E. Malinauskas: „Tapau tarsi sielos metaforą jūroje“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014-01-23
Peržiūrėta
3403
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

E. Malinauskas: „Tapau tarsi sielos metaforą jūroje“
Ar galima palangiškius nustebinti jūra? Ar galima Baltiją, tegu ir ne kasdien matomą, tačiau kurios alsavimą jaučiame dieną naktį, perteikti drobėje taip, kad sunku nuo jos akis atitraukti? Pasirodo, galima, ir tai puikiai įrodė žymusis Lietuvos marinistas Edvardas Malinauskas, į kurio parodos atidarymą Palangos viešojoje bibliotekoje praėjusį penktadienį susirinko tiek dailininko kūrybos mylėtojų, kad net jis pats nustebo: „O, kiek žmonių, kiek daug matytų ir visai nematytų veidų...“   Tikrai mūsų Baltija „Labai dažnai, kai rengiame mūsų salėje parodas, žmonės klausia: o kas per dailininkas? Kokie jo darbai? Šįkart to neklausė niekas: visi žino, kas yra Edvardas Malinauskas ir ką jis tapo“, – kreipdamasis į plūste plūstančius Palangos viešosios bibliotekos salėn žmones prakalbo jos direktorius Kęstutis Rudys. Pasak K. Rudžio, nuoširdžiai pasidžiaugusio, kad dailininkas sutiko surengti savo parodą Palangoje, palangiškius jūra nestebinti sunku: jie tikrai žino, kokia ji būna ir vasarą, ir žiemą. O stebina tai, kad marinisto E. Malinausko drobėse visi atpažįsta: taip, čia tikrai mūsų Baltija, o ne kokia kita ar išvis abstrakti jūra. „Šiandien galiu pasakyti: džiaugiuosi, kad ir aš, ir mano darbai čia atvažiavo, nors paskutiniu metu nelabai mėgstu to važiavimo ir vežiojimo. Nemaniau, kad turite tokią gražią salę – įsivaizdavau, kad darbai kabės kažkur tarp knygų. Ir nemaniau, kad susirinks tiek daug žmonių, tarp kurių matau ir širdžiai mielus veidus“, – sakė parodos autorius, žodį tarti pakvietęs, anot jo, „didelį visom prasmėm žmogų“ – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką skulptorių Arūną Sakalauską.   Pristatęs Baltiją visam pasauliui „Man labai malonu pristatyti šį žinomą šelmį, originalų tapytoją, kuris moka nutapyti vandenį. Ir ne bet kokį vandenį, o mūsų Baltiją, turinčią savo nepakartojamą charakterį, kurį dailininkas kaip niekas kitas perteikia savo darbuose“, – sakė A. Sakalauskas. Pasak kalbėjusiojo, E. Malinausko tapytąją Baltiją matė visas pasaulis – na, gal tik arabai nematę. Žymiojo lietuvių marinisto drobes daug kas lygina su garsiojo rusų marinisto Ivano Aivazovskio jūros peizažais. O lygių E. Malinauskui dailininkų, kurie gebėtų taip charakterizuotai nutapyti Baltiją – nors ir esama bandančių tai daryti – Lietuvoje vis dar neužauga. „E. Malinauskas – ne tik marinistas, – priminė susirinkusiems į parodos atidarymą svečiams meno kolekcininkas Edmundas Kolakauskas. – Jis tapo ir peizažus, ir figūrines kompozicijas, yra nutapęs daug žymių žmonių portretų. Čia mes matome 14 darbų: vienuolika jūsų ir tris peizažus. Nors, turint omenyje, kad didžioji dalis dailininko drobių yra 2x3 metrų dydžio, ši paroda – „minimalistinė“, ji puikiai atspindi dailininko charakterį“. Vienas po kito dailininko kviečiami kalbėjo jo bičiuliai – ir dailininkai, ir ne tik jie. Ilgametis Palangos vyriausiasis architektas Laimutis Leonas Mardosas minėjo, kad E. Malinauskas – ne tik tapytojas, ir priminė susirinkusiesiems Klaipėdą puošusį jo sukurtą medinį horeljefą, savo laiku puošusį Klaipėdos prekybos ir pramogų centrą, kur būta parduotuvės „Aitvaras“, kino teatro „Vaidila“, knygyno „Bildukas“. Ir apgailestavo, kad „naujiesiems lietuviams“ nupirkus „Aitvarą“ horeljefas nukabintas ir „supūdytas“... Tautodailininkas Albertas Žulkus pasidalijo prisiminimais, kaip E. Malinauskas važiavęs laikyti stojamųjų egzaminų į Dailės institutą: „Prisiplakė jis prie mūsų – važiavom Dailės kombinato autobusu į Vilnių. Važiuoja kartu, vežasi ryšulį eskizų ir labai jaudinasi: priims ar ne. Ir ką manote – įsitrynė kažkaip...“ Prisiminimai ir sveikinimai, paties E. Malinausko salei pritariant dainuojamos dainos: „Ant marės kranto, Palangos miestely“, „O jūra, motule, kokia tu žiauri...“, smagios melodijos, kurias dailininkas griežė lūpine armonikėle, gėlės... Parodos atidarymas virto smagiu vakaru – pasibuvimu, kuriame skambėjo ir palinkėjimai Palangos dailininkams – kūrybinės grupės „Mostas“ vadovui dailininkui Juozui Griušiui įteikus „Mosto“ dvidešimtmečiui išleistą albumą E. Malinauskas linkėjo, kad įkvėpimo niekada nepritrūktų.   Jūra įkvepia... Ką apie save ir savo kūrybą kalba pats dailininkas? Parodos anotacijoje rašome: „Žymiausio jūros dainiaus E. Malinausko paveiksluose tobulai atkuriamos nesuskaičiuojamos jūros ir marių būsenos, nuotaikų ir spalvų kaita, – rašoma parodos anotacijoje. – Jūra įkvepia. Dailininkas bando sustabdyti akimirką taip, kad drobėje sutilptų jūros įvairovė, liktų gyvybė ir jūros dvasia. E. Malinausko paveiksluose matoma tik vandens ir dangaus sankirta, per apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko teikiamus efektus įgaunanti ypatingo emocionalumo ir paveikumo. Labai retos detalės – akmenys, tupinti žuvėdra, švyturys tolumoje – tik padeda susikurti nuotaiką. Nuotaikų ir būsenų skalė tapytojo peizažuose – tokia pati beribė, kaip ir gamta. Tai ilgo stebėjimo, patyrimo ir darbo rezultatas, kaip ir glotni tapymo technika, stiprinanti asociacijas su klasikine, senąja tapybos tradicija“. „Tapydamas jūrą, išlieju savo išgyvenimus į jūros vaizdus, tapau tarsi sielos metaforą jūroje“, – yra sakęs dailininkas E. Malinauskas.   „Visos jūros į drobę sutalpinti negaliu“ „Jūra visada man padeda surasti nuotaiką, aš ją visokią myliu, – paklaustas, kokią jūrą labiausiai myli: vasarą ar žiemą, audringą ar ramią sakė dailininkas. – Va jeigu jūs paklaustumėt, kokią lengviau tapyti, atsakyčiau, kad man maloniau ir lengviau tapyti audringą jūrą, nes yra už ko užsikabinti. Arba – kokia nors migla, kur gali apskritai kažką „užmuilinti“... O, pavyzdžiui, „pliažinę“ jūrą, kai mėlynas dangus, žalsvas vanduo – lygus, be bangelių, pagauti tą santykį yra velnioniškai sunku“. Kaip minėjo A. Kolakauskas, E. Malinauskas tapo ir peizažus, ir portretus. Ir pripažįsta, kad pati mylimiausia jo pozuotoja – jūra... O ar iš tų vienuolikos jūros portretų yra tokių, kuriems „pozavo“ Palangos pakrantę skalaujanti Baltija? Ir ar yra tokių pajūrio vietų, kur dailininkas dažniausiai semiasi įkvėpimo? „Buvo tapyta ir Palangoje. Bet jūra man duoda tik įkvėpimą – aš prie jos nestoviu ir netapau. Čia jūs matote nedideles drobes. O jeigu aš į pajūrį nusineščiau tokio dydžio drobes, ant kokių aš dažniausiai tapau, tai mane vėjas į Švediją nuneštų. Aš nueinu ar dviračiu nuvažiuoju prie jūros, pavaikštau, pabūnu, ir kai man kažką „įpučia“, grįžtu į dirbtuvę ir tada jau fantazuoju. Fantazuoju, nes juk visos jūros vis tiek negaliu sutalpinti į drobę, kokia didelė ji būtų. Man reikia tą įspūdį perteikti. Ir žmogus pamato: taip, čia toji jūra, aš esu patenkintas ir išties patiriu malonumą. O jeigu dar mane pagiria – išvis puiku“, – šypsosi dailininkas.   Tapyti jūrą nėra taip paprasta A. Sakalauskas užsiminė, kad nors žymiojo marinisto pasekėjų ir mokinių yra daug, tokio meniškumo lygio nepavyksta nei vienam pasiekti. Kodėl? „Aš irgi kartais užduodu sau šį klausimą. Ir nerandu atsakymo. Nežinau. Juk visi gyvename prie jūros – ta Lietuvėlė ne tokia didelė. Tačiau kažkodėl net klaipėdiečiai to nesiima. Žinoma, yra turguje pilna mėgėjų paveikslų, bet profesionalai prie jūros retai „prisiliečia“. Tarp kitko, mėgėjų aš nepeikiu – jie tapo savo malonumui, ir jeigu jie sugeba kažką padaryti, o žmonės pagal savo galimybes tai perka, nėra blogai: juk vis tiek tapydami tą jūrą žmonės įdeda dūšią, kiek sugeba. O kodėl profesionalai nesiima jūros, atsakyti negaliu. Matyt, nėra taip paprasta“. E. Malinauskas prisiminė, jog seniau Palangoje būdavo dailininkų stovyklos, į kurias suvažiuodavo dailininkai iš visos Lietuvos. Ir – tiesiu taikymu prie jūros. „Tačiau jūros jiems užtekdavo dienai, gal dviems. Paskui kažkaip atsikąsdavo: jau geriau Palangos pušeles tapydavo“, – vėl šypteli E. Malinauskas.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad politikos mokslų studijos ir darbas su jūrų žinduoliais – visiškai nesuderinami dalykai. Tačiau Lietuvos jūrų muziejaus Delfinariumo gyvūnų priežiūros skyriaus trenerė Erika Čepelienė įrodo priešingai: vidinės svajonės kartais nugali logiką ir atveda į netikėtą, bet ypatingą gyvenimo kelią.


Kaip ištverti karantiną? Kaip nepasiduoti nerimui ir blogai nuotaikai? Angelina Buteikienė, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo Palangos skyriaus anglų kalbos ir biologijos mokytoja, prisipažįsta, kad jai šie metai kol kas - labai nelengvi.


Šiandien, Kovo 11-ąją, visa Lietuva ir Palanga plazda trispalvėmis – švenčiame valstybės nepriklausomybės 30-ąjį atkūrimo jubiliejų. Palanga turi dar du gyvus savo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą, žurnalistą Rimvydą Valatką ir Liudviką Narcizą Rasimavičių. Istorinį dokumentą pasirašęs kitas palangiškis, Algimantas Vincas Ulba, – jau 8...



Praėjusio penktadienio popietę jūroje plaukiojęs vienas poilsiautojas rado skenduolį – apie 70 metų vyrą. Poilsiautojas vyrą ištempė į krantą. Gelbėtojai bandė skenduolį dar gaivinti, tačiau jo gyvybės išgelbėti nepavyko. Įvykio vietoje dirbo gelbėtojai, policijos pareigūnai, medikai. Pareigūnai apklausinėjo įvykio liudininkus. Patvirtinti mirties priežasčiai mirusiajam...


Mes išgyvenam skaudų metą, Kai Neregys geriausiai mato; Kai kas žmonių likimais žaidžia, Teisybei išsižiot neleidžia. Ir net Pavasaris nustebęs, Kad žmonėse ištirpo... „LABAS“...


Ar galima palangiškius nustebinti jūra? Ar galima Baltiją, tegu ir ne kasdien matomą, tačiau kurios alsavimą jaučiame dieną naktį, perteikti drobėje taip, kad sunku nuo jos akis atitraukti? Pasirodo, galima, ir tai puikiai įrodė žymusis Lietuvos marinistas Edvardas Malinauskas, į kurio parodos atidarymą Palangos viešojoje bibliotekoje praėjusį penktadienį susirinko tiek...


Einant Palangos gatvėmis bet kuriuo paros metu galima išgirsti įvairių žanrų muzikos, pamatyti skirtingus žmonės, grojančius visokiais instrumentais – nuo būgnų iki dūdelių, pavieniui, grupėmis, vyresnio amžiaus ir jaunimą. Kiekvienas iš jų groja dėl savų priežasčių, tačiau visus juos vienija milžiniškas noras parodyti savo kūrybą kitiems.


„Su jūra susiję absoliučiai viskas: tai mūsų credo, tai mūsų gyvenimas. Aš pati ir dukra Andželika esame gimusios prie jūros. Meilė gimė jūroje – mes su Igoriu susipažinome laive. Jūroje maudomės visus metus, ir gyvename prie jūros, ir kvėpuojame tuo gaiviu oru, kurio, kai įkvepi grįžęs iš kokios kelionės, niekas neatstos. Tai – kaip gimtinės kvapas“...


Jei gyventume juodai baltame pasaulyje, ar būtumėm laimingi? Tikriausiai, kad ne, nes kaip pasakojo dailės terapeutė Jelena Zacharova, spalvos geba atskleisti žmogaus savijautą, tampa savotišku būsenos „šaukliu“. Dar ne visiems žinomos terapijos specialistė atskleidė, jog bendravimas per meną parodo žmogaus viduje glūdinčias problemas, apie kurias galbūt jam pasakyti sunku.


Renginių kalendorius