Ant Naglio kalno skambėjo dainos ir legendos

Šeštadienio popietę pro Naglio kalną eidami ar dviračiais važiuodami palangiškiai ir miesto svečiai nustebę sustodavo ir skubėdavo kopti į patį kalną, mat nuo jo skambėjo muzika, dainos ir legendos. Čia į „Palangos dienų 2015“ renginių pynę įsiliejęs folkloro ansamblis „Mėguva“ sukvietė svečius pažiūrėti programos „Naglio kalno paslaptis“.
Pačioje kalno viršūnėje prie degančios ugnies ratu sustoję mėguviškiai sekė su šia vietove susijusias legendas bei padavimus. Mūsų senoliai sudėjo ne vieną pasakojimą ir apie buvusį milžiną Naglį, kuris iškratęs smėlį iš klumpių ir taip supylęs šį kalną, ir apie prūsų karvedį Naglį, turėjusį gražią pačią Brukšvą ir žuvusį karuose su švedais – jį jo kariai čia palaidoję ir supylę jam kapą, o pati taip verkusi, kad jos ašaros išsiliejo Ašaralės upeliu. Ir apie plėšikaujantį žveją Naglį, kuris šioj vietoj plėšdavęs žmones. Pasakojo senoliai ir apie tai, kad čia, prie Naglio kalno ir ant jo „baido“ – tai pasirodo ponaitis, puikiai pasistrajinęs, o šalia jo vis ožys strikinėjantis, tai vokietukas. Žodžiu, po vieną geriau prie Naglio kalno naktimis nevaikščioti, mat yra buvę, kad žmogeliai taip nusigąsdavo, kad iki šviežių bulvių nebeišgyvendavo...
Vadintas Naglio kalnas ir Kepurių, ir Kopos, ir Olandų, ir Kapų kalno vardais. Seniai seniai čia žinyčios būta, vėlesniais laikais – ir kapinių. Laidoję čia ir neatpažintus skenduolius. Kalbama apie tai, jog net lobių čia užkasta, ir ieškojo jų ne vienas drąsuolis, tad ir kalnas bei aplink jį smarkiai iškasinėtas buvęs...
Legendos, padavimai, istorijos gražiai dainomis ir tiek tradicinių lietuvių liaudies instrumentų – smuiko, kanklių, lumzdelių, – tiek mažiau akiai ir ausiai įprastų ragų, Labanoro dūdų, ožragių ir dambrelių skambesiu lydimos toli nuo kalno skrido.
O pačioje programos pabaigoje nuo papėdės pasigirdo šūksniai: „Rado, lobį rado“. Skubiai žemyn nusileidę žiūrovai pamatė, jog išties lobio rasta – pilnas krepšys žalių kadagio šakelių, tausių tikru lobiu prieš Verbų sekmadienį.
Kelis kartus smagiai pasisukę šokio sūkuryje, ir svečiai, ir mėguviškiai skirstėsi lydimi ansamblio vadovės Zitos Baniulaitytės žodžių: „Gerbkime ne tik Birutės, bet ir Naglio kalną. Ir gal kitąmet, kai čia susirinksime, ir jo aplinka bus taip pat gražiai sutvarkyta...“