Vainauskų ambicijas sužlugdęs „Jurbarko-Kario“ vedlys kukliai pasvajoja apie LKL: noro ir motyvacijos yra

Aikštėje žaidžia ne pinigai – dažnas, banalus ir neretai underdogų kartojamas posakis, kuris darkart tapo kūnu Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) pusfinalyje.

Trečiadienio vakaras „Jurbarko-Kario“ komandai tapo didžiule švente – atkakli pusfinalio serija baigėsi 87:78 pratęsime laimėta kova ir triumfu serijoje 3:2 prieš Palangos „Olimpą“.

Kiek daugiau nei 100 tūkst. eurų biudžetą turėjusi NKL debiutantų ekipa eliminavo Vainauskų suburtą maždaug 350 tūkst. eurų vertės ekipą.

„Sunkiai suprantama, įspūdingai skamba, – kitą dieną po pergalės šypsojosi „Jurbarko-Kario“ treneris bei vadovas Povilas Valaitis, reziumavęs savo auklėtinių žygį. – Būtų niūri diena, jei tai nebūtų įvykę, kita vertus, niekas nebūtų sugriuvę, kadangi ir taip einame virš savo galimybių ribų. Esame finale – tai yra kažkas nelaukto. Planavome būti ketverte ir viduje galvojome, jog finalas būtų utopija. Dabar jis jau yra“.

Jurbarkiškiai NKL reguliarųjį sezoną baigė ketvirtoje vietoje, ketvirtfinalyje 3:2 eliminavo Šakių „Vytį-VDU“, o galiausiai atsidūrė per žingsnį nuo čempionų titulo. O kartu ir galimybės žaisti Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).

Nors apie tai „Jurbarkas-Karys“ svajoja atsargiai, juolab, prisimenant „Gargždų“ istoriją, galimybės išbandyti jėgas LKL P.Valaitis neatmeta. Tiesa, komandos vadovo pareigas užimantis treneris tvirtina, jog tokį sprendimą priims tik įvertinęs visas laukiančias finansines atsakomybes.

„Nesinori tos paukštės imti ir paleisti“, – šypsosi jis.

Finale jurbarkiečiai susitiks arba su „Kretinga“, arba Marijampolės „Sūduva-Mantinga“. Toje serijoje yra lygu – 2:2.

– Žvelgiant atgal į sezono pradžią, su kokiais tikslais bei ambicijomis tuo metu iš RKL žengėte į NKL lygą?

– Žinote, prieš kiekvieną tikslą susidėlioji planą. Trenerių ir organizacijos tikslas buvo pasiekti ketvertą. Pasiekus tą tikslą mūsų planai tapo įgyvendinti, tačiau tai nereiškia, jog nenorime medalio ir laimėjimo. Būtų kvaila tai sakyti.

– Kaip jūsų ambicijos bei tikėjimas, kad su šia komanda galima kažką įspūdingo nuveikti, augo sezono metu?

– Kad galima nuveikti, mes žinojome jau komplektuojant sudėtį. Mindaugo Lukauskio atėjimas, profesionalumas, patirtis – tai vienareikšmiškai mums pridėjo dar daugiau pasitikėjimo. Nuoseklus darbas davė rezultatą. Kai laimi, jauti, jog komanda gali. Prieš tą patį „Olimpą“ pralaimėjome antras serijos rungtynes, nors jas kontroliavome. Aiškiai matėme, kad galime valdyti situaciją, žaisti. Realiai, sezono eigoje galėjome žaisti su visomis NKL komandomis, valdydami situaciją arba eidami apylygiai.

Komanda nuo pradžių matė, kad yra subalansuota, tik viena ar kita traumelė arba psichologinė duobelė kartais išmušdavo. Svarbiausia, jog esame svarbiausiame sezono etape. Ne visiškai sveiki, bet turėdami gerą psichologinį pasitikėjimą. Aišku, svarbu, jog tai dabar mūsų nepražudytų.

– Sezono eigoje daug kas įvardino „Olimpą“ kaip realiausią pretendentą į titulą. Šiemet pusfinalis vyko nebe vieno mačo formatu – serija, tad kaip pavyko eliminuoti gerokai turtingesnį klubą?

– Jie patys deklaravo save kaip potencialius nugalėtojus – nuo valdžios iki trenerių. Filmai ir visos kitos istorijos... Gerai turėti ambicijas ir pasitikėjimą, bet kai tai nepavyksta, būna neskanu. Čia yra jų reikalai. Iš mūsų pusės, į šią seriją atvykome jau padarę savo darbą ir patekę į ketvertą. Buvome laisvesni, neįsispraudėme, nepanikavome, nes nebuvome šios serijos favoritai. Ta ramybė ir atsipalaidavimas, taip pat – susikaupimas mums padėjo. Ant vyrų veidų jau pirmose rungtynėse matėsi motyvacija ir noras. Antrose atsipalaidavimas truputį įsijungė, kai prieš tai laimėjome išvykoje.

Bet laimėti seriją po rezultato 1:2 – tai parodo komandos stiprybę bei vientisumą. Užsivedimas ir susitelkimas labai matėsi dvejas pastarąsias rungtynes. Jokių nereikalingų juokelių – maksimali koncentracija, klaidų nekartojimas ir dalijimasis kamuoliu, kurį buvo labai smagu žiūrėti man kaip treneriui. „Olimpo“ komanda griuvo ir slydo, bėgdama link kamuolio, o mes vis tiek išsimesdavome gerus metimus, nes kamuolys judėjo kaip turi judėti. Gražiausias dalykas, koks gali būti.

– Ar galima sakyti, kad veteranų patirtis bei mentalitetas tapo dideliu jūsų privalumu? M.Lukauskiui, Tomui Delininkaičiui, Vytautui Šarakauskui karjeroje teko matyti begalę didžiulės svarbos mačų.

– Tikrai taip, tas pats Tomas – pasaulio vicečempionas. Esame visi čia – turbūt dabar tie žaidėjai yra to lygio, kaip ir Tomas sakė: kiekvienas rungtynes reikia išgyventi, iš naujo užsikurti ir nesvarbu, žaidi NKL ar pasaulio čempionate. Psichologija vis tiek veikia, patirtis ateina su metais, faktas, pas šiuos žaidėjus tai jaučiasi. Iš savo pusės irgi puikiai matau skirtumą: kai žaidi viename lygyje ir dabar dirbi su tokiais žaidėjais kaip dabar. Neįkainojama patirtis turėti tokius žmones šalia.

– T.Delininkaitis lemiamose rungtynėse pelnė 37 taškus, atkovojo 6 kamuolius, atliko 6 perdavimus ir rinko 40 naudingumo balų. Ar patį dar nustebino toks veterano pasirodymas?

– Tomas yra mūsų komandos pagrindinė varomoji jėga. Kai Tomui gerai – komandai gerai, kai Tomui blogai – komanda pradeda žaisti sunkiau. Mūsų noras toks, kad jo sprendimai būtų paskutiniai. Nuo jo žaidimo kreivės labai priklauso mūsų rezultatas, o jo kreivė eina į viršų. Ar tai stebina? Nestebina. Sukuriame jam progas, būna dienų, kai jis jas realizuoja gerai – vakar pataikė įspūdingai. Džiugu, jog buvo tokia diena.

– Kaip treneris esate jaunas, bet dirbate su tokiais žinomais veteranais. Kokia patirtis tai yra jums?

– Tai didelė patirtis. Kartais galiu pasiklausti patarimo, padiskutuoti, yra daug ramiau, kai žinai, jog žaidėjas priims gerą sprendimą. Aišku, būna klysta ir jie, bet čia žmogiški dalykai. Man garbė turėti juos savo komandoje, kartu dirbti ir tobulėti.

– Kokiomis lėšomis šį sezoną disponuoja „Jurbarko-Kario“ ekipa?

– Kiek daugiau nei 100 tūkst. eurų. Mūsų organizacija pagal žaidėjams suteikiamas sąlygas, manau, patenka į Top 4 lygoje. Bet lyginant su Marijampole, Telšiais ar Palanga esame daug mažesni. Fenomenas neblogas. Bet šalia eina ir „Kretinga“. Ji iš dešimtos vietos turi tokią pačią galimybę žengti į finalą. Kai tik prasidėjo atkrintamosios ir „Kretinga“ nugalėjo „Telšius“, pasakiau, jog mes su jai žaisime finale. Mes savo darbą padarėme, žiūrėsime, kaip bus su jais (Šypsosi).

– Jei reikėtų spėti, kitą pusfinalį laimės Marijampolės ar Kretingos komanda, rinktumėtės pastarąją?

– Ne ne, nežinau, ar čia gali būti silpna kažkuri komanda? Ir „Sūduva-Mantinga“, ir „Kretinga“ – abi vertos finalo, tik pastaroji būtų dar labiau netikėta. Būtų įdomus finalas. Su kuo bereikės žaisti, serija bus įdomi ir sunki. Kaip pasisuks, lems smulkios detalės. Tikiuosi, žaidėjai pailsės, būsime sveiki ir be traumų. Kai kuriuos dalykus dar truputį pašlifuosime ir bandysime pasiimti sezono trofėjų.

– Nežinau, ar jau teko apie tai kalbėti su miesto valdžia, bet ar yra šansų, kad kitą sezoną bandytumėte praverti LKL duris, jei tokia galimybė pasitaikytų?

– Dabar nesinorėtų kalbėti apie tai, kas būtų, jei būtų. Pirmiausiai reikia tai pasiekti, o tada galvotume. Ar Jurbarkas turi sąlygas? Infrastuktūros galimybės yra. Aišku, techniniai sprendimai turės išsispręsti, bet tai nėra dideli kaštai. Būtų įdomu turėti naują tašką LKL žemėlapyje. Finansiškai, ar miestas pajėgus, nežinau – ilgalaikėje perspektyvoje būtų sudėtinga turėti konkurencingą komandą, kuri nebūtų žemiau aštuoneto LKL. Apie tai pasvajojame, pakalbame su savivaldybės atstovais, buvau apie tai užsiminęs pastarajame pokalbyje. Dabar pažadus ne taip lengva dalinti į šonus. Noro ir motyvacijos yra, kodėl gi ne? Tik surinkti milijono biudžetą Jurbarke sudėtinga. Nesakau, kad neįmanoma.

– Turbūt „Gargždų“ pavyzdys irgi parodo, kaip atsakingai reikėtų žiūrėti į tokį žingsnį?

– Tai taip, faktas. Kai pernai žengėme į NKL, vedėme derybas, mums sakė: einame, žaidžiame, rasite tą finansavimą. Sakiau: ne, ne, kol neturėsime garantijos, jog turime pinigų, aš į NKL neisiu. Kaip aš atrodysiu prieš žaidėjus ir save, kai viduryje sezono sakytume, jog pinigų nebeturime. Taip pat ir dėl LKL. Jei taip nutiktų, kol nebūtų garantijų, kad esame pajėgūs atsakingai žengti į lygą, net nesvarstyčiau tokios galimybės. Dėsiu visas pastangas, kad tai padarytume, bet kol tai nebūtų realu, vien pažadais nesisvaidyčiau.

– Kaip komandą nuteiksite finalui, kad į šį „Jurbarkas-Karys“ žengtų ir pasitikintis savimi, ir negalvojantis, kad jau viskas yra padaryta?

– Mums kaip treneriams bus nemažas darbas rasti teisingą priėjimą prie žaidėjų. Visi turėtų būti protingi, suprasti, jog padarėme labai daug, laimėjome prieš stipriausią reguliaraus sezono komandą. Iš vienos pusės gal ir gerai, kad vyks serija – gali suklysti vienose ar kitose rungtynėse, žaisi toliau. Šiandien komanda gavo laisvą dieną, artimiausiose treniruotėse žiūrėsime, kaip pavyks nusiteikimą perteikti. Manau, jog motyvacijos turi būti pakankamai, esame per žingsnį nuo tokio titulo. Šiandien diena jau yra linksmesnė, gaunu daug sveikinimų, pats suprantu, kokį darbą atlikome, bet liko tik žingsnelis iki tobulybės. Nesinori tos paukštės imti ir paleisti. Reikia eiti iki galo.

Gabrielė Miknevičiūtė

Krepsinis.net