Siūlo pamiršti brangius restoranus: Palanga tampa gatvės maisto rojumi – tokių vietų Lietuvoje yra retenybė

Jeigu nuvykę į Lietuvos pajūrio sostinę erzinatės ir pykstate ant vietos restoranų dėl užkeltų jų kainų, štai jums alternatyva – Palangos gatvės maisto užkandinės, kuriose maisto kokybė nė kiek nenusileidžia prabangiems restoranams, o kai kur net ir lenkia. DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas patikrino, kokie patiekalai užkandinėse įdomiausi bei geriausi.

Keliaudamas po pasaulį, turiu aistrą daug ir dažnai valgyti gatvės maisto vietelėse. Pas vietinius paprastus žmones, kurie išeina į gatves bei jose pjausto, lupa, troškina, kepa, verda. Daro viską kaip restoranų virtuvėse tik žymiai paprastesnėmis sąlygomis už žymiai mažesnę kainą. Tokios Azijos šalys, kaip Tailandas, Vietnamas, Singapūras, Filipinai tiesiog neįsivaizduojamos be gatvės maisto vietelių. 

Kaip ir kitoje žemės rutulio pusėje esančiose šalyse – Meksikoje, Peru, Čilėje, Argentinoje, Kolumbijoje. Visur gausite užkandžių, desertų, sriubų, karštųjų patiekalų. Taip, tiesiog gatvėje. Ne visur gal saugu valgyti (dėl higienos sąlygų), bet jeigu nepatingi atsirinkti, jei prieš tai pasiskaitai internete atsiliepimus, tada pasidaro kur kas drąsiau.

Pas mus Lietuvoje su gatvės maistu metų metus buvo daug liūdniau. Pamenu 90-uosius, kai prie visų prekybos centrų stovėdavo tetulytės su dėžėmis, prikrautomis beliašų, čeburekų, fidžinų, kibinų ir, žinoma, pyragėlių su dešrele. Mandresnės turėdavo mikrobangų krosnelę ir tas bandeles šildydavo, paprastesnės ištraukdavo iš dėžės atšalusią, net reiktų sakyti gerokai pravėsusią, ir paprastuoju būdu valgytojui įteikdavo į ranką.

Palangoje tais senais laikais būdavo populiaru ant kiekvieno kampo kepti dešrainius. Kaip dabar prisimenu tokius juodos spalvos besisukančius dujinius aparatus. Juose ten sukdavosi dešrelės ir bandelės, o pardavėjai pripildavo padažų bei įdėdavo šiek tiek šviežių daržovių. Agurkų kelias skilteles, salotos lapą, dar būdavo tokie pardavėjai, kurie pabarstydavo smulkintų svogūnų. 

Žmonės neįsivaizdavo savo atostogų pajūryje be tokio dešrainio – juos valgė visi. Bet toji mada baigėsi. O gal tiesiog persikėlė į degalines? Nes dabar dešrainius žmonės valgo nebe Palangos gatvėse, o keliaudami po Lietuvą ar savo miestus.

Prieš dešimtmetį vienas mano pažįstamas verslininkas su broliu pajūryje ėmė prekiauti kukurūzais, jų verslas iki šiol sėkmingai sukasi, gerokai išsiplėtė – tas džiugu. Tas pats verslininkas kiek vėliau Palangoje ėmė populiarinti Azijoje sukurtus burbulinius vaflius su ledais ir daugybe priedų ant jų. Na, bet kažko įdomiau, ko nors rimčiau mes ilgą laiką neturėjome. Juk ledai ir kukurūzai negali atstoti normalaus, maistingo maisto.

Todėl iškėliau sau sunkią užduotį – surasti Palangoje tuos taškus, kurie prekiauja tikru ir, svarbiausia, geru gatvės maistu. Man pavyko – pasirodo, ši maitinimo rūšis dabar stipriai populiarėja, pradeda augti konkurencija. 

Pačia geriausia ir įdomiausia Palangos gatvės maisto vieta aš drįsčiau pavadinti barą-užkandinę „Palongė“, įsikūrusią buvusiame pajūrio sostinės kino teatre „Naglis“. Ten kino neberodo, todėl ir bilietų kasa nereikalinga. Vietoje bilietų pro langelį su palange dabar paduoda meksikietiškas buritas bei japonišką rameno sriubą. Taip pat įvairius gaiviuosius gėrimus. Apie šią vietą iš tikrų palangiškių išgirdau praėjusiais metais, man buvo griežtai liepta eiti ten bei pavalgyti. Taip ir padariau, o pavalgęs nustebau, kaip gerai šitos užkandinės šefas dirba.

Tai – Tomas Šaltmeris – buvęs emigrantas, ilgai gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ilinojuje, netoli Čikagos. Į Lietuvą jis grįžo dėl meilės moteriai bei tėvynei, Tomas yra užkietėjęs žemaitis, kalba tik šia kalba, todėl ir savo užkandinę vadino „Palongė“, o ne lietuvišku atitikmeniu „Palangė“. Jis sako, kad gyvendamas Amerikoje pastoviai pats valgydavo greitojo maisto užkandinėse, kurių pasirinkimas ten būdavo fantastiškai didelis.

Būtent Čikagoje Tomas pirmą kartą paragavo meksikietišką maistą ir jį įsimylėjo. Iš draugų meksikiečių žemaitis išmoko gaminti tikrą Meksika alsuojančią buritą. Todėl pirmiausia, kai įsteigė užkandinę, ir nusprendė ją gaminti. Po to atėjo mintis, kad reikia žmonėms duoti paragauti jo firminio ir mėgstamiausio patiekalo – rameno sriubos. Ją Tomas verda tirštą, su ryškiu skoniu, daug priedų. 

Man labai patiko ta jo sriuba, nors ramenu aš jos nepavadinčiau – kažkas į tą pusę, bet ne visai tai. Esu didelis rameno mylėtojas ir nuolatos šią sriubą valgau Japonijoje, todėl drįstu sakyti, jog Tomo sukurtas variantas – stipriai sulietuvintas arba suamerikietintas. Nes šios sriubos receptą jis taip pat atsivežė iš Jungtinių Valstijų. 

Visus patiekalus šefas su savo komanda gaminta nedidelėje, kioskelį primenančioje patalpoje. O svečius priima ant to paties kino teatro „Naglis“ laiptų – ten sustatyti nedideli staliukai, kur ir galima prisėdus degustuoti buritų, ramenų, načios traškučių, vištienos sparnelių su padažu. Tiesa, privalau pažymėti, kad ši aukšta kokybe pasižyminti gatvės maisto užkandinė nėra pigi.

Buritas (pasirinktai su vištiena, jautiena, krevetėmis) kainuoja nuo 10 iki 12 eurų. Porcija nemaža, atstoja vakarienę. Mano favoritas – ramenas – šiame kioskelyje kainuoja 12 eurų, sriuboje būna tikrai daug mėsos, tad drįstu sakyti, kad taip pat sotus variantas, suvalgius rameną, nieko kito nenorėsite. 

Jeigu kritikuosite mane už tai, kad rekomenduoju Palangos gatvėse valgyti meksikietiškus ir japoniškus valgius, o visai neatsižvelgiu į lietuvių mėgstamus valgius, leiskis man pasitaisyti. Tarp pačių mėgstamiausių mūsų šalies valgių – cepelinų, šaltibarščių, picų – be abejo, yra ir kebabai. Kebabinės veikia visoje Lietuvoje, net mažiausiuose kaimeliuose. Tačiau daug kur lietuviškos kebabinės tiesiog apgailėtinos. 

Į ne pačios geriausios kokybės lavašą prideda kalną kopūstų, įmeta kelis griežinėlius pomidorų ir tada prikiša ypatingu skoniu nepasižyminčios mėsos, dažniausiai užsakytos iš paruoštų produktų (pusfabrikačių) prekybos centro. Tokie kebabai, deja, yra liūdna tikrųjų kebabų kopija, kuri daro gėdą šiam turkų Vokietijoje išpopuliarintam gatvės patiekalui.

Tačiau prieš kelerius metus vieni verslininkai Vilniuje padarė kebabų revoliuciją įtikindami lietuvius, kad šitą patiekalą gerai gali gaminti ne tik turkai, bet ir azerbaidžaniečiai. Jezuralės rajone atidarė iš pradžių vieną, po to kitą kebabinę stoties rajone, abi jas pavadino „Azerai“. Tai labai savotiško interjero, labai išskirtinio stiliaus užeigos, kuriose galima suvalgyti kebabų arba kartveliškos charčio sriubos. Taip pat jie turi azerbaidžanietiškų desertų, geros arbatos. 

Vilniuje šios užkandinės viešojoje erdvėje iš pradžių buvo šlovinamos ir betarpiškai giriamos, vėliau, kai stipriai išpopuliarėjo, atsirado kritikų, kuriems labiausiai kliuvo, jog „Azeruose“ groja rusiška muzika. Ne šiaip sau rusiška, o tokia kaip iš kalėjimų. Esu pats ją girdėjęs tiek Jeruzalės rajone, tiek prie Vilniaus stoties. Bet tai buvo seniai, gerus kebabus ruošiančių užeigų šeimininkai suprato, kad darė didelę klaidą ir dabar savo užeigose pradėjo transliuoti prastą (mano subjektyvia nuomone) lietuvišką popsą iš 90-ųjų.

Muzika labai bloga, bet ji itin tinkama šioms vietoms, kurių įvaizdis turginis/garažinis. Visą tai daroma specialiai, tą reikėtų suprasti bei įvertinti. Be to, valgyti ir klausytis tos muzikos fone visai įdomu, įtraukia.

Bet grįžkime prie Palangos, kurioje kelių savaičių laikotarpyje duris atvėrė naujas „Azerai“ taškas buvusioje kurorto autobusų stoties aikštelėje. Ir vėl iš pažiūros prastos reputacijos vietelė, tarsi nusiaubta vandalų, nes visur nemokšiškai pripurškaliota grafičių. Vienas iš jų parašytas tiesiai ant prekystalio: „Baras tai ne levas, bet sumūrijo ch**ovai.“ Kiti užrašai taip pat su riebiais keiksmažodžiais: „Ibrahim b**io shamanas“, „P**au Ievą iš 10C“ ir t. t. Silpnų nervų valgytojams tikrai nepatiks. 

Dar viena, neįprasta detalė kavinėms – prie Palangos „Azerų“ stovi didelis visiškai tai vietai netinkamas medinis stalas su ryškiu geltonu pliažiniu skėtuku šalia. Ant to stalo sudėti arbūzai, taip pat nedidelės svarstyklės. Čia vyksta arbūzų prekyba tarsi sufleruojant, kad viskas kaip tikrame Azerbaidžane, kur labai populiaru visur, kur papuola, pardavinėti šį gaivų vasarišką vaisių.

Vienintelis skirtumas – Azerbaidžane pro tokį prekystalį būtų neįmanoma praeiti neužkalbintam pardavėjo, o štai prie Palangos „Azerų“ pardavėjas pirkėjų neieško, toks vaizdas, jog jam visai neįdomu pardavinėti, todėl jis pastoviai kam nors skambina vaizdo skambučiais ir savo kalba (greičiausiai, azerbaidžanietiškai) kažką vis pasakoja. Šio nedidelio tinklo kavinės išsiskiria tuo, kad aplink jas nuolatos zuja bent keli pietietiškos išvaizdos vyrai – aš taip iki galo niekada ir nesuprantu, ar jie samdyti darbuotojai, ar klientai. Bet dažniausiai tie vyrai nieko nevalgo, tik geria arbatą. Gal samdyti aktoriai?

Palangoje prie užkandinės taip pat buvo du tokie veikėjai, kurie rusų kalba garsiai vienas kitam pasakojo istoriją, kaip audringai prisigėrė viename populiariame Palangos bare. Tokie pokalbiai ir toji, jau minėta, prasta sena lietuviška pop muzika – kaip koks kultūrinis reiškinys – jeigu valgysite vieni (kaip šio teksto autorius), garantuoju – laikas neprailgs. Norisi viską stebėti ir klausytis.

Šioje užkandinėje, kaip ir Vilniuje, parduoda tik kelis patiekalus – jau minėtus kebabus (lavaše ir lėkštėje), taip pat charčio sriubą. Nors įstaiga visai nauja, eilė joje stovi visą dieną, valgytojų labai daug. Man savo kebabo lėkštėje už 11 eurų teko palaukti geras 10 minučių, kas greito maisto gatvinėje įstaigėlėje yra visai ilgai. 

O dabar apie svarbiausią – maisto kokybę ir skonį. 

„Azerų“ šeimininkams pavyko puikų savo receptą, maisto kokybę perkelti į pajūrio sostinę. Kebabo lėkštė – didžiulė, krentanti pro kraštus, labai skani, tiesiog nepriekaištinga. Tą jums sako žmogus, kebabus ragavęs bent 50-yje pasaulio šalių. Tikrai, ką jau ką, bet maistą jie gamina tobulai. Todėl ir įtraukiau šią užeigą į nedidelį savo Palangos užkandinių sąrašą. Prie kebabo rekomenduoju užsisakyti turkišką jogurtinį, lengvai pasūdytą gėrimą „Airaną“. 

Na, o trečioji gatvės maisto vieta Palangoje – taip pat šių metų naujiena – blyninė „MiamMiam“. Nedidelis medinis kioskelis, pastatytas prie užpernai išpopuliarėjusio baro „Basanavičiaus kiemelis“. Tame kioskelyje dirba jaunas vaikinas – lietuvės ir prancūzo sūnus Dovydas Puidokas, kuris man papasakojo, kad jo šeima Klaipėdoje turi prancūziškų produktų krautuvėlę, o nedideliame Darbėnų miestelyje, kur jie ir gyvena, labai populiarią blyninę vagonėlyje.

Ten kepami ne šiaip sau blynai, o pačios tikriausios crepes (iš kvietinių miltų) ir galetės (iš grikių miltų), kaip ir Bretanės regione, Vakarų Prancūzijoje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Būtent iš ten yra kilęs verslo įkūrėjas, prancūzas Olivier, kuris lietuviams pritaikė savo šeimos ir draugų receptus. Darbėnuose šis „MiamMiam“ kioskas išpopuliarėjo akimirksniu, nors vieta gana keista, bet tai jiems nesumaišė auginti verslo. 

Žmonės ten pavalgyti važiuodavo iš viso pajūrio regiono. Todėl Dovydas ir nutarė, jog ypatingo skonio, traškumo ir purumo blynelių reikia pačiame Palangos centre. Akivaizdu, jog jis neprašovė, nes užsukęs į jo kioskelį pavalgyti vėlų sekmadienio vakarą, iškart gavau perspėjimą, kad diena buvo sunki bei įtempta, valgytojai ėjo ir ėjo, todėl kai kurių ingredientų jau neliko. 

Kioskelio šeimininkas visiems valgytojams rekomenduoja paimti bent vieną blynelį iš grikių miltų, kas, anot jo, yra šio kioskelio vizitinė kortelė. Čia galima užsakyti bretanišką galetę su kumpiu, sūriu ir kiaušiniu, taip pat su sardinėmis, jūros dumbliais bei porais arba pačią įdomiausią, kurią kioskelio šefas pavadino „japoniška“ su kiaušiniu, tunu ir jūros dumbliais.

Nesumeluosiu jums, bet tuo metu, kai lankiausi šioje gatvės maisto vietoje, būtent tokius blynelius valgė trys skirtingi žmonės, ir jie visi grįžo kioskelyje dirbančiam Dovydui padėkoti. „Buvo labai skanu“, – sakė vienas vyras. „Aš atsivesiu visą savo šeimą, jie tobuli“, – kalbėjo kita moteris. 

Taip pat „MiaMiam“ užkandinėje, kurios pavadinimą išvertus į lietuvių kalbą gautume paprastą, lietuvišką „niam niam“, paragavau crepę su prancūzišku kondensuotu pienu. Ją šefas man rekomendavo valgyti užsigeriant tikru prancūzišku sidru, kuriuo taip pat prekiaujame šiame kioskelyje. 

Blyneliai pas prancūzų šeimą Palangoje nėra patys pigiausi, jų kaina už vienetą svyruoja nuo 6 iki 8 eurų, bet, kaip sakė Dovydas, „juk viskas čia gaminama iš aukščiausios rūšies ingredientų“. 

Specialiai klientų poreikiui prie blynelių kiosko yra keli staliukai su kėdėmis ir skėčiais, kur galima patogiai prisėdus skaniai prisivalgyti ar bent užkąsti. 

Mėgautis gatvės maistu – gera ir malonu, kai tas maitas skanus bei įdomus. Būtent tokias vietas Palangoje jums ir suradau, kad atostogos būtų su daugiau įdomių patirčių. Skanaus.

Orijus Gasanovas specialiai DELFI iš Palangos