Čiurlionių meilės sala Palangoje

„Tas mėnuo Palangoje - su nieku nesulyginamas sapnas. ...> Konstantinas Vilniuje turėjo blogą, tamsų kambarį, tapyti ten buvo neįmanoma - sakėsi be galo pasiilgęs savo darbo, ir toks minčių antplūdis, toks troškimas - tapyti... tapyti. Taigi ryte jis anksti kėlėsi, ėjo į jūrą, maudėsi, stebėjo jūrą ankstyvą rytmetį ir jau 9 ryte buvo mano kambarėlyje, kur laukiau paruošus pusryčius“, - savo atsiminimuose rašė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958).

Iškiliausiu Lietuvos dailininku ir kompozitoriumi laikomas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) Palangoje praleido dvi vasaras: 1908 m. ir 1909 m. Įsimintiniausia - pirmoji, kai Zosytė (taip Sofiją meiliai vadino menininkas) dar buvo sužadėtinė.

Palangoje menininkas sukūrė ir vieną žymiausių, savotišku jo prekės ženklu tapusį paveikslų triptiką „Jūros sonata“.

Meilė ir kūryba

Genialaus menininko pėdsakai Palangoje nėra labai gausūs, tačiau ryškūs. Pirmą kartą šį kurortą ir Baltijos jūrą M. K. Čiurlionis pamatė dar paauglystė, kai 1882-1892 metais mokėsi kunigaikščio Mykolo Oginskio (1849-1902) orkestro mokykloje Plungėje.

Trumputė, bet reikšminga buvo 1901 m. viešnagė pajūrio kurorte. 1900-aisiais M. K. Čiurlionio parašyta simfoninė poema „Miškas“ mecenato Zamojskio konkurse laimėjo pirmąją premiją, kuri atvėrė duris kelionei į Leipcigą (Vokietija) siekiant pagilinti kompozicijos studijų. Tačiau tam reikėjo lėšų.

Būtent Palangoje M. K. Čiurlionis 1901-aisiais susitiko su savo ilgamečiu globėju kunigaikščiu Oginskiu, pasipasakojo savo planus ir iš ištikimo mecenato gavo finansinę paramą.

Pasiekęs savo kūrybos brandą, jau matęs pasaulio, tačiau keistoko būdo bei nuolatinių nepriteklių kamuojamas menininkas su savo gyvenimo meile bei mūza panele Sofija Kymantaite susitiko 1907 m. Vilniuje. Nepaprastai graži, ambicinga anuomet dar tik pradedančioji literatė ėmė mokyti lenkiškai kalbėjusį dailininką lietuvių kalbos.

Jų keliai susikirto ir iki pat M. K. Čiurlionio mirties 1911 m. balandžio 10 d. nebeišsiskyrė. Taigi, vos po metų pažinties 1908 m. liepos ir rugjūčio mėnesius abu avansu kopinėjo medų Palangoje, o 1909 m. vasarą kurorte fragmentiškai matėsi jau kaip vyras ir žmona (vedybos įvyko 1909 m. sausio 1 d.).

Iki mūsų dienų yra išlikęs „Čiurlionio namas“: taip XIX a. pabaigoje statytą (priklausė Bugailams) paveldosauginį pastatą Liudo Vaineikio g. 17 vadina vietiniai. Čia, mansardoje (vadino stalkute), gyveno Sofija, o Konstantinas - „stalkutėje prie parko“ (deja, ši vieta liko neidentifikuota).

Palangoje abu vaikščiojo pajūriu, jūros tiltu, mėgo lankytis ant septyniomis pušimis apaugusio Naglio kalno, nuo kurio atsiverdavo įstabi panorama, M. K. Čiurlionis grodavo iki mūsų dienų nebeišlikusioje kurhauzo rotondoje.

„Dienotvarkė buvo nepaprastai griežta“, - savo atsiminimuose apie 1908-ųjų vasarą rašė S. Kymantaitė-Čiurlionienė. Menotyrininkai 1906-1909 m. vadina pačiais brandžiausiais M. K. Čiurlionio kūrybos metais. Tuo metu buvo sukurtos ir garsiosios sonatos.

Palangoje dailininkas jautėsi laimingas kaip niekad.

„Kupinas entuziastingų ateities vilčių, pergyveno didžiulį kūrybinį pakilimą. Tada jo nutapyta keturios sonatos, dvi fugos su preliudais, “Fantazijos„ triptikas, kartu su būsimąja žmona suplanuota kurti operą Jūratės ir Kastyčio legendos tema: ji parašys libretą, jis komponuos muziką, scenografiją“, - knygoje „Čiurlionio dailė“ (Vilnius, 1976 m.) rašė prof. Vytautas Landsbergis.

Palangoje nutapyti šedevrai: triptikas Sonata Nr. 5 („Jūros sonata“), triptikas „Fantazija“, diptikas „Preliudas ir Fuga“, pradėta Druskininkuose, o Palangoje pabaigta keturių dalių Sonata Nr. 3 („Žalčio sonata“).

Užburtas jūros

Jūra išties buvo M. K. Čiurlionio įkvėpimo šaltinis, kerai, kartais stipresni net už... mylimosios Sofijos ilgesį.

„Ir pykome, ir juokėmės dėl to nelemto susitikimo ant tilto. <...> Konstantinas atvažiavo truputį anksčiau, negu žadėjęs - ėjo ir ėjo ant tilto, o aš atėjau paskirtą valandą! <…> “Pagaliau! Kada atvažiavai?„ - “Užvakar pavakary, iš Liepojos arkliais.„ - “Kodėl... kodėl neatėjai, juk žinojai, kur gyvensiu.„ - “Beveik visą dieną išbuvau ant tilto <...>", - taip apie pirmąjį susitikimą 1908-ųjų liepą po 3 savaičių nesimatymo rašė S. Kymantaitė-Čiurlionienė.

Dailininkas labai mėgo nardyti jūroje. Čiurlionių duktė (tėvas mirė jos taip ir neišvydęs...) Danutė Čiurlionytė Zubovienė (1910-1995) savo prisiminimuose rašė:

„...man įstrigo atmintyje Mamos pasakojimas apie baimę, kurią ji pergyvendavo, kai sužadėtinis besimaudydamas nuplaukdavo tolyn į jūrą. O ypač ją gąsdindavęs nardymas. Ji net prašiusi, kad jis nenardytų. Sužadėtinis tada pradėjęs pasakoti jai apie tą nuostabų pasaulį, kurį jis matąs po vandeniu, apie tuos kylančius vandens burbulėlius, apie augalų raštus, apie saulėtą dieną švytintį smėlio dugną... Jis tada tapė “Jūros sonatą„.

M. K. Čiurlionio sonatos (iš viso - 7, iš kurių 2 nebaigtos) yra žymiausieji ir originaliausieji jo kūriniai, labiausiai išgarsinę menininką kaip genialų dailininką.

„Formos atžvilgiu Čiurlionies “Sonata„ - tai tam tikra eilė (4 ar 3) paveikslų, kurie savo turiniu ir forma sudaro vieną atskirą, organiškai susijusį vienetą. Sonatos turinys išsiplečia sonatos dalyse laipsniškai, Čiurlionies “Sonata„ ne visai atitinka muzikinę sonatą“, - 1938 m. išleistoje knygoje „M. K. Čiurlionis“ rašė tapytojas, dailėtyrininkas Vytautas Kairiūkštis (1890-1961).

Minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, praėjusį mėnesį Palangos kopose buvo atidengta meninė kompozicija „Plaukiančio molberto žinia“, įamžinanti menininko kūrybą.

Denisas Nikitenka, VE.LT