Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vaikai laidoti ir su vienuolių abitais

Prieš kelis šimtus metų vaiko gimimas suteikdavo ne tik džiaugsmo – tėvai nerimaudavo, ar naujagimis išgyvens. Mirties tema Valdovų rūmų muziejuje veikiančioje parodoje „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ – svarbi ekspozicijos dalis, nes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pilnametystės sulaukdavo toli gražu ne visi vaikai. O ieškodami pagalbos silpnam, sergančiam vaikui tėvai imdavosi ir netikėtų sprendimų.

„Lai tik būna sveikas, o vėliau jau reikia rūpintis, kad nebūtų kvailas“, – taip 1667 m. savo laiške žmonai Marijai Kazimierai (Maria Kazimiera, 1641–1716) rašė Lenkijos didikas ir karo vadas, būsimas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1629–1696, valdė 1674–1696).

Parodos kuratorė Rita Lelekauskaitė-Karlienė sako: „Tais laikais vaisingos moterys gimdydavo kasmet, nesvarbu, ar jos kilmingos ar varguolės. Deja, mirtis buvo įprastas, bet nuo to ne mažiau skausmingas gyvenimo įvykis, o kilmingoms šeimoms – ir kupinas sielvarto dėl neišsipildžiusių vilčių sulaukti įpėdinio.“

Vaiko gyvybės trapumui skirta parodos dalis atspindi tėvų bandymus apsaugoti naujagimius nuo negandų. Kaip pavyzdį galima pateikti nežinomo dailininko apie 1700 m. nutapytą vaiko su vienuolio abitu paveikslą. Tai pomirtinis portretas. Pasak istorikės dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo tikima, kad susirgusį vaiką aprengus vienuolio abitu, prašant šventųjų užtarimo, jis greičiau pasveiks. Ir tai buvo ne tik drabužis – tėvai iš tiesų vaikelį „paaukodavo“ pasirinktai vienuolijai. Jei vaikelis vis dėlto mirdavo, dažniausiai jį ir laidodavo su abitu. 

Anksčiausia statistika apie mirtingumą mus pasiekia iš XVIII a. – trečdalis gimusių vaikų neišgyvendavo nė metų. Dalis jų mirdavo ir vėliau: lemdavo paveldėtos ligos ar paprasčiausias peršalimas, nes nei skiepų, nei antibiotikų ar kitų vaistų dar nebuvo.

Vienuolės apdaru palaidota ir Marija Ona Teresė Vazaitė (1650–1651) – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672, valdė 1648–1668) ir Liudvikos Marijos Gonzagos iš Nevero (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers, 1611–1667) duktė. Parodos kuratorė teigia: „Yra išlikęs pasakojimas, kad mamos Liudvikos Marijos Gonzagos gimdymas buvo labai sunkus. Motina prisiekė, jog dukterį, kad tik jį būtų sveika, paves Viešpaties malonei, karmeličių globai. Jau kelių mėnesių kūdikis buvo rengiamas vienuolių abitu. Remiantis išlikusiais liudijimais, Dievo globa galėjo apsaugoti jos gyvybę nuo gaisro, kilusio užsidegus lovytės uždangalui, vėliau nuniokojusio dar tris kambarius. Tačiau vis dėlto vos metukų sulaukusi Marija Ona Teresė Vazaitė mirė.“ Dailininko Danielio Šulco (Daniel Schultz, apie 1615–1683) po mirties nutapytame pomirtiniame Marijos Onos Teresės Vazaitės paveiksle ji vaizduojama kaip 5–7 metų mergaitė, nors ji mirė nesulaukusi nė metų. Portretas nutapytas pagal abiejų tėvų veido bruožus. Buvo įprasta, kad mirę vaikai paveiksluose „sendinami“.

Vaiko gyvybės trapumą atspindintys eksponatai – tik nedidelė Valdovų rūmų muziejuje vykstančios parodos apie vaikystę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dalis. Šį sekmadienį lankytojai su ekspozicija galės susipažinti nemokamai. Čia iš šešių valstybių atvežta 300 objektų: portretų, vaikiškų drabužių ir aksesuarų, piešinių, rankraščių, vadovėlių, archeologinių radinių, baldų, žaislų ir vaikiškų ginklų bei kitų su vaikyste susijusių istorinių artefaktų. 

Valdovų rūmų muziejaus informacija