Klaipėdietis Seimo narys Arvydas Pocius: „Mano Angelas Sargas lydi mane visą gyvenimą”

Linas JEGELEVIČIUS, 2021-09-15
Peržiūrėta
4172
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Arvydas Pocius LT-FOTO
Arvydas Pocius LT-FOTO

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, diplomatas Arvydas Pocius galėtų mėgautis oria ir ramia ankstyva kariškio pensija ar savo malonumui dalintis sukauptomis žiniomis su Lietuvos karo akademijos kariūnais ar universitetų studentais. Tačiau užpernai į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją įstojęs klaipėdietis pernai su jos vėliava dalyvavo rinkimuose į Seimą ir laimėjo mandatą jame vienmandatėje uostamiesčio Danės rinkimų apygardoje. A. Pocius atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, klausimus.

– Esate tikras klaipėdietis: čia gimėte, augote ir iš čia pakėlėte sparnus skrydžiui. O kokie yra jūsų ryškiausi prisiminimai iš vaikystės uostamiestyje?

– Esu laimingas ir didžiuojuosi, kad gimiau Klaipėdoje. Visą vaikystę, iki pat 12 metų, praleidau Melnragėje – prie pat jūros. Beveik kiekvieną dieną nulėkdavome prie jos, grožėdavomės išplaukiančiais iš uosto ir grįžtančiais laivais, kopomis, mišku, molu. Girdėdamas iš kaimynų jūreivių pasakojimus apie tolimiausias šalis ir įvairius nuotykius, tarsi su jais pats keliaudavau. Tokios vaikystės, matyt, man galėjo pavydėti ne vienas vaikas.

Baigęs pradinę mokyklą Melnragėje, į penktą klasę žengiau tuometinėje 12-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo pervadinta į „Žemynos“ gimnaziją. Po metų tėvai gavo naują butą ir mes persikraustėme gyventi į Baltijos prospektą. Dar kartą teko keisti mokyklą – perėjau į 18-ąją vidurinę mokyklą, dabar – „Baltijos“ gimnaziją.

Kai baigiau ją, teko rinktis – arba eiti tarnauti į sovietinę kariuomenę, arba stoti kur nors mokytis. Kadangi buvau pradėjęs rimtai sportuoti nuo 14 metų – lankiau laisvųjų imtynių sekciją (Arvydas Pocius 1978 metais tapo laisvųjų imtynių Sovietų Sąjungos sporto meistru, 1980 metais – dziudo (juodojo diržo lygmuo) Sovietų Sąjungos sporto meistru, – aut. past.), man neblogai sekėsi, tad labai dėl tolesnio pasirinkimo neabejojau – įstojau į tuometinį Kūno kultūros institutą Kaune, kuriame veikė ir atsargos karininkų rengimo katedra. 

Apskritai kalbant, dėl sporto esu toks, koks esu – su tvirtu charakteriu, ištvermingas, disciplinuotas ir, kai reikia, reiklus.

–Jums jau 64-eri, bet esate tvirtas. Ar daug skiriate laiko sau ir sportui dabar?

– Tikrai taip. Sportui skiriu nors pusę valandos kiekvieną rytą jau daug metų. Man tai (svarbu) – kaip sukalbėti „Tėve mūsų“. Turiu susidaręs asmeninį fizinių pratimų kompleksą – nesudėtingą, bet jis labai gerai pratampo raumenis, palaiko fizinę formą ir paruošia dienai. Tik sekmadienis man – šventas, paprastai nesportuoju. Tiesą sakant, man nelabai gražu yra žiūrėti į buvusius sportininkus, kurie po aktyvios karjeros priauga viršsvorio, atsipalaiduoja. Tai ir sveikatai nėra gerai.

– Kai jūs prieš mūsų interviu rodėte fotografijas savo knygoje „Nematomuose apkasuose“, vienoje jų jūs, generolas, liejate prakaitą sukdamas ratus apie stadioną...

– Visą tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpį mano pavaldume buvę kariai privalėjo laikyti kovinio ir fizinio parengimo testus, suskirstytus pagal amžiaus grupes. Galėjau visiems kariams drąsiai žiūrėti į akis – rengdavausi testams ir juos laikydavau kartu su jais ir, žinoma, man negalėjo būti jokių išimčių dėl keliamų reikalavimų įvykdymo. 

– Ar jus, klaipėdietį, generolą, o dabar – ir politiką (A. Pocius yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, – aut. past.), neramina, kad dabar jaunimas neretai – fiziškai gan ištižęs, lepus? 

– Tai nėra gerai, švelniai tariant. Man tiesiog būdavo gaila žiūrėti į naujokus šauktinius, kurie atvykę į kariuomenę nesugebėdavo išlaikyti fizinio pasirengimo testų, ant skersinio kabodavo kaip – atleiskite už rusišką žodį – „sasiska“ (dešrelė, – aut. past.). Nekart tokiu atveju esu paklausęs: „O jeigu tau gyvenime  reiktų gelbėti kitą žmogų – sužeistą tarnybos draugą ar nešti savo merginą, žmoną, ar pajėgtum?“

Pasaulis tampa globalus, ir jaunimas – mūsų ar kitur, deja, neretai gyvena, tiesiogine žodžio prasme, virtualioje erdvėje, kur jie tampa „rembo“, super-herojais. Tai – jau pasaulinė edukologų problema ir vieno sprendimo čia nepasiūlysi – reikia kompleksinių priemonių.

Kaip sakiau, užkrečiamiausi pavyzdžiai – šeimoje. Aš jau esu senelis – mane anūkai vadina bočiumi, tačiau, kaip minėjau, jie mane kiekvieną rytą mato sportuojantį – vaikai net žaismingai užlipa man ant pečių, kai darau atsispaudimus. Todėl ir mano vaikų požiūris į fizinį kūno lavinimą – draugiškas, kopijuojantis „bočių“.

– Jūs – įstatymų leidėjas dabar, vadinasi, turite galią daryti pokyčius...

– Man atrodo, kad sporto ir sveikatingumo svarbą pirmiausia turi suvokti pati visuomenė, kiekviena šeima. Būtent šeimoje įskiepijami ir įdiegiami įpročiai – geram ar blogam. Juk vaikas, ypač berniukas, žiūri ir kopijuoja savo tėtį – ką jis veikia, kaip leidžia laisvalaikį? Ydinga manyti, kad vaikui pradėjus eiti į mokyklą, mokykla jį pakeis – suformuos tinkamus įgūdžius ir įpročius. Deja, toks klaidingas požiūris – gan gajus. Yra apie ką pagalvoti – ir daryti – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai peržiūrint jau esančias programas ar kuriant naujas.

– Jei šiandien, neduokdie, būtų didelis pavojus Lietuvai, ar atsirastų šalyje kritinė masė žmonių apginti jos laisvei ir padėti savo galvas už ją? 

– Manau, kad būtų. Tik norėčiau priminti, kad 1990-aisiais ne visi su trispalvėmis stovėjo. Ko gero, mes jau užmiršome tuos žmones, kurie kitoje pusėje stovėjo su raudonomis vėliavomis – kolaboravo su „Jedinstvo“ ir sovietiniu represiniu aparatu. Maža paslaptis – tarp jų buvo nemažai ir lietuvių. Tad toli gražu ne visa Lietuva mojavo trispalvėmis, o vienas trečdalis, būkime atviri, tiesiog laukė, kuo visa tai pasibaigs. Beje, pokariu taip pat ne visi išėjo partizanauti.

– Klausimas jums kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariui: ar Lietuva turėtų sekti Izraelio pavyzdžiu ir į kasdieninį gyvenimą įtraukti daugiau kovinės parengties ir karybos programų? Ypač mokyklose?

– Aš būčiau „už“ didesnį jaunų žmonių įtraukimą į valstybės gynimą, bet, žinoma, prievartos čia jokios negali būti. Tiesiog reikia dirbti su jaunimu, kad jie žinotų ne tik savo teises, bet ir pareigas, ypač konstitucinę pareigą – ginti savo valstybę. Man smagu, kad pakankamai didelė jaunimo dalis noriai tarnauja, stoja į Šaulių sąjungą ir savanorių pajėgas. Bet sekti vien Izraelio pavyzdžiu nėra tam didelės būtinybės: mes esame NATO nariai nuo 2004 metų, Izraelis – ne.

– Tad kiek dienų Lietuva viena galėtų atsilaikyti prieš Rusiją? Internete mačiau jau gan senoką Lietuvos gyventojų apklausą, kad, jeigu Rusija nuspręstų imtis karinės agresijos prieš mūsų šalį, be NATO pagalbos atsilaikytume 1-2 dienas.

– Nenoriu spekuliuoti. Bet mes gi patys esame NATO! Atskiros NATO kariuomenės nėra – kiekviena aljanso šalis su savo ginkluotosiomis pajėgomis sudaro NATO aljanso ginkluotąjį potencialą. Priminsiu, kad Lietuvoje nuo 2017 metų vasario dislokuotai NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei vadovauja Vokietija.

– Ar grėsmės mums atveju NATO priklausančios valstybės inicijuotų 5-ąjį straipsnį, kuriuo aljanso šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu?

– Aš tuo tikiu. Man pačiam teko tarnauti NATO „virtuvėje“ – kaip Lietuvos kariuomenės vadas buvau NATO Karinio komiteto narys. Be to, tarnavau NATO Strateginėje transformacijos vadavietėje. Tad, savo akimis matęs visų vienybę ir jėgą, atsakau į jūsų klausimą teigiamai. Bet, žinia, tokį dalyką spręstų ne tik kariškiai, bet ir politikai. Ko gero, niekas negali atmesti, kad kuri nors NATO valstybė tokiu atveju pasinaudotų veto teise. Bet Lietuvos įstatymai numato, kad mes galime gintis vieni ir kad mums į pagalbą pavojaus atveju gali ateiti ir atskiros NATO šalys. Amerikiečiai mus yra patikinę dėl to. Svarbiausia, kad Lietuvoje būtų stipri politinė ir mūsų žmonių valia gintis.

– Jūs pažįstate daug žymių žmonių, pavyzdžiui, atsargos generolą James'ą Mattis'ą, kurį JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo pasirinkęs JAV gynybos sekretoriumi.

– Taip, jis yra JAV karių labai gerbiamas generolas, garbingas, išsilavinęs ir tolerantiškas žmogus. Man su juo ne kartą teko bendrauti asmeniškai: kai 2007–2009 metais tarnavau NATO sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietėje, jos vadas tuo metu buvo būtent jis. Jo vadovavimo stilius – „vadovauk savo pavyzdžiu“ – man labai patiko.

– Galėtumėte mėgautis gyvenimu gaudamas orią kariškio pensiją ar dalindamasis savo žiniomis su studentais. Tačiau pernai sėkmingai dalyvavote Seimo rinkimuose gimtojoje Klaipėdoje ir tapote Seimo nariu. Kodėl ramybę iškeitėte į nervingą Seimo posėdžių salę?

– Tokį klausimą girdžiu tikrai ne pirmą kartą. Išties, baigęs karinę tarnybą, galėjau nieko neveikti, mėgautis gyvenimu – gi karinė pensija užsitarnauta. Bet norėjau save išbandyti ir realizuoti kitose srityse, pavyzdžiui, diplomatijoje (2014–2019 metais A. Pocius dirbo Lietuvos ambasadoriumi Rumunijoje, – aut. past.), o dabar – ir politikoje. Juolab, kad žinių ir patirties per visą gyvenimą sukaupta daug. Be to, prieš nuspręsdamas dalyvauti Seimo rinkimuose, buvau pastebėjęs, kad per 30 metų Seime nebuvo nei vieno buvusio Lietuvos kariuomenės kariškio-eksperto, praktiko, kuris realiai žinotų Lietuvos kariuomenės gyvenimą. Manau, kad dabar būdamas Seime, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, aš, ko gero, galiu kai kuriais klausimais labiau patarti ar juos geriau pastebėti, negu tai padarytų teoretikai. Trumpai  kalbant, esu žmogus praktikas. Labai tikiuosi, kad man pavyks prisidėti prie kai kurių įstatymų ar jų pataisų parengimo ar juos inicijuoti.

– Gal jau spėjote parengti (kalbėjomės vasarą - aut.) kokį nors įstatymą per pirmąjį naujojo Seimo darbo pusmetį?

– Jau pateikiau naują įstatymą „Dėl Lietuvos laisvės gynėjo statuso“. Pirmajame svarstyme įstatymo projektui buvo pritarta. Toliau jį svarstys parlamento komitetai, o po to seks įstatymo priėmimas. Įstatymu siūloma laisvės gynėjų statusą suteikti asmenims, kurie nuo 1990-ųjų kovo 11-osios iki 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios „Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę Lietuvos valstybingumui ir vientisumui, įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ar kariniams veiksmams“. Projekte išskirtos šešios skirtingos gynėjų kategorijos: karys savanoris, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnas, Valstybės saugumo departamento pareigūnas, Muitinės departamento pareigūnas, policijos pareigūnas ir Šaulių sąjungos narys. Labai tikiu, kad toks įstatymas bus priimtas po 30 metų. 

– Rodydamas nuotraukas savo knygoje „Nematomuose apkasuose“, ilgiau stabtelėjote prie nuotraukos su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Kokia jos istorija?

– 1995-aisiais kartu su kitais absolventais po NACC/OSCE 95 1-ojo kurso baigimo NATO gynybos koledže dalyvavau susitikime Vatikane su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Stovėjau neišsiskirdamas iš kitų kariūnų, karininkų. O jis, po palaiminimo, priėjęs prie pirmoje eilėje stovėjusios koledžo vadovybės, dėstytojų, sveikinosi su jais, ir staiga, jo žvilgsnis nukrypo į mane, stovintį antroje eilėje, žiūrėjo tiesiai man į akis, netikėtai priėjo ir padavė ranką. Buvau apstulbęs ir sumišęs. Galvojau, ką jam pasakyti? Tuomet prašnekau lenkiškai: „Ja jestem litvin, Arvydas Pocius, litewski oficiersz z Wilno“. Truputėlį pagalvojęs, po trumpos pauzės Popiežius man atsakė lietuviškai: „Tai tu lietuvis... Vitam, was“. Tai sakydamas vis dar žiūrėjo man į akis. Neapsakomai buvo malonu. Niekada nepamiršiu šio jausmo. Visi ceremonijos dalyviai sužiuro į mus, žinojo, kad tai buvo ne pagal scenarijų. 

– Jūs – tikėjimo žmogus?

– Taip. Aš – toks. Aš tikiu. Mano tikėjimas ypač sustiprėjo per 1991 metų sausio įvykius, kai pavojus buvo itin realus. Nesutirštinsiu labai spalvų, jei pasakysiu, kad tuomet visi Atkuriamajame Seime-Aukščiausioje taryboje, ir šalia jos, buvo pavojuje – juk sovietinės kariuomenės galybė buvo beribė, o mūsų gynyba buvo gan simbolinė. Tuomet dažnai prašydavau: „Dieve, padėk“.

O tarnybos metu – ypač lankantis Irake ar Afganistane – teko atsidurti ne vienoje sudėtingoje situacijoje, pavyzdžiui, skrendant sraigtasparniu, kai nuo tavęs niekas nepriklausė. Atrodė, tuoj trenksimės į kalnus ar tėkšimės ant žemės. Tada galėjai tik melstis... Iki dabar nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių ant kaklo nešioju Švenčiausios Mergelės Marijos medalikėlį. Tikiu, kad mano Angelas sargas lydi mane visą gyvenimą iki šiol.

– Kokie ryškiausi jūsų prisiminimai iš ambasadorystės Rumunijoje ir Bulgarijoje 2014–2019 metais?

– Jų daug, bet paminėsiu du. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo proga Bulgarijoje, Varnos mieste, ant namo, kuriame gyveno Lietuvos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, ambasados iniciatyva, iškilmingos ceremonijos metu buvo atidengta atminimo lenta. Vietos gyventojų jis yra gerai iki šiol žinomas, nes yra vienas iš Varnos senosios ligoninės įkūrėjų.

O Bukarešte 2018 metais, Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio ir Rumunijos Didžiojo susijungimo šimtmečio proga (prieš šimtą metų – 1918 metų gruodžio 1 dieną – Alba Iulia mieste delegatų asamblėja paskelbė Rumunijos karalystės, įkurtos 1881 metais ir sudarytos iš Valakijos ir Moldovos kunigaikštysčių, ir Transilvanijos, Bukovinos (iki tol buvusių Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje) ir Besarabijos (iki tol buvusios carinės Rusijos sudėtyje) žemių sujungimą į Rumunijos valstybę, – aut. past.) mūsų ambasados iniciatyva buvo pasodintas šimto ąžuolų parkas. Jame yra įrengta Vyčio kryžiaus formos lauko sporto aikštelė, apie 50 metrų ilgio. Smagu, kad į parką iškiliausiomis mūsų valstybei progomis renkasi vietos lietuvių bendruomenė. 

– Jūs į Tėvynės sąjungą-LKD įstojote tik 2019 metais. Kodėl pasirinkote šią partiją? Ypač todėl, kad kai kas ją vadina liberalėjančia ar net tolstančia nuo krikščioniškų vertybių...

– Nesutikčiau, kad galima taip ją pavadinti. Priešingai – mūsų partija yra itin įvairi, aprėpia labai margą spektrą žmonių – nuo tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų, iki aukštuosius mokslus Lietuvoje, ar svetur, baigusio jaunimo. Žinoma, joje yra ir gan konservatyvių, kaip ir liberalesnių žmonių. Partijos stiprybė būtent ir slypi įvairovėje. Man atrodo, kad kitos politinės partijos šalyje ne visada gali tuo pasigirti.

Tėvynės sąjunga yra ta politinė jėga, su kuria aš pats atėjau į kariuomenę. Aš turiu omenyje Sąjūdį. Vis tiek, manau, kad Tėvynės sąjunga yra pagrindinė Sąjūdžio idėjų ir vertybių tęsėja. Kadangi aš savo veiklą pradėjau nuo Sąjūdžio „žaliaraiščių“ 1988–1989 metais, vėliau 1990–1991 metais, atėjimas į Lietuvos kariuomenę ir buvimas visada šalia politikos, man kažkaip imponavo visos tos vertybės, patriotizmas, pagarba istorijai, partizaninei kovai. Man buvo kažkaip arčiau širdies ir tai man darė stiprios politinės jėgos įspūdį.

– Jūs nuo 2020 metų esate TS-LKD Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Kada liberalioje Klaipėdoje išvysime konservatorių merą? Jau 2023 metais?

– (Juokiasi). Geras klausimas. Praeities ekspertų mes turime daug, o ateities – tik vieną: poną Dievą. Nežinau, kada tai bus. Viliuosi, kad tai atsitiks greičiau nei vėliau. Viską gi, žinia, sprendžia patys rinkėjai. Klaipėdiečiai – taip pat.

– Gal jūs, nusivylęs darbu Seime, nuspręsite dalyvauti mero rinkimuose? Tiesa, po Konstitucinio teismo išaiškinimo yra nemažai neaiškumų dėl jų...

– (Šypsosi). Nemanau. Turime partijos Klaipėdos skyriuje nemažai gabių, iniciatyvių ir lyderystės naštos nebijančių žmonių.

– Ar sau gyvenime dar keliate naujų tikslų? Ar ketinate imtis naujų iššūkių?
– Manau, kad naujų didelių iššūkių imtis jau ir nenorėčiau. Juk esu matęs ir patyręs ir šilta, ir šalta. Tačiau gyvenime iššūkiams turime būti pasirengę kiekvieną dieną.

Kadangi labai domiuosi lietuviais emigrantais, tarnavusiais įvairiais istoriniais laikotarpiais kitose mums draugiškose kariuomenėse, norėčiau istorijas apie juos kada nors sudėti į atskirą knygą. Patikėkite, yra unikalių ir fantastiškų istorijų! Be to, jau ruošiu „Laisvės karžygių“ trečią knygą. Jos parengimas ir išleidimas, tam tikra prasme, – taip pat iššūkis.

– Esate šokęs su parašiutu? Buvęs povandeniniame laive?

– Žinoma! Juk aš studijavau karybos mokslus ir Vokietijoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

– Gal šamą rekordinio dydžio sieksite dar sužvejoti?

– Šamų esu Lietuvoje pagavęs, bet jie nebuvo itin įspūdingi. Didžiausią šamą pagavau Amerikoje – jis buvo 7 kilogramų. Aišku, jie užauga dešimtkart didesni. Kai švenčiau savo 60-metį, su visa šeima Maljorkoje buvome išplaukę pramoginiu žvejybiniu laivu į jūrą – man ta proga (juokiasi) užkibo 90 kilogramų tunas. Nusifotografavome kartu su juo ir paleidome.

Kokia asmenybė jums imponuoja?

– Vinstonas Čerčilis, britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais ir kuris laikomas vienu iš svarbiausių vadovų Britanijos ir viso pasaulio istorijoje. Šiuo metu skaitau Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum“. Tikrai įdomi knyga, juolab, kad veiksmas vyksta Žemaitijoje, iš kur kilę mano protėviai.

– Koks savaitgalis jums – tobulas?

–Su šeima! Man šeima – viskas!

­– Toks, kai prie stalo susirenka visa mūsų šeima. Turiu sūnų ir dukrą, kurie turi po vieną atžalą. Man šeima – didžiausia vertybė. Man šeima – valstybės pamatas ir stiprybė. Esu labai dėkingas savo šeimai, žmonai už jų palaikymą ir supratimą. Be to nebūčiau galėjęs tiek tarnauti Tėvynei – juk šeima dėl mano kelionių, mokslų, pratybų ar kitokių darbų manęs nematydavo savaitėmis, mėnesiais. Ilgiausiai nesimatėme ištisą pusmetį.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius