Anelė Emilija Mažeivaitė: „Dėkingumas man – viena pagrindinių laimės priežasčių, o pats gyvenimas – begalinė dovana, lobis ir stebuklas“

Agnetė Benetytė

„Keliaudama taip greit skubančio gyvenimo maršrutu, suvokiu, kad dėkingumas man yra viena pagrindinių laimės priežasčių, o pats gyvenimas – begalinė dovana“, – sako greitai 82-ąjį gimtadienį švęsianti Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ narė Anelė Emilija Mažeivaitė. Ji visu mylima poetė, skaitovė ir visuomenininkė, dvidešimt metų dirbo Šventosios bibliotekoje, daugiau nei du dešimtmečius – Palangos bibliotekoje, išleido dvi poezijos knygas ir yra dviejų knygų bendraautorė. Skaitykite visą straipsnį naujame laikraščio „Palangos tiltas“ numeryje.

–Kur prasidėjo jūsų gyvenimo kelias? 

–Mes nejaučiame laiko tėkmės, nežinome, iš kur atėjome ir kur vykstame. Mes nežinome kelio pradžios ir pabaigos... tik vykstame. Net išminčiai nesuvokia jo begalybės. Tas kelias amžinas.

Gimiau 1944 metų kovo 4 dieną Darbėnuose, Kretingos rajone. Nuo pat vaikystės žinojau, kad noriu skaityti, dainuoti, deklamuoti, vaidinti, piešti. Šie norai pildėsi savaime, išskyrus tai, kad tėvas, batsiuvys, nepasiuvo man „sceninių batelių“, todėl netapau aktore. Meilę knygai ir gimtajai lietuvių kalbai mano širdin įdėjo mama, kuri rašė apsakymus. Tėvas įdiegė meilę dainai – jis turėjo puikų balsą.

Kol šeima gyveno Darbėnuose, o tėvas remontavo batus Šventojoje, aš, penktokė, pasikinkiusi vyrišką dviratį, kursavau maršrutu Šventoji–Darbėnai. Didžiulis žuvies nešulys ant bagažinės trukdė vaikiškomis rankomis vairuoti dviratį, o žvyrkelis, nusėtas žalčiais, kurių miško pelkynuose knibždėjo, kėlė baimę. Vis tiek važiuodavau dainuodama ir deklamuodama, įveikdama 15 km atkarpą. Intuityviai jaučiau tėvų meilę ir nenumaldomą norą grįžti prie jūros.

1956 metais laimėjau pirmą vietą skaitovų konkurse Darbėnų gimnazijoje, deklamavau S. Nėries poemą „Eglė žalčių karalienė“. Spalvingą mano vaikystės vaizduotę žadino vasaros su tėvu Šventojoje. Draugavau su pasieniečiais, partorgu ir žvejais, kurie mane dažnai veždavo į žūklę turbicais. Upė, jūra, saulėtekiai, žuvys tinkluose žavėjo mano vaikišką širdį, o vyrai, kurių draugijoje nuolat buvau, teikė drąsos ir pasitikėjimo savimi. Visko mokiausi: buvau žuvienės virėja, buhalterė - tėvo dirbtuvėje, mėlynių rinkėja, kino žiūrovė. Tai – mano gyvenimo universitetas, išugdęs valią, atsakomybę, meilę gimtajai kalbai ir knygai, kuri mane lydėjo ir tebelydi iki šiol.

–Ar pirmiau buvo meilė knygoms, ar meilė žmonėms, kurie jas skaito?

–Sunku atsakyti. Viskas susiliejo į vienį. Aš pati buvau tarsi meilė meilėje – Žuvies zodiako ženklas, įtakojamas Neptūno, nuostabių jūros vaizdų ir spalvingų žmonių. Vėliau, jau dirbant Šventosios bibliotekoje, tas jausmas tik augo ir stiprėjo. Nuolat gyvenau knygų, muzikos, šokio, vaidybos bei nuoširdžių, literatūrą ir meną mylinčių žmonių pasaulyje.

20 metų dainavau duete su R. Naureckiene, dalyvavau moterų ansamblyje (vadovai V. Piparas, J. Tubinas), dramos rate, kūrybinėje draugystėje su tautodailininke B. Pauriene, bendravau su kolegėmis, aktyviais skaitytojais ir knygnešiais pagalbininkais, draugavau su bičiuliais, mylinčiais knygas. Daugybė susitikimų su žinomais žmonėmis: V. Petkevičiumi, V. Bagdonu ir kitais, literatūrinių bei teminių vakarų, žadino norą tobulėti.

Šventojoje buvo įsikūrusi Lietuvos teatralų poilsio stovykla „Žaldokynė“. Ten nuolat būdavo pilna knygų skaitytojų, teatralų - buvo ypatinga aplinka. Tarp jų – ypač įsiminusi Galina Dauguvietytė. Ji knygas nešdavosi glėbiais, pritrūkdavo detektyvų savo alkiui patenkinti, o vėliau mums pasakodavo įvairias istorijas iš kurių smagiai juokdavomės. Atrodė, kad humoras buvo jos antroji prigimtis.

Biblioteka tapo tarsi antraisiais mano namais. Norėjosi čia būti – jaučiausi savo stichijoje, norėjau šviesti ir pati šviestis. Tad baigiau Vilniaus universitetą ir įsigijau bibliotekininko–bibliografo specialybę.

–O kada pradėjote rašyti? Ar rašymas susiliejo su jūsų meile mylimam darbui – bibliotekoje?

–Anksti pradėjau rašyti. Poezija ir rašymas tapo tarsi mano kasdienybės ir gyvenimo dalimi. Labai pamilau Šventąją, kur prabėgo šviesiausi mano gyvenimo metai. „O, Šventoji, mylimoji, prie upės kranto nuviliojus, pavogei mano ramybę, bet užauginai sparnus...“ – rašiau eilėraščiuose „Baltijai“, „Mano dainos“ ir kt. Azartas gyventi ir kurti vis augo.

Vėliau perėjau dirbti į Palangos miesto biblioteką su geriausiais norais, nešdamasi šiek tiek nostalgijos savo mylimam miesteliui Šventajai. Rašiau: „Knygos – mano geriausi draugai, knygos – mano išminties gelmės, kaip atrasto šaltinio versmės, jos srūva nuolatos ligi šiol...“ (eil. „Pasaulio lobis“).

Apie 20 metų savo širdies ir laiko atidaviau Palangos žmonėms, o savo prisirišimą prie mylimų Šventosios kopų tenkinau dalyvaudama Lietuvos Neįgaliųjų Draugijos ir dienraščio „Bičiulystė“ organizuojamose kūrybinėse stovyklose Šventojoje. Su meile ir džiaugsmu prisimenu nuostabiausius literatus ir organizatorius – S. Vėjelienę, A. Milieškienę (dienraščio „Bičiulystė“ redaktorę). Čia galėjau publikuoti savo eiles, skaityti kitų literatų kūrinius, gėrėtis mūsų Palangos literatų M. Jurgaitytės–Žiūraitienės, A. Šerelio kūryba. Visada jautėmės dvasiškai pakylėti, galėjome pademonstruoti savo gebėjimus ir aptarti knygas.

Palangos biblioteka žavėjo savo vadovais, erdvėmis, lankytojų gausa ir literatūros įvairove. Ji atvėrė naują kvėpavimą ir galimybę kurti, dalyvaujant literatūriniuose seminaruose Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje. Pirmą kartą mano kūryba publikuota almanache „Žodžiu, garsu, spalva ir forma“. Čia bibliotekoje gimė literatų klubas „Takai per kopas“, suvienijęs 33 literatus. Taip pat čia parašiau apžvalgą „Šventosios bibliotekos istorija“, kurią padovanojau kraštotyros skyriui.

2013 metais dienos šviesą išvydo mano pirmoji poezijos knygelė „Paukščio žvilgsnis“, kurios devizas – „Kokia laimė gyventi, svajoti, degti, ne rusenti“. Knygą pristačiau Palangos visuomenei, o literatūros mokslų magistras, literatūrologas Rimantas Klibavičius rašė, kad palieku skaitytojų teismui – juk kiekviena mintis yra kam nors teisinga.

Tais pačiais 2013 metais turėjau didelę garbę ir laimę dalyvauti Lietuvos Gydytojų Sąjungos projekte, rašant knygą-albumą „Atminties ženklai gydytojams“. Esu šios knygos bendraautorė. Rinkdama įžymių, visai Lietuvai nusipelniusių gydytojų biografijas ir beletristinius pastebėjimus, tame tarpe medikų, turėjusių sąsajų su Palanga ir išaukštinusių tiek miestą, tiek Lietuvą – Joną Basanavičių, Joną Šliūpą, Liudą Vaineikį – pagerbėme jau į Amžinybę iškeliavusius nusipelniusius gydytojus. Knygos devizas: „Iš meilės žmogui kyla meilė Tėvynei“.

Keliaudama taip greit skubančio gyvenimo maršrutu, suvokiu, kad dėkingumas man yra viena pagrindinių laimės priežasčių, o pats gyvenimas – begalinė dovana, lobis ir stebuklas.

Antroji mano poezijos knyga, po dešimtmečio, „Pelėdos veidas“ (2024 m., redaktorė ir recenzentė Eglė Patinskaitė, dailininkas Donatas Bilius), kviečia skaitytoją pažvelgti į gyvenimą iš aukščiau – visa apimančiu išminties ir žinių paukščio, pelėdos, žvilgsniu. Ši knyga labiau atspindi mane pačią, mano gyvenimo būdą ir jautrumą viskam aplinkui. Galbūt ji leis skaitytojui nors trumpam pakilti virš kasdienybės. Joje taip pat yra nemažai šmaikščių posmelių apie kurortinį gyvenimą.

Kalbėdama apie savo knygas, noriu nors trumpam sugrįžti prie mūsų prigimtinės lietuvių kalbos išsaugojimo – jos puoselėjimo, kurį taip pasišventusiai mylėjo Simonas Daukantas. 2025 m. pasirodė dar viena labai reikalinga knyga, kurios bendraautorė esu – „Simonas Daukantas – Tėvynės žmogus“ (knygos sudarytoja literatė Adelė Daukantaitė). Šiai iškiliai asmenybei paminėti Palangos bibliotekoje surengtas nuostabus vakaras.

–Ar prisimenate tą akimirką, kai supratote: „aš – poetė“? Gal pajūris jus įkvepia?

–Esu literatė, mylinti knygas ir pasaulį, paukščius ir jūrą. Tegu skaitytojas tai nusprendžia. O jūros nemylėti neįmanoma – nuo pat vaikystės ji mano kraujyje. Jos kalbą nuolat girdžiu, o bangos raitosi tarsi žalčiai.

Palanga – lyg pušelė, lyg kopa, nuolat prigludusi prie jos, o jos gatvėmis vaikšto Palangos Juzė. Yra miestelis, žirklėmis karpytas – Palangos Juzė. Čia išbandau jėgas kurdama haiku.

–Ką Jums reiškia čia gyvenantys žmonės? Gal jie kartais ir „išprovokuoja“ eilėraštį?

–Palangoje gyvenantys žmonės, vietiniai, vasarą lyg dingsta minioje, bet rudeniop ir žiemą miestas tarsi pražysta ypatingu koloritu ir atveria savo dievišką grožį. Tuo kraičiu visi galime nevaržomai grožėtis. Jį meistriškai įamžino dailininkai. Mano akimis, tai žmonės – šviesos perpildytomis akimis. Jiems paskyriau eilėraštį „Dailininkai“. Jei čia negyventų dailininkai, Palangai kažko lyg ir trūktų.

Taip Palanga ir jos žmonės turi savo išskirtinį veidą: orą, jūrą, pušis, parką, darbščius ir kūrybingus žmones. Čia gyventi jauku. Ir jei net mūza pasislepia pajūrio kopose ar užmiega, pajūrio vėjas, bangų dainos, miestelio žmonės ir poilsiautojų judėjimas ją pažadina, dažnai net tekstą padiktuoja.

–Kokia Jūsų didžiausia svajonė?

–Svajoti visada įdomu ir gera. Mano svajonės ir gyvenimas klostėsi labai natūraliai. Prie jūros užaugusi, ją stipriai, kaip motiną, mylėdama, negalėjau ir nenorėjau palikti. O skraidyti su paukščiais man čia užteko beribės erdvės – jos užtektų net virtuozui Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai. Tokių lobių kaip šis mano gimtasis kraštas niekur kitur nebūčiau radusi. 

–Kokį palinkėjimą norėtumėte išsakyti Palangai ir jos žmonėms, kuriems atidavėte tiek metų savo gyvenimo?

–Palinkėsiu palangiškiams saugoti kiekvieną šios žemės kampelį, gerbti jūros dosnumą, puoselėti gimtąją žemaičių kalbą ir tradicijas. Juk kol gyva kalba, tol gyva ir tauta. Nepamirškime to.

Anelė Emilija Mažeivaitė. Asmeninio albumo nuotraukos