7-oji diena Maroke: laiko mašina į 1438 metus. Aš – įžymybė!

Inga ŠVIESAITĖ

Palangoje žurnaliste dirbusi Inga Šviesaitė, dabar sėkmingai dirbanti dizainere Kaune, toliau dalijasi kelionės į Maroką įspūdžiais su „Palangos tilto“ skaitytojais.

Mane pažadino keistas, sakyčiau net šiek tiek kraupus garsas. Buvo labai ankstus rytas, dar net neprašvitę, kai išpūtus akis klausiausi musulmoniško kvietimo į maldą. Ne kartą jau jį girdėjau, tačiau šiandien jis buvo kažkoks kitoks. Garsas, sklindantis iš visų miestelio pusių susiliejo į aidą, skambėjo ypač mistiškai. Prabudo ir JIS, mano ypatingas žmogus, – susižvalgėme. JO akys irgi buvo didelės – jautėmės lyg būtumėme kokio siaubo filmo herojai.
Nutilus garsams, pabandžiau susivokti kaip aš šiandiena jaučiuosi. Ir nors savijauta buvo miglota, tačiau buvo aišku, kad temperatūros nebėra. Ir tai buvo geras ženklas. Tačiau mano nelaimei dar nebuvau pasiruošusi keliauti toliau – maudė visą kūną, jaučiau ypatinga silpnumą, buvo sunku net mąstyti – ūžė galva. Na, o tualeto reikalai liko nepakitę, nors nuo praėjusios dienos ryto neturėjau nei kąsnio burnoje. Ir dabar nesijaučiau alkana – maistas man kėlė baimę.
Tad didžiąją dienos dalį aš praleidau lovoje. Tuo tarpu JIS periodiškai kur nors išeidavo ir parnešdavo man po pasakojimą.

Istorija Nr.1: musulmonai švenčia 1438 metus
Vakar, važiuodamas viešbučio link, su mums jau gerai žinomu nedorėliu Mahometu, JIS sustojo prie bankomato pasiimti pinigų. Operacija pavyko tik iš trečio karto, tačiau JIS nesuko sau dėl to galvos, kol nepastebėjo, kad per tuos kartus jam buvo nuskaičiuoti pinigai. Todėl pirmas darbas, kurį JIS bandė šiandien padaryti, tai nueiti į banką ir viską išsiaiškinti. Tačiau bankai ir visos įstaigos šį pirmadienį buvo uždarytos, nes... nes šiandien musulmonai švenčia savo Naujuosius metus! Ir tikrai ne 2017-uosius, o 1438! Taigi, vėl Maroke persikėlėme laiko mašina keliais šimtmečiais atgal ir dabar buvome 15 amžiuje.
Kitas JO išėjimas parnešė kitą pasakojimą...

Istorija Nr.2 apie kasbah
Pasivaikščiojęs po turgų, pakalbėjęs su vietiniais gyventojais, JIS netikėtai užklydo į labai ypatingą ir seną vietą. Pasirodo Rissani miestelio pašonėje yra išlikęs kasbah. Kasbah labai primena mediną (senųjų miestų senamiestį), yra apjuostas didžiule tvora, o jo viduje įrengtos gyvenamosios erdvės. Kadangi Rissani buvo vienas iš karavano taškų, kasbah buvo pastatytas apsiginti nuo plėšikavimų ir grobimų. Dažniausiai tokiame mini mieste visi pastatai buvo statomi be langų. „Ten nesijaučiau labai jaukiai, bet buvo be galo įdomu. Taip tamsu, nėra elektros ir kyla nuostaba, kaip žmonės gali ten gyventi. O jie gyvena ir ne vieną šimtmetį“, – savo įspūdžiais dienoraštyje dalinosi JIS.
Gerokai įdienojus sulaukiau lankytojų – visiems buvo labai įdomu, kaip aš laikausi. Dažnai į mano kambarį užeidavo Hassanas, kuris išvirė ryžių ir bandė paaiškinti, kaip svarbu yra neužsigulėti lovoje, nes tada silpnumas niekur nedings. Kad ir kaip norėjau išeiti laukan, tačiau pirmas „ilgiausias“ mano žygis buvo iki terasos, esančios ant viešbučio stogo. Tačiau net prie geriausių norų, man ten nebuvo įmanoma ilgai išbūti – vis tie nykštukai ir damučių kambariai...

Susirasti žmoną Maroke – nepaprasta
Perkopus dienai į antrąją pusę, sukaupiau visas jėgas ir nusimaudžiau. Po tokio žygdarbio net nusileidau į antrą aukštą pas Hassaną išgerti arbatos. Sėdėjome aš, JIS, Hassanas ir kalbėjome apie gyvenimą Maroke. Iš pasakojimų supratome, kad čia vis dar vyrauja senosios tradicijos, ypač sprendžiant šeimos sukūrimo klausimus. Pasirodo, susirasti žmoną nėra taip jau paprasta, kaip gali atrodyti. Jei pradedi merginti merginą, tačiau pagal jos šeimos supratimą neturi pakankamai turto, o ir šiaip jiems nepatinki – santuokos tikrai nebus. Šnekučiavomės ir apie Naujus metus, apie jų šventimo tradicijas. Hassanas pasakojo, kad nors šiandien ir Naujieji metai, jie bus švenčiami tik po 10 dienų. Anot jo, pagal senąsias tradicijas po 10 dienų Maroko pasiturintys gyventojai turėdavo pasidalinti savo gėriu su vargšais – skirti jiems 5 procentus nuo viso savo turto. Tačiau apgailestavo, kad šiomis dienomis tradicija nunykusi, žmonės pasidarę godūs ir savanaudžiai. Pagalvojau, kad net ir tokiame ganėtinai nuo civilizacijos atitolusiame krašte, žmonės pradeda „sirgti“. Valdžia ir turtai apakina – pamažu pamirštamos tikrosios vertybės, kurios prisimenamos tik tada, kai tenka atsisveikinti su žmogiškuoju pasauliu. Tada ateina suvokimas, kad turtų anapilin neišsineši, o žmonių, kurie tave palydėtų į amžinąjį gyvenimą irgi gal ne tiek jau ir daug – tiesiog nebuvo kada.

Tapau miestelio įžymybe ligone
Atėjo laikas poguliui. Reikėjo pailsėti prieš didįjį žygį laukan. Šiandien suvalgiau vos kelis šaukštus ryžių, todėl nusprendžiau vakarienei išsivirti daržovių ir vištienos sultinio. Gal jis padės man pasijusti geriau ir atgauti jėgas. Taigi, praėjus kelioms valandoms, aš įsikibusi į JO parankę ir po 2 parų agonijos grįžau į pasaulį ir Maroko gyvenimą. Lėtai ir neskubėdama žengiau pagrindine Rissani gatve ir mano nuostabai prie mūsų stojo vietiniai, klausinėdami kaip aš jaučiuosi šiandien. Pasirodo visas miestelis jau žinojo, kad kažkokia mergina vaduojasi mirtimi viešbučio trečiame aukšte ir palaiko itin glaudžius santykius su damučių kambariu. Pasijutau it kokia žvaigždė – visi spaudė rankas, rodė dėmesį, dalinosi patarimais, kaip greičiau pasveikti. Nors prieš tai Maroke jaučiausi ganėtinai svetima, būtent dabar pirmą kartą pajutau kažkokį mielumą ir šilumą šiems žmonėms bei pačiam Marokui.
Pagrindinėje gatvėje veiksmo buvo daug. Gal ne tik todėl, kad Naujieji metai, bet ir dėl to, kad čia vyko triukšminga rinkimų agitacija. Kiekvienas skandavo savo partijos šūkius, per garsiakalbius kalbėjo uždegančias kalbas, važiuodami automobiliais garsiai signalizavo ir mėtė savo partijos lankstinukus. Buvo daug bruzdesio, daug garso. Kaip pirmam pasivaikščiojimui viso to man pasirodė gana, todėl užsukome į turgų, nusipirkome šviežios vištienos, daržovių ir žolelių bei patraukėme viešbučio link.

Troškinį valgėme berberiškai
Gaminome sultinį pačiame didžiausiame puode, kad jo paskanauti galėtų visi – viešbutuko ir kavinės darbuotojai bei apsistoję svečiai. Taigi, kai sultinys buvo paruoštas, mano pozicijas perėmė Saidas ir gamino jautienos kukulių troškinį. Maisto kvapas visus sukvietė prie stalo. Ragavome sultinį (o Dievai, man to taip reikėjo!!!!), dalinomės kelionių įspūdžiais, laukėme Saido gaminamo patiekalo. Prie stalo sėdėjo vienas ispanas, kuris man tiek maniera, tiek išvaizda priminė mano draugą prancūzą Mišelį. Jie net buvo panašūs tuo, kad vienas buvo labai prancūzas, o kitas tikras tikras ispanas – na toks, apie kokius rašo knygose! Kai ant stalo Saidas patiekė troškinį, mūsų paklausė: „Ar norite valgyti europietiškai, ar berberiškai“. Visi, žinoma, pasirinko pastarąjį variantą, nors duodu 110 procentų, kad pusė mūsų net nenutuokė, ką reiškia valgyti berberiškai. O berberiškas valgymo būdas labai paprastas ir labai šeimyniškas – visi laužė vietinių keptą duoną, ir su ja iš bendro puodo bandė pakabinti jautienos kukulius. Tai buvo tarsi visus suartinantis ritualas – vėliau dar ilgai niekam nesinorėjo kilti nuo stalo, o tiesiog sėdėti būryje, klausytis vietinio senuko ir ispanės turistės užburiančių kataloniškų senųjų melodijų bei mėgautis vėl atsiradusia vakaro vėsa.
Kad ir kaip silpnai ir nualintai jaučiausi, visgi pagalvojau, kad diena buvo gera. „Nieko nebūna veltui, – tikino Hassanas. – Jei ne liga, nesėdėtumėme čia kartu. Ir tu nebūtum daug stipresnė nei buvai vakar“. Iš tiesų – daug stipresnė nei vakar. Su tokiomis mintimis ir pakilau į savo kambarį. Kad būčiau daugiau stipresnė ir rytoj.