„Jeigu jot peklon, tai ant gero arklio”

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014-06-05
Peržiūrėta
311
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

„Jeigu jot peklon, tai ant gero arklio”

Kai aš supratau, jog sąmoningai darydamas nuodėmę, tarsi brisdamas per seklią upę, (suvokiant – kur brasta, kad nenuskęstum!) esi pranašesnis už kitus ir netgi giriamas, man visi tie linksmumai taip patiko, kad aš kai kada, atvirai tariant, net „užsižaisdavau“. Man anksti patiko nekaltas melas, man patiko būti dėmesio centre, patiko, kai antroką pagiria vyresni net už tai, kad „mažius“ mokyklos tualete ant kalkėtų sienų „permiža““ net vienuoliktokus, – buvo ir taip lenktyniaujama!

Nekaltas melas išgelbėdavo net nuo rūsčios senosios močiutės nemalonių, jos rūstavimų ir mamos rykščių. Geriau įtikinamai, akis išpūtus, sau naudingai suaugusiems sumeluoti ir be nuobaudų, saugiai, gyventi, negu būti ujamam, ūdijamam, svarstomam... To išmokau iš suaugusiųjų, kurie viena galvoja, antra – šneka, trečiaip daro, bet to niekas nelaiko savo nuodėme, nes ir socializme, ir kapitalizme yra egzistencinė „EGO-Nauda“, visų nagai į save riesti, nes šventųjų bažnytiniuose paveiksluose, partinių ir kunigų, vyrų ir moterų, nes tik vaikai atvirai ir šventai vienas kitam pasako – nevaidink. Taip pasako tik atviri, kaip Saulėtekio tako namų langai pavasarį atlaidūs pasaulio didelių žmonių neteisybėms vaikai.

Suaugę, menu, dirbant dar 1969 metais Kelmės rajono laikraščio redakcijoje, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, ir mezgimo ceche Mažūnuose kartodavo: „Nekombinuosi – negyvensi“ arba „Yra įstatymas, yra ir apstatymas“. Suaugę akių žvilgsniais rodė: „Vsio zakonno“, tik … „Ar moki laikyt liežuvį už dantų? Jei moki, „aš – tau, tu – man...“ Sąžiningumu namo nepastatysi. Graužia sąžinė? Nueik į bažnyčią „spavėnės“ arba „išgerk buteliuką su kolūkio pirmininku – ir negrauš“.

Mums reikėjo meluoti. Meluoti – tiesiog patogu. Ideologams ir šventikams. Mums reikėjo kombinuoti. Mums reikėjo svetimoteriauti, nes mums reikėjo „bendrauti su liaudies masėmis“, todėl reikėjo ir pašvęsti, ir „nusišvęsti“, latrauti iki „plionkos“ pametimo, nes be buteliuko – „sausa kalba“, nesimezga žodžiai, nesusirinksi faktų straipsniui, neatsiveria žmogus korespondentui, nors pasiusk! Nes be „orgijų“, be visus vienijančios „nuodėmikės“, paslapties, tu – bendruomenei nesavas. O pabandyk atsisakyti vaišių restorane! „Tu ką – bobos bijai ar inkstai nesveiki? Negeria tas, kas kažką jau pragėrė“. Atsimenu, Užvenčio restorane gal 1975 metais klausė Žemaitės kolūkio pirmininkas. „Keistas... Pirkt šnapsą ir dar pijokus samdyt?! Juk valdžios sąskaita man nieko nekainuoja. Nu, gerk, pagerbk draugus, nebūk balta varna, žmona daktarė gal supras, nors Blaivybės draugijai vadovauja. Su vyrais pasėdėt – ne nuodėmė. Eik, Gedimin – jeigu jot peklon – tai ant gero arklio“.

Reta žmona ilgai pakenčia viršvalandžius su tostais ir anekdotais, net jeigu iš komandiruotės kolūkyje iš redakcijos mašinos bagažinės į savo virtuvikę „lauktuvių“ „permeti“ pusparšį ar antikę, olandiškų sūrių ar obuolių...

Baliavojimai, šventės – labai smagu su vienmečiais, bet... Anksčiau ar vėliau tenka rinktis, o tai – ir sunkiausia! Su kuo ristis į „ateitį šviesią“ – su dainuojančiais draugais ir (anksčiau ar vėliau) kepenų ciroze ar „aline širdimi“ ir visad linksmais melais, dviveidyste, paslaptimis ar … su šeima, su vaikais, sau nemeluojant – pareigingoje blaivybėje? Ogi čia tėra vienas atsakymas: „Su kuo sutapsi, tokiu ir patapsi“. Gali pameluot visam pasauliui, bet sau ir vaikams nepameluosi.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius