Klausiate – atsakome

Konsultuoja Palangos miesto savivaldybės juristas Vytautas Korsakas

Skaitytoja klausia: savo lėšomis palaidojau vyrą, su kuriuo gyvenau daug metų, visą palikimą paveldėjo vyro vaikai, tačiau jie nesutinka atlyginti mano patirtų laidojimo išlaidų. Ar privalo velionio vaikai (paveldėtojai) atlyginti man patirtas laidojimo išlaidas?

Teisininkas V. Korsakas atsako: pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 2 str. 14 d., laidojantis asmuo paprastai yra mirusiojo sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), o jei jų nėra, – kiti artimieji giminaičiai ir kiti šiame bei kituose įstatymuose nurodyti asmenys, organizuojantys palaikų laidojimą.

Nei Civiliniame kodekse, nei jokiame kitame įstatyme tiesiogiai nėra nurodyta ar paveldėtojai privalo atlyginti laidojusiam asmeniui patirtas išlaidas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką paveldėtojai privalo laidojusiam asmeniui atlyginti velionio laidojimo išlaidas. Teismų praktikoje laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos.

Pavyzdžiui, šiaulietė V. E. kreipėsi į teismą, nurodydama, kad buvo mirusiojo sugyventinė, ir prašė iš mirusiojo dukros, paveldėjusios palikimą, priteisti patirtas laidojimo išlaidas: 550 Lt už pirktas gėles karstui papuošti, 1090 Lt už mirusiojo rūbus, karstą, žvakes, išlaidas fotografui, 550 Lt už ritualines apeigas bažnyčioje, kunigui – 200 Lt, giesmininkams – 250 Lt, duobkasiams, šarvojimo salei nuomoti ir t.t. Mirusiojo duktė (palikimo paveldėtoja) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes ieškovė esą elgėsi savo nuožiūra, su atsakove tokių veiksmų nederino, todėl atsakovė teigė neprivalanti minėtų išlaidų atlyginti. Dukros atsiliepime taip pat buvo teigiama, kad ieškovė V. E. neturėjo teisės organizuoti mirusio sugyventinio laidotuvių.

Ieškovė teisme paaiškino, kad mirusiojo duktė, priėmusi savo tėvo palikimą, turėjo moralinę pareigą palaidoti tėvą, bet to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę atlyginti ieškovei patirtas išlaidas. Velionio dukra su tokiu teismo sprendimu nesutiko ir padavė apeliacinį skundą.

Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismas 2013-09-20 nutartyje nurodė, kad atsakovei nesiėmus vykdyti tiek teisinės, tiek moralinės pareigos, tokios moralinės pareigos vykdymą prisiėmė ieškovė. Mirusysis buvo palaidotas 4 dienų laikotarpyje, kas atitinka Lietuvoje susiformavusią praktiką (tradiciją).

Kadangi dukra nesutiko mokėti net už gedulingus pietus, apygardos teismas dėl gedulingų pietų pasisakė taip: „Mirusysis buvo palaidotas pagal krikščioniškus papročius, laikantis lietuvių laidojimo papročių. Tarp šalių nėra ginčo dėl faktų, kad po laidotuvių gedulingi pietūs buvo surengti. Šis paprotys – vaišės mirusiojo garbei yra istoriškai susiklosčiusi tradicija, kai palaidoję mirusįjį, lydintieji grįždavo šermenų puotos į mirusiojo namus, gedulingi pietūs reiškia valgio dalijimąsi su gyvaisiais ir mirusiaisiais bei į šermenis sukviestomis dievybėmis. Senieji rašytiniai šaltiniai kalba apie lietuvių šermenis kaip apie vėlės vaišinimą, organizuojamą mirusiojo garbei, mirusiojo garbei. Ši tradicija išlikusi iki šiol. Teismų praktikoje išlaidos gedulingiems pietums priskiriamos prie atlygintinų, ką yra pasisakęs ir Lietuvos aukščiausiasis teismas. Pagal susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, turi būti atlyginamos tik būtinos, įprastos, vidutinės, atitinkančios protingumo kriterijus išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų“.

Išnagrinėjęs bylą, Šiaulių apygardos teismas 2013-09-20 nutartimi atsakovės apeliacinį skundą atmetė ir konstatavo, kad paveldėtoja (dukra) privalo atlyginti ieškovei jos patirtas laidojimo išlaidas.

Lietuvos aukščiausiasis teismas 2012-04-18 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-171/2012 nurodė: „Kadangi nėra teisės akto, kuris reglamentuotų byloje kilusio ginčo teisinį santykį ar į jį panašų santykį, ginčas spręstinas vadovaujantis bendraisiais teisės principais (teisingumo, protingumo, proporcingumo), t. y. taikant teisės analogiją. LAT konstatavo, kad jeigu vienas iš įpėdinių palaidojo palikėją savo lėšomis, tai jis turi teisę atgauti tas lėšas iš paveldimo turto, t. y. iš visų įpėdinių, nes tokioms išlaidoms, kurios pagal įstatymą dengiamos iš paveldimo turto, jis panaudojo savo asmenines lėšas, todėl ir nagrinėjamu atveju atsakovai turi prievolę atlyginti ieškovei jos reikalaujamą palikėjo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų dalį“.

Negerai, kai Lietuvoje vyksta aršūs teisminiai ginčai dėl to, kas atrodytų, ir taip esant aišku.