Šventojiškis Mikelis Balčius: „Labiausiai norėčiau palinkėti kiekvienam stengtis likti kuo arčiau savosios genties ištakų“

 „Menkinės“ šventės metu tradiciškai teikiamas „Garbingo gintaro žvejo“ apdovanojimas šiemet atiteko Lietuvos kuršių draugijos įkūrėjui, kraštotyrininkui, archeologui, istorijos žinovui ir kolekcininkui Mikeliui Balčiui. Gintaras jo gyvenime atsirado dar vaikystėje, kai po Šventosios pajūrį vaikščiojo jo ieškodamas. Vėliau greta gintaro atsirado archeologija, seni daiktai, Šventosios ir Kuršių istorija. „Šventojiškiai, kaip ir dalis palangiškių, yra apsigimę gintaro rankiotojai bei žvejai ir šis pajūriuose aptinkamas radinys juos lydi nuo mažumės. Tik šventojiškiai turi dar vieną, papildomą radimvietę, tai „Diža Pelkė“ ir laukai apie ją. Taip jau nutiko, kad visa Šventoji gyvena virš smėlio, dumblo ir durpių nuosėdomis nukloto buvusio jūros dugno,“ – M. Balčius sakė „Palangos tiltui.“ Skaitykite visą straipsnį naujame laikraščio „Palangos tiltas“ numeryje. 

 –Gerbiamas Mikeli, šiemet Jums įteiktas „Garbingo gintaro žvejo“ apdovanojimas. Ką Jums reiškia šis įvertinimas? 

–Pirmiausia reikia pasakyti, kad laikraščio skaitytojai nė nenutuokia kas per daiktas yra tas „Garbingo gintaro žvejo” apdovanojimas. 2023 metais buvo sumanyta į Lietuvos kultūros paveldo sąrašus įtraukti gintaro gaudymą jūroje. Pradėtos akcijos metu buvau apklaustas kaip vienas pateikėjų. Maniau, kad tuom dalyvavimas procese pasibaigs, bet autoritetingai komisijai Vilniuje pripažinus gintaro gaudymą jūroje esant dėmesio verta senovine tradicija, buvau pakviestas dalyvauti Vilniuje suruoštame renginyje, kuriame buvo pristatomos visos tais metais į Lietuvos kultūros paveldo sąrašus įtrauktos veiklos ir įteikinėjami diplomai. Pajūrio regioninio parko į Vilnių nuvežtoje komandoje man buvo patikėta istorinė gintaro rankiojimo ir gaudymo pajūriuose tema ir teko per 50 sekundžių išdėstyti kaip bene 6 000 metų pajūriose rankiojamas ir gaudomas gintaras. Tikiuosi kad vienas, kitas skaitytojas bus matęs tą per televiziją ištransliuotą renginį. Grižtant iš Vilniaus Pajūrio regioninio parko direktorius pažadėjo, kad gautą diplomą nenugrus į tolimą stalčių, bet duos gintaro žvejams tarti ilgesnį gyvą žodį. 

2024 metais Karklėje vykusioje „Menkinės” šventėje taip ir buvo padaryta, bet kiek sunegalavusio manęs kiti komandos draugai tą sykį nesulaukė. Pajūrio regioninio parko darbuotuojai nenurimo ir šiais metais prižadėję labai gerą orą pagaliau iškrapštė mane iš namų ir tada sužinojau, kad gintarininkų komandai pagerbti buvo nukaldinti atminimo medaliai, sukurti pagal originalų XIX amžiaus Karklės kaimo gintaro gaudytojo ženklą. 

Prūsijoje, kuriai tuo metu priklausė Karklės kaimas, žvejyba jūroje ir gintaro gaudymas jūros pakrantėse buvo laikoma valstybine tarnyba ir reguliuojama atitinkamais potvarkiais. Kiekvienas pajūrio kaimas pradedant nuo Melnaragės iki Nemirsetos turėjo savus gintaro gaudytojus,  kuriems buvo išduodami numeriniai ženklai su įrašu viršutinėje pusėje „Konigliche Bernsteinwerke” ir apačioje įkaltas kaimo pavadinimas ir numeris. Rusijoje gintaro gaudymo ir rankiojimo  valstybė nereguliavo, tad nei palangiškiai, nei šventojiškiai, o tuo labiau, dar toliau į šiaurę esančių kaimų gyventojai, jokių valstybinių ženklų ir įsipareigojimų neturėjo.  

Tad gavosi kuriozinė situacija. Pasipuošęs gautuoju ženklu galėčiau pasididžiuodamas vaikštinėti Pajūrio regioninio parko paplūdimiais, o štai Palangoje ar Šventojoje gali būti kitaip. Ne visi žino pajūrio krašto istoriją, bet tikri senbuviai, pamatę ant medalio įrašą „Karkelbeck”, suprastų sutikę įsibrovėlį į jų valdas ir būčiau išmaudytas jūroje bei išgintas iš paplūdimio be teisės sugrįžti.  

 

–Šis apdovanojimas skirtas žmonėms, kurie saugo ir puoselėja Mažosios Lietuvos krašto istoriją bei tradicijas. Kaip manote, kodėl būtent Jūsų gyvenimo darbai buvo pastebėti ir įvertinti šiuo medaliu? 

–Baltijos jūra, pamažu tai toldama, tai vėl priartėdama, po buvusių krantų nuosėdomis paslėpė niekieno dar neatrastus klodus su gintarais. Turbūt ne vienas yra girdėjęs apie grafų Tiškevičių užmojį XX amžiaus pradžioje pasipelnyti iš gintaro gavybos durpynuose. Gaila, kad darbo sanaudos viršijo gaunamą pelną, o tai Palangėlė būtų dar labiau apsistačiusi vasarnamiais dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pavieniams žemės ir durpynų kasėjams kartais pasisekdavo ir  iš XX amžiaus pirmos pusės yra išlikę pasakojimų kaip žemkasiai kelioms dienoms staigiai praturtėdavo. Pirmiau nei į pasieniečių griežtai saugomus paplūdimius gintaro ieškoti išėjau į „detokų” vagojamus kolūkinius laukus. Toli eiti nereikėjo. Apie tėvų sodybą šaunūs traktoristai valkiojo traktorinius plūgus, ardė ir lygino seniau arkliukais vagotus laukelius ir kartkartėmis užkabindavo gilesnius žemės sluoksnius su smulkiais gintarėliais. Antras gintaravimo etapas prasidėjo kai jau pajėgiau pakelti šakes ir kartu su tėvais po audrų išeidavome į paplūdimį rinkti išmestų kerpių ir su arkliuku vežti jas prie namų į pasodybinį daržą. Kerpėse didelių gintaro gabalų nebūdavo, jei pasisekdavo rasti tokį kaip pupa tai buvo didelis džiaugsmas, tačiau šiuos radinius lydėjo pasakojimas, kad prieškaryje vienam pajūriečiui labai pasisekė. Virš jūros paplūdimyje sustumtos kerpių juostos rado švarų gintaro gabalą didumo sulyg medine klumpe. Galiausiai, jau baigęs aštuonmetę, išėjau į paplūdimius su keseliu ir kaip tikras gintaro žvejas pagavau kelis trijų pirštų didumo gintaro gabalus. Tuo pačiu metu melioratoriai baliniais plūgais kaip pirštinę į antrą pusę išvertė  visą durpyno paviršinį sluoksnį ir tarp dienos šviesą po daugelio amžių išvydusių gintarų pastebėjau pirmą senovinį gintarinį dirbinį. Nuo tada gintaro rankiojimo ir naudojimo buityje istorija tapo ir, pašaliečiams įdomiu, tyrinėjimų objektu. 

 

–Pirmuosius archeologinius radinius aptikote 1965-aisiais. Kaip atrodė Šventoji ir Jūsų aplinka tuo metu, ir kada pirmą kartą pajutote, kad šio krašto istorija Jus traukia? 

–1964 metais į Šventosios laukus atėjo melioratoriai, iškasė gilius kanalus, Lieknoje ir Dižaja Pelke išrovė visus karklynus, išlygintą lauką išvagojo grioviais, suklojo drenažo vamzdelius,  ir, gallop, 1965 metų pavasarį visą lauką tarp kelio iš Klaipėdos – Liepojos plento iki Šventosios miestelio ir Palangos areuosto aparė baliniais plūgais. Po atsivėrusią erdvę iš „Naujosios Statybos” gatvės pasklido Šventosios mokyklos vyresnių klasių berniukų grupelė rankioti gintarų. Radęs ir tarp natūralių gintaro gabalėlių atpažinęs pirmąjį senovinį dirbinį, pasidalinau su jais šia žinia, bet vėlesnis gyvenimas parodė, kad paklaidžioje laukais jie išsiskirstė kas sau ir archeologu iš jų tarpo netapo nė vienas. 

Pirmasis gintarinis radinys buvo „broškė”, ovalus gintaro gabalėlis su pragręta skylute. Paskui tarp radinių buvo atpažintos „sagos”, apskriti gintariniai karoliukai su apatinėje pusėje įgrežta “V” formos skylute, dar vėliau „pypkės”, gintaro karoliukai pailgos, cilindrinės formos su tiesiai pragręžta skylute. Kažkur, ne mokykliniuose vadovėliuose, buvau pasiskaitęs kad mokslininkai piliakalniuose rankioja titnagus ir molio šukes, tai greta gintarų nuo žemės pakėliau keletą ir tokios rūšies radinių. Vasarai įpusėjus visas šis rinkinys buvo parodytas Kretingos muziejaus direktoriui J. Mickevičiui, ir šventojiškiai gintaro rankiotojai sužinojo, kad aptiko akmens amžių. Ilgai netrukus į Šventąją atvažiavo R. Rimantienė ir prasidėjo nuoseklūs moksliniai Šventosios akmens amžiaus stovyklaviečių tyrinėjimai. 

 

–Per gyvenimą sukaupėte įspūdingą radinių ir istorinių daiktų kolekciją. Koks radinys Jums yra ypač brangus ne dėl jo vertės, o dėl istorijos, kuri su juo susijusi? 

–Pažintine prasme bet koks pirmasis nematytas savos rūšies radinys yra įdomus ir tos dienos brangenybė. Kai jie pradeda kartotis, interesas vis blanksta. Geriausias pavyzdys – puodų šukės. R. Rimantienė vis kartodavo, kad puodų šukės yra archeologų duona. Tačiau gyvenimas parodė, jei tų „duonos kriaukšlių”  susikaupia per daug, jos virsta neišvaidžiu molio nuotrupų kalnu. Kitaip sakant, iš pirmosios rastos puodo šukės archeologas gali parašyti intriguojantį mokslinį straipsnį, o iš šimto rastų tokių pat šukių tik  tą patį straipsnį, na, gal papildytą kai kuriomis subtiliomis detalėmis. Gerai, kad į kultūrinius sluoksnius nugula ne tik sudaužyti puodai, bet ir kitų buities reikmenų fragmentai, o retkarčiais ir sveiki dirbiniai, tai daro senovinių dirbinių ieškančių žemėje darbą patraukliu. 

 

–Jūsų tėvų name įkurtas muziejus tapo tarsi gyva Jūsų šeimos ir Šventosios istorijos saugykla. Ar artimieji visada suprato bei palaikė Jūsų norą rinkti ir saugoti praeities ženklus? 

–Nepasakyčiau, kad tai yra muziejus pilna to žodžio prasme, veikiau senienų sankaupa ir saugykla. Jeigu kam teko pabuvoti muziejų saugyklose tai ten vaizdas panašus, tiktai vienas skirtumas - visi muziejiniai eksponatai turi inventorinius numerius. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai buvo didelis susidomėjimas istorine ir etnografine krašto praeitimi, paaiškėjo, kad tokių privačių senienų sankaupų kiekviename Lietuvos rajone yra keletas ir jų netgi daugiau nei turime įteisintų muziejų. Dažniausiai tokie senienų rinkiniai saugomi kiek atokiau nuo gyvenamąjų patalpų, jiems sudėti itin tinka palėpės ar koks daržinės kampelis, o retkarčiais užklystančus žiūrovus stengiamasi nustebinti kokia nors retenybe, pavyzdžiui patefonu su blizgančia triūba ar geležimi kaustyta ištaiginga brička. Patefoną kurį laiką turėjau, bričkos į palėpę įvilkti negalėjau, o laikyti lauke po lietumi širdis neleido. O dėl kitų eksponatų, tai mama kelis kartus yra pasakiusi, paimk savo šukes ir nueik į parduotuvę parnešti duonos. Kasdieninėje buityje senienos jokios vertės neturi, bet jų rankiojimas kaip laisvalaikio užsiėmimas nėra blogas, nes atitraukia  nuo kortavimo, rūkymo ir stikliuko kilnojimo. 

 

–Jūs esate šventojiškis, tačiau kartu daug metų tyrinėjate ir Kuršių istoriją, 1996 metais įkūrėte Lietuvos kuršių draugiją. Kaip pats apibūdintumėte savo santykį su šiuo kraštu – ar pirmiausia jaučiatės šventojiškiu, kuršių istorijos puoselėtoju, ar žmogumi, kuris nori išsaugoti tai, kas nyksta? 

–Šventosios istorija su nedidelėmis išimtimis XVI – XVII amžiuose yra kuršių bendruomenės istorija ir savosios šeimos istorijos iš šio konteksto išskirti nepavyksta. Kuršių kultūros draugijos įdėją keletą metų dar prieš 1996 metus su savimi nešiojosi keletas Šventosios kultūros puoselėjimo entuziastų, bet kadangi tais metais buvau išrinktas minėtos draugijos pirmininku, tai įkūrimo laurai nevisai pelnytai atiteko man. Kuršių kultūros draugija buvo įkurta tuo tikslu, kad senoji šventojiškių kartą bent sykiais kur nors viešame renginyje  galėtų pakalbėti savo tarme ir jauniesiems priminti jau po truputį pamirštamus papročius.  Ši iniciatyva neliko nepastebėta ir Šventąją vėlesniais metais aplankė kelios kalbininkų ekspedicijos tiek iš Lietuvos, tiek iš Latvijos. Galime pasigirti, kad latviai sugebėjo išleisti šventojiškių dainininkių dainų albumą, o šventojiškių senoviniai apdarai  knygoje apie kaimyninės Rucavos žmonių aprangą užima garbingą vietą. 

 

 

–Už Lietuvos kuršių draugijos veiklą ir tradicijų puoselėjimą 2001 metais buvote apdovanotas Latvijos prezidentės Vairės Vykės-Freibergos Trijų žvaigždžių ordinu. Ką Jums reiškė šis tarptautinis įvertinimas ir ar jis pakeitė Jūsų požiūrį į tai, ką darote? 

–Vaira Vykė-Freiberga yra ne pirmas ir ne paskutinis Šventosios kuršių bendruomenę aplankęs Latvijos prezidentas. Susitikimai su Latvijos prezidentais pagal  jau taisykle tampančią tradiciją vyksta Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčioje, tik Vairos Vykės-Freibergos atveju susitikimo laikas buvo kiek praplėstas ir paįvairintas Trijų žvaigždžių ordino įteikimo ceremonija. Šis ordinas nebuvo pirmas Latvijos valstybinis apdovanojimas pasiekęs Šventąją. 1931 metais dvi Šventojoje gimusios ir tuo metu Palibgirių Žardininkuose gyvenusios dainininkės Marinkė Ukselis ir Margieta Pipars  latviškų dainų užrašinėtojo Emilio Melngailio iniciatyva buvo nuvežtos į Rygą, kur išdainavo, išpasakojo bene 400 dainų bei pasakojimų ir už šį pasirodymą buvo apdovanotos minėtais Trijų žvaigždžių ordinais, kurie Latvijoje buvo duodami už nuopelnus kultūrai. 1936 metais dar vienas toks ordinas buvo įteiktas Būtingės parapijos kunigui Petrui Dagiui, kuris tuo metu pastoviai gyveno Klaipėdoje ir redagavo laikraštį “Lietuvos ewangelikų kelias“. Latviams šventojiškiai nebuvo istorijos nuošalėje atsidūrę tautiečiai, jie buvo vertinami kaip gyvos tautinės tradicijos tęsėjai. 

 

–Kiek šiandien, Jūsų manymu, yra išlikę tos senosios Šventosios, kurią pažinojote jaunystėje? Kas labiausiai pasikeitė ir ką, Jūsų manymu, dar būtina išsaugoti ateities kartoms? 

–Mano jaunystės Šventoji vis dar gyva atmintyje, tik gaila, kad iš jaunosios kartos patirties senųjų statinių vaizdus, senuosius amatus, senuosius vietovardžius ir, galop, netgi senųjų gyventojų priminimus negailestingai stumia iš virtualaus pasaulio plūstančios naujos kultūrinės tendencijos. Sekančių pajūryje gyvenančių kartų atmintyje puikuosis ištisinis jūros pakrantėmis besidriekiantis kurortinis miestas, o mūsų kartos patirtys jiems bus ne itin įdomi išgalvota pasaka. 

 

–Pažvelgęs į visą savo gyvenimo kelią – archeologinius radinius, kolekcijas, muziejų, numizmatiką, Kuršių draugiją – ar yra dar kažkas, ko nespėjote padaryti, bet labai norėtumėte įgyvendinti? 

–Yra likę užrašytų ir pakartotinai neperžiūrėtų tekstų, kuriuose reiktų, radus kokį laisvą laiko tarpą, vėlei perversti ir įsitikinti kad yra galimybių papildyti istoriją.  

 

–O ką labiausiai norėtumėte palikti po savęs ateinančioms kartoms – ne daiktų, o minties ar vertybės prasme? 

–Labiausiai norėčiau palinkėti kiekvienam stengtis likti kuo arčiau savosios genties ištakų. 

 

 

Pajūrio regioninio parko nuotr., Karolio Rupkaus nuotr.