Tautieti, palangiški,

sekmadienį, birželio 14 d., 12 val. Palangos bažnyčioje bus aukojamos Šv. mišios už gyvus ir mirusius tremtinius, politinių represijų aukas ir jų artimuosius. 13.15 val. Palangos tremtiniai ir bendruomenė rinksis prie Tremtinių kryžiaus pagerbti represijų aukas ir paminėti Gedulo ir vilties dieną. 

Palangos tremtinių vardu maloniai kviečiu visus dalyvauti Gedulo ir vilties dienos renginiuose.

Istorinė atmintis yra mūsų atmintis ir gyvuoja tol, kol yra gyvų liudininkų, kol yra žmonių, mačiusių ir patyrusių išgyvenimus, prisimenančių jau praeitimi tapusius dramatiškus asmeninio ir valstybės gyvenimo laikotarpius. 

Birželio 14-jąją – Gedulo ir vilties dieną vėl pagerbsime pirmosios ir vėlesnių sovietų okupacinės valdžios vykdytų masinių ir kitokių Lietuvos gyventojų trėmimų, ginkluoto partizaninio pasipriešinimo aukas. Palangoje vis dar yra beveik šimtas gyvų šios istorinės atminties liudininkų, represijas patyrusių asmenų. Dėl sveikatos būklės didelės jų dalies jau nematome viešumoje.

Sovietinė valdžia iš anksto buvo numačiusi sunaikinti visą Lietuvos visuomenės elitą, juos pavadindama liaudies priešais: antisovietiškai nusiteikusius mokytojus, Šaulių sąjungos narius, teisininkus, policininkus, savivaldybių, apskričių tarnautojus, politinių organizacijų vadovus. Juos 1941 metais trėmė pirmuosius. Žmonių areštai buvo vykdomi naktimis, šeimos su mažais vaikais, nėščiomis moterimis iš namų buvo vedami į sunkvežimius ir vežami į geležinkelio stotis. Pagal iš anksto parengtas instrukcijas prieš sodinant į vagonus šeimos vyrai buvo atskirti nuo žmonų ir vaikų ir senų tėvų. Dar prieš masinį civilių trėmimą sovietinė valdžia pradėjo naikinti ir Lietuvos kariuomenės karininkus - buvo sakoma, kad jie vyks į mokymus Maskvoje, tačiau daugybė karininkų buvo sušaudyti. Žinoma, išvežtųjų gyvenimas kalėjimuose, lageriuose, tremtyse yra plačiai aprašyti. Aiškėja, kad sąmoningai buvo laikomi tokiose sąlygose, kad nuolat kęstų badą, šaltį ir mirtų pažeminime. Nėra nieko neįtikėtina, kad ypatingai daug birželio pradžios suimtųjų mirė nuo bado, ligų ir nepakenčiamų gyvenimo sąlygų prie Laptevų jūros, Rešiotų ir kitokiuose lageriuose. Mums žinomi beveik visi taip mirusieji kankiniai. 

Dar prieš 1940 metais įvykdytą sovietinę Lietuvos okupaciją Rusijoje buvo sudarytas numatomų Lietuvoje represuoti asmenų sąrašas su daugiau nei 700 tūkst. pavardžių. O 1941 m. birželio 14 -osios represuotų asmenų sąrašas buvo patvirtintas dar kovo mėnesį. Vėliau iki pat paskutinės dienos buvo tik tikslinamas 

1948-1952 metais masiškai iš Lietuvos buvo tremiami daugiausia ūkininkai, kurie rėmė partizaninį judėjimą, partizanų ryšininkai, giminyste, bendravimu susiję asmenys. Tačiau jie, skirtingai nuo 1941 m. išvežtųjų, Sibire buvo laukiami kaip vergiška darbo jėga – gyveno ankštuose barakuose, dirbo sunkų fizinį darbą praktiškai be atlyginimo. Daug mirė nuo ligų ir sekinančio darbo. 

Po 1944 m. okupacinės valdžios sugrįžimo Lietuvoje veikė 50 tūkst. partizanų, iš kurių 20 tūkst. žuvo. Visus juos reikėjo maitinti, aprengti, apskalbti ir priimti peržiemoti, slaugyti, aprūpinti vaistais. Masiniai trėmimai buvo siekis palaužti Lietuvos partizaninį pasipriešinimą. Nebuvo atsitiktinių ištrėmimų. Visi ištremtieji buvo iš anksto įrašyti į tokių pasmerktųjų sąrašus ir laikomi dalyvavę  ir rėmę Lietuvos ginkluotą pasipriešinimą. Pagal tarptautinę teisę okupuotoje valstybėje teisėta valdžia laikoma ginkluoto pasipriešinimo valdžia, o valstybės aukščiausias pareigūnas – ginkluoto pasipriešinimo išrinktas vadovas. Todėl Jonas Žemaitis -Vytautas ir laikomas laikinai ėjusiu Lietuvos valstybės prezidento pareigas. 

Tremtys, tremtiniai, ginkluotas pasipriešinimas ir Lietuvos valstybingumo siekio palaikymas okupacijos sąlygomis yra glaudžiai tarpusavyje susijusi visuma. Šiandien  vienas iš gražiausių tremtinių tikslų yra istorinės atminties palaikymas, valstybės laisvės gynėjų pagerbimas ir jaunuomenės įtraukimas į istorinės atminties išsaugojimo lauką.   

LPKTS Palangos filialo pirmininkas

Leonas Šidlauskas