiek ten per parodų atidarymus susirenka senųjų bohemiečių, kiek jaunimo ateina, o ir vyno netrūksta, kalbų. Baras „Centras“ tebeveikia su unikaliais jos savininkais. O ir  Benas Šarka su savo gyvenimo filosofija ir ištikimybe šamaniškai prigimčiai šalimais. Gal nėra vieno stipraus centro, aplink kurį burtųsi kritinė masė, kaip iki 2004 metų egzistavęs baras „Bohema“, bet salelėmis  bohemiška atmosfera egzistuoja. 

– Jūs daug metų gyvenate tarp literatūros ir muziejinės kultūros, esate almanacho „Baltija“ sudarytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė. Kaip šios skirtingos patirtys susitinka Jūsų romane? 

– Rašytojos vaizduotė, gebėjimas sujungti pasakojimo sandus, muziejininkės pagarba praeičiai, vadovės atsakomybė prieš kitus, - viskas susijungia ir duoda vaisius. Beje, esu ir šešių vaikų mama, tai irgi yra aplinkybė, veikianti visus mano gyvenimo aspektus. 

– Tai jau trečioji Jūsų knyga. Gal rašydama „Potvynį Bohemoje“ atradote, kad keičiasi Jūsų, kaip prozininkės, rašymo maniera? 

– Knyga trečioji, bet esu parašiusi apie 15-a scenarijų Šeiko šokio teatrui ir kitiems teatrams. Kai rašau istorinius literatūrinius pasakojimus spektakliams-ekskursijoms (keliaujama su ausinėmis), perkeliu faktus į vaizduojamąjį pasaulį, pastebiu, kad mano stiprioji pusė – istorijos(ų) transformacija, adaptacija. Man patinka remtis istoriškumu kaip platforma, ieškant kitokios žiūros galimybių. 

– Dabar, kai „Potvynis Bohemoje“ jau išleistas ir įvertintas Rastausko premija, kas toliau? Gal jau kirba naujos knygos idėja? 

– Yra užuomazga, bet tai tik proceso pradžia. Nes dabar dirbu prie kitų projektų. Mano knygos, kažkas pastebėjo, išeina kas 7 metai. Laiko yra. Nebent, išleisčiau poeziją, bet tai jau kitas kalbos pasireiškimas. 

– Palangos kurhauze Jums buvo įteikta Rastausko premija. Jei tą vakarą būtumėte galėtujusi trumpam atsisėsti šalia Rolando ir pasikalbėti apie šį apdovanojimą, ką jam būtumėte pasakiusi? 

– Tyliai pastovėčiau, stebėčiau jį, ar atėjo su velveto švarku, kokia skarelė prie kaklo parišta, o gal languotas šalikėlis užmestas ant pečių, smailas žvilgsnis virš akinių rėmų ir gracingi, turbūt, dešinės rankos brėžiniai erdvėje... Stebėčiau. Man visada patiko Jį stebėti. 

 Žurnalistė Agnetė Benetytė

Nuotraukose: 

Elena Karnauskaitė, Rolandas Rastauskas ir Sondra Simana. S.Simanos asmeninio albumo nuotrauka 

Sondra Simana. Gedimino Juškos nuotr.