Iš lauko į namus parsinešiau vos gyvą rožę. Maniau, nebeatsigaus. Deja, aš klydau. Rožė numetė šalnos pakąstus lapus ir užmezgė mažytį pumpurą. Nudžiugau, įsitikinusi dar kartą, jog viską gyvenime reikia išlaukti. Ir tai išsipildys.
Mintys balsu
„Žmogus tol klysta, kol gyvena žemėje, bet doras žmogus ir miglotuose siekiuose visada nujaus teisingą kelią – jį parodo sąžinė“ (J. V. Getė).
Prieš daug metų aš savo pirmosios mokytojos paklausiau: „Ar būtina nuolat daryti gera?“. Į tai mano mokytoja nė nedvejodama atsakė: „Nebūtina, svarbiausia – niekam nedaryti blogo“.
Tada, pamenu, iš mokytojos namų išėjau kiek suglumusi. Tikėjausi kitokio atsakymo. Šiandien aš jau nebepaklausiu šios mielos mėlynakės dar sykį. Ją pašaukė dangus.
Prasidėjo palaimintasis laikotarpis – Adventas. Miestai, miesteliai ir mažučiai kaimai dabinasi laukdami didžiosios metų šventės – Šv. Kalėdų.
Jau gruodžio pradžioje pabunda jaudulys, kuris sumažėja tik atsisėdus prie Kūčių stalo. Tada kiekvienas savęs paklausime: ar esu pasiruošęs šiai iškiliai metų šventei? Ir dauguma iš mūsų, papunkčiui išvardiję, ką esame nuveikę, atsakysime – taip.
O kaip yra su mūsų sąžine? Ar ji taip pat yra pasiruošusi švęsti savo prisikėlimą iš naujo? Ar nepamiršome jos tarp blizgančių parduotuvių vitrinų, kalėdinių dovanų pirkimo, kalėdinių išpardavimų ir nuolatinių rungtynių – „esu kietas“ maratono? Aptemdęs mūsų protus, jis ištuština ne tik mūsų kišenes. Nebepalieka vietos ir laiko mums įsiklausyti į savo vidinį „aš“ – ko jis nori.
O mūsų vidinis balsas dažnai būna liūdnas ir vienišas. Kodėl? Todėl, kad mes nesugebėjome susitaikyti su juo. Nesugebėdami perlipti per savo pasipūtimą, norą dominuoti, egoizmą, savanaudiškumą, užmiršome jo atsiprašyti, atleisti, atjausti, padėti, dalintis. Palikome jį (save) kitiems metams? Deja, jų gali ir nebebūti...
Nenusiminkite
Aš nesiruošiu pamokslauti. Esu tokia kaip visi. Ir aš turiu savo spintoje paslėptų „skeletų“. Dariau ir darau klaidas iki šiol. Kaip visi. Todėl mano šiandienos kvietimas būtų labai paprastas: stabtelkim prie Naujųjų metų slenksčio atvira širdimi, atviru veidu, su šypsena lūpose sau ir kitiems. Net tada, kai atrodo, kad niekas nedžiugina ir neteikia tikėjimo rytdiena.
Kaip sakė didis vokiečių literatūros klasikas J. V. Getė ir mano geroji Palangos Senosios gimnazijos mokytoja Antanina Lazauskienė: kai jausimės sutrikę savo gyvenimo kelyje ir nežinosime, kuriuo keliu eiti – sąžinė parodys. Tik svarbiausia – niekam nedarykim ir nelinkėkim blogo.
Tegu kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimas aplanko kiekvieną žmogų, šeimą, miestą, kaimą, šalį bei kontinentą. Būkime išdidūs šios žemės gyventojai. Juk mums, kaip niekam kitam, patikėtas protas ir jausmai mylėti ir saugoti ją.
„Žmonės augina įimtus rožių, bet taip ir nesuranda savo rožės“, – Antuanas de Sent Egziuperi. Jei radote tokią – branginkite. Ji tik jūsų vienų.
Irena Valužė
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.