„Anapilio“ vaiduoklis iki šiol dirgina atsiminimus, kaitina vaizduotę

Ar po „Anapilį“ klaidžiojantis vaiduoklis – ramybės nerandanti, seniai fizinį kūną palikusi dvasia? Kas sukelia jame bildesį ir pastuksenimus? „Naktį prabudau nuo garso. Tiesa, pūtė vėjas, kažkur girdėjosi jūros ošimas, bet tas garsas buvo kitoks. Tai buvo toks ritmiškas bildėjimas – lyg laiptų girgždėjimas. Po kurio laiko tas garsas nutilo, bet paskui vėl pasikartojo“, – prisiminė „Anapilyje“ miegojęs dainų autorius ir atlikėjas Virgis Stakėnas. Apie šios vilos praeitį, senuosius gyventojus, grafienės Sofijos Tiškevičienės veidrodžių kambarį bei neva dar ir šiais laikais čia sklandančius vaiduoklius galima išgirsti daug istorijų. Artėjant Vėlinėms „Palangos tiltas“ pabandė praskleisti šią paslapties skraistę.

Klubo pasiilgsta
V. Stakėnas „Palangos tiltui“ prisipažino esąs gan skeptiškas kalboms apie dvasias, vaiduoklius ir paranormalius reiškinius, bet neslėpė, kad naktis „Anapilyje“ gerokai sutrikdė jo ramybę.
„Tai susiję su auksiniais muzikos klubo „Anapilis“ laikais. Aš to klubo labai pasiilgstu, ten nuolat koncertuodavau. Tai vieta, kur muzikantus traukė, ji yra labai šilta. Į „Anapilį“ atvykdavo daug atlikėjų. Tais auksiniais laikais buvo toks entuziastas Romas Kisielis. Jis ten daug įvairiausių darbų darė: ir vadovavo muzikos klubui, ir ūkvedžiu buvo, ir barmenu, ir kulinaru, kai reikėjo... Vyko vienas mano eilinis pasirodymas. Buvo žiema. Atlikau savo dviejų dalių autorinę programą. Užsisėdėjome kažkaip. Naktis, žiema, šalta, – prisiminė dainininkas. Ir tuomet, prisiminė V. Stakėnas, R. Kisielis pasiūlė jam pernakvoti „Anapilyje“. – Sako, snausk čia, ant sofutės. Ryte aš ateisiu, pakepsiu kiaušinienės, papusryčiausim ir drožk namo. Sako, aš tave užrakinsiu. Tame pastate daugiau nieko nebuvo, tik aš vienas likau. Naktį prabudau nuo garso. Tiesa, pūtė vėjas, kažkur girdėjosi jūros ošimas, bet tas garsas buvo kitoks. Tai buvo toks ritmiškas bildėjimas – lyg laiptų girgždėjimas. Po kurio laiko tas garsas nutilo, bet paskui vėl pasikartojo“.
Menininkas prisipažino, kad, klausantis neįprasto triukšmo, pasidarė nejauku. „Pasijutau tikrai nekaip – buvau girdėjęs pasakojimų apie „Anapilį“, apie jo gyventojus, buvo tikrai nejauku. Ir išeiti negaliu – užrakinta, aš vienas, nieko daugiau pastate nėra. Vienai nakčiai buvau lyg ir įkalintas „Anapilyje“, – atviravo pašnekovas. – Reikėjo stipriai įkalbinėti save, kad rasčiau jėgų užmigti. Ryte atėjęs R. Kisielis rado mane miegantį. Jis dar nusistebėjo, sako, žadėjai mane pasitikti, o dabar miegi. Vėliau gėrėme kavą, pusryčiavome, o Romas sako: „Kas čia tau yra, kad tu kažkoks nesavas?“ Papasakojau kas nutiko, o jis nusišypsojo ir sako: „Ne tu pirmas, yra ir daugiau žmonių, kurie sako kažką patyrę „Anapilyje“.
Visgi V. Stakėnas nelinkęs labai sureikšminti tos nakties prisiminimų ir šiandien labai šiltai atsiliepia apie senąją vilą: „Man labai gaila, kad šio muzikinio klubo neliko. Nebesu didelis Palangos mėgėjas vasarą, nes nebeliko tos traukos. „Anapilis“ – kaip pirmoji mokyklos meilė, kurią ilgam įsimeni. Po jos dar bus daugiau meilių, bet ta – ypatinga“.

Vaiduoklių nematė
Palangos krašto muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius kalbas apie keistus įvykius, grafienės Sofijos veidrodžių kambarį „Anapilyje"“ vertina atsargiai, bet prisipažino girdėjęs nemažai pasakojimų, tačiau sieti jų su anapusiniu pasauliu J. Liachovičius nelinkęs.
„Šių legendų esama daug ir įdomių, bet aš, asmeniškai, su vaiduokliais nedraugauju, su grafiene Sofija asmeniškai nepažįstamas. Kažkodėl ji manęs nė karto neaplankė. Aplandžiojau visus „Anapilio“ kampus, bet grafienės nesutikau, gal išvykusi buvo“, – šmaikštavo pašnekovas. Šių pasakojimų atsiradimui krašto muziejaus direktorius buvo linkęs ieškoti racionalesnių paaiškinimų. „Legenda kažkiek siejasi su Sofijos gyvenimu, su galbūt tam tikra jos negalia, uždaru gyvenimo būdu. Iš to, matyt, ir gimė ta legenda. Labai graži legenda“, – kalbėjo J. Liachovičius.

Siekiamybė – vėjo vargonai
Pasidomėjus, ar neketinama šios istorijos kokiu nors būdu panaudoti, siekiant muziejų padaryti patrauklesnį lankytojams, J. Liachovičius sakė: „Neabejotinai panaudosime vienu ar kitu būdu. Yra tokių žinių, kad „Anapilyje“ yra buvę vėjo vargonai. Esant vėjui, jie sukuria tokius neįtikėtinus garsus, kad neabejotinai kyla minčių apie vaiduoklius. Norėčiau pradžioje padaryti eksperimentinį tokių vėjo vargonų modelį, o vėliau juos atkurti. Tai būtų vieninteliai tokie Lietuvoje, kitur pasaulyje, tiesa, yra kažkas tokio, bet Lietuvoje jie būtų vieninteliai. Jų gaudesys, manau, sėkmingai atgaivintų vaidenimosi istoriją „Anapilyje“.

Girdėjo įvairių kalbų
Anksčiau dainininko V. Stakėno minėtas R. Kisielis apie Palangos „Anapilį“ kalbėjo kaip apie puikią vietą nakvynei. „Niekas ten nesivaideno. Ten pragyvenau dešimt metų, bet man asmeniškai niekas nesivaideno. Vieta, kur geriausiai išsimiegodavau buvo „Anapilis“, – kalbėjo pašnekovas, tačiau neneigė atsiliepimų apie šį pastatą girdėjęs įvairių. – Girdėjau kalbų. Viena mūsų padavėja kažko buvo išsigandusi, V. Stakėnas yra pasakojęs, buvo tų kalbų. Čia nuo žmogaus priklauso, kaip jis ar ji reaguoja į „Anapilį“.
Svarstydamas, iš kur atsiranda tokie pasakojimai, R. Kisielis mistikos ieškoti nebuvo linkęs. „Turint galvoje, kad pastatas yra senas, medinis, jo stogas skardinis, tai tie traškesiai – visiškai natūralus dalykas, jie bet kokiame mediniame pastate įmanomi. O dar uždarykite žmogų vieną svetimame pastate naktį – ir garsų, ir šnabždesių – visko tada gali išgirsti. Bet man asmeniškai nesivaideno“, – mintis dėstė R. Kisielis.

Netikras vaiduoklis
Palangos Gintaro muziejaus direktorė, gidė Regina Makauskienė prisiminė kitą su vaiduokliais susijusią istoriją.
„Mano maršrutai „Anapilio“ nesiekia, tačiau Gintaro muziejuje mes turime savo vaiduoklį, – nustebino pasakojimu moteris. – Atsitiko taip, kad grafaitė Antanina Tiškevičiūtė, būdama devyniolikos metų, numirė ir buvo palaidota Palangos rūmų koplyčios kriptoje. Tai kartais muziejuje lyg ir būdavo girdėti žingsniai, atrodė, lyg kažkas vaikščiotų. Bet vėliau paaiškėjo, kad neseniai buvo paklotas parketas, jis traukiasi, todėl ir traška. Iš čia ir žingsniai“.
„Anapilyje“ šiuo metu yra įsikūręs Kultūros centras, čia repetuoja šio centro meno kolektyvai. Po restauracijos pastate turėtų įsikurti Krašto muziejus.