Anelė-Emilija Mažeivaitė: kaip žiburys Šventosios gyventojams

Biblioteka glaudžia daugybę istorijų, kurias visas savomis rankomis paliečia joje dirbantys darbuotojai. Surūšiuotos, radusios savo vietas jos suranda ir savo skaitytojus. Šią misiją vykdo atsidavę knygai ir jos puoselėjimui darbštūs bibliotekos darbuotojai. Itin išraiškingai apie savo vykdytą veiklą papasakojo buvusi Šventosios bibliotekos vedėja Anelė-Emilija Mažeivaitė ir ne šiaip papasakojo, o visus savo prisiminimus sudėjo į vieną aplanką, jog atsirastų galimybė drauge pakeliauti po ypatingai gabios moters prisiminimus, niekuomet nestokojusios aktyvumo ir entuziazmo.

Pašaukimo keliu

„Knyga, muzika, daina ir poezija – tai šviesa, kuri lydėjo mane nuo pat vaikystės, žadino troškimą pažinti, išmokti, sužinoti“, - nuskambėjo itin jausminga pirmoji eilutė sudarytuose A.E.Mažeivaitės atsiminimuose, bylojančiuose apie tikrąjį moters pašaukimą ir laimingą žengimą tuo keliu. Ypatingai gabi pajūrietė jau vaikystėje pademonstravo savo talentą dailiojo skaitymo konkursuose, įvairiuose spektakliuose, literatūriniuose vakaruose, tad neveltui ji pasuko bibliotekininkystės keliu. Baigusi trijų mėnesių bibliotekininkų kursus Kretingos miesto rajoninėje bibliotekoje, A.E.Mažeivaitė buvo paskirta tuomet dar priklausiusioje Kretingos rajonui Šventosios kaimo bibliotekos vedėja. Įstojusi neakivaizdiniu būdu į Vilniaus universitetą baigė aukštos kvalifikacijos bibliotekininko-bibliografo specialybę. Darbšti moteris buvo geriausias pavyzdys vėliau atėjusioms bendradarbėms. „Su manim dirbusiai Rasmai Sabaliauskienei, nenorėjusiai mokytis, sukroviau daiktus ir liepiau neįstojus negrįžti“, - prisiminė įsiminusias akimirkas A.E.Mažeivaitė. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė ir bibliotekininkė Natalija Jurevičienė. Kaip teigė A.E.Mažeivaitė, keičiantis gyvenimui, išsilavinimas jau buvo būtinas, todėl ir pasiūlė nieko nelaukti.

„Liktarnos“

„Aš visuomet buvau aktyvistė, kaip ir mūsų susidariusi Kultūros įstaigų grupelė. Mes rengdavom spektaklius, dainuodavom, šokdavom, ruošdavom įvairiausias vakarones, buvom kaip miesto „liktarnos“, - apie išgyventas akimirkas pasakojo A.E.Mažeivaitė. Ir dabar, kaip ji su džiaugsmu kalbėjo, susitikus su jaunystės draugėm niekuomet netenka liūdėt. „Mums tiesiog pritrūksta laiko“, - spinduliuojanti šilumą teigė A.E.Mažeivaitė.

Idėjinis jaunimas

Šventojoj gyveno ir iki šiol gyvena labai daug šviesuolių, tai patvirtino ir buvusi Šventosios bibliotekos vedėja. Ji su džiaugsmu prisimena, kokius įspūdingus spektaklius rengdavo. Subūrę Šventosios kultūros namų dramos ratelį, kuriame vaidino dabartinė Šventosios kultūros centro direktorė Rima Beniušienė, buvusi Šventosios kultūros namų direktorė Zina Lajauskienė, kraštotyrininkas-archeologas Mikas Balčius, visi puikiai leido laiką ir kitus linksmino. „Mes viską darydavom iš idėjos, nelaukdavom, kol sumokės, nereikšdavom pretenzijų, tiesiog viską darydavom savo malonumui“, - pasakojo A.E.Mažeivaitė. Todėl jos visur buvo pilna – tiek šokio rate, tiek balso tembre, tiek visoje aktyvumo reikalaujančioje veikloje.

Žymūs svečiai

„Mes privalėdavom vis didinti skaitomumo rodiklius, todėl veikdavo ir kilnojamosios bibliotekėlės, kurias prižiūrėjo vietiniai skaitytojai, taip pat buvo rengiamos ir knygnešystės dienos. Nešdavom knygas tiems, kurie negalėdavo ar nenorėdavo ateiti patys“, - papasakojo A.E.Mažeivaitė. Paskatinti žmonės išties daug ir su malonumu skaitydavo. Net ir atvykę itin garsūs žmonės, aktoriai, rašytojai, būdavo ištikimi knygų gerbėjai. „Prisimenu, kaip Galina Dauguvietytė su pasimėgavimu skaitė detektyvus, o ji buvo jų perskaičiusi labai daug“, - gražias akimirkas atspindėjo A.E.Mažeivaitė. Kaip ji prisiminė, netrūko atvykusiems svečiams ir vaišių, kurias pateikdavo Žuvininkystės ūkis.

Gausu pomėgių

Daug puikių savybių sukaupusi moteris Šventosios bibliotekos vedėja išdirbo dvi dešimtis metų ir tai buvo itin daug malonių akimirkų kupini metai. Sveiką gyvenseną propaguojanti moteris su malonumu ir gamina, domisi medicina, o sielos atgaivą suteikia poezija. Puikias eiles kurianti moteris nestokoja optimizmo gyvenime ir labiausiai žavisi pastebimu grožiu, gėriu ir meile. Gavusi butą Palangoje, ji pakeitė gyvenimą, išsikraustė iš mylimos Šventosios ir ėmė dirbti Palangos bibliotekoje. „Aš esu įsimylėjusi gyvenimą, Šventosios žmones ir jie manęs labai gailėjo, kai išėjau“, - pasidalino nostalgiškomis mintimis aktyvioji pajūrietė, tačiau nei menkiausias liūdesio šešėlis neužtemdė spinduliuojančių akių.