Apie keistai skaudančią gerklę, skorpioną iš po čiužinio ir karaliaus rūmus

Inga ŠVIESAITĖ

Išaušo rytas. Saulėtas ir gražus. Nuotaika buvo lyg ir puiki, tačiau mane pradėjęs kamuoti keistas gerklės kutenimas šiek tiek erzino. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio – gal praeis. Ilgai negulinėję, kėlėmės, prausėmės, pakavomės daiktus. Išardant palapinę supratome, kad šią naktį mes leidome ne vieni – iš po mūsų čiužinių išlindo juodas vabalas.

Skorpionas išlindo iš po čiužinio
„Oooo, tokio didelio aš dar nemačiau!” – eidama arčiau jo stebėjausi aš. Tačiau kai pamačiau, kad tas vabalas yra ne šiaip vabalas, o savo uodegą susisukęs juodasis skorpionas, pasidarė kažkaip nejauku. Kadangi vis dar pakavomės savo mantą ir nesinorėjo, jog aplink šmirinėtų skorpionai, paprašėme viešbučio darbuotojo pagalbos išgabenant šį juodą gyvį. Matyti, kad jis ne pirmą kartą sutinka skorpioną, nes puikiai žinojo kaip elgtis – dviem pagaliukais sugriebęs jį, pajuokavęs, kad tai galėjo būti puikūs mūsų pusryčiai, jis išnešė mūsų nakties kompanioną iš kempingo teritorijos ir paleido į laisvę. Po šio įvykio pradėjau daugiau stebėti aplinką ir tai, kas vyksta man po kojomis – nebuvau labai išgąsdinta, tačiau atsargumas gėdos nedaro.
Išgėrę kavos, atsisveikinome su maloniais viešbučio darbuotojais ir patraukėme kelio, vedančio į Marakešą, link. Šiandien turime įveikti 250 kilometrų ir pagal susidėliotą planą pasiekti aukščiausią kalną Maroke – Tubkalį. Labai norėjau jį pamatyti. Kalnai man dvelkia tokia ramybe, didingumu ir pastovumu. Taigi, susiradę pavėsį pradėjome tranzuoti – reikėjo nusigauti iki pagrindinio kelio. Mašinų buvo vos keletas, jos nestojo, tad pamatę, kad pro šalį važiuoja taksi, nieko nelaukę šokome į jį. Nesinorėjo tokioje vietoje gaišti laiko, nes nežinia kaip mums seksis pati kelionė į Marakešą. O sekėsi išties nepaprastai lengvai – pasiekus pagrindinį kelią, neilgai trukus sustojo turus organizuojantis vyrukas, kuris kaip tik traukė iš Merzougos į Marakešą. Nors jis angliškai ir ispaniškai kalbėjo tik „poka poka“, tačiau stengėsi papasakoti kuo daugiau apie vietas, per kurias važiavome, stojome taškuose, kurie buvo verti kadro. Šiek tiek ilgėliau stabtelėjome vietoje, kurioje gaminamas argano riešutų aliejus. Užsukome į parduotuvę, kurioje galėjome susipažinti su visu procesu, apžiūrėti produkciją ir ją išbandyti. Po tokio tobulo marketingo, nebeliko nieko kito, tik įsigyti iš vietinių moterų jų pačių rankomis išspausto aliejaus. Iki šiol jį naudoju plaukų kaukėms, sausiems galiukams, veidui ir kūnui. Nuostabus, o svarbiausia, natūralus reikalas!

Maroko karaliaus rezidencija
Keliavome toliau – iš visų pusių mus supo kalnai – vieni molio spalvos, kiti juodi, treti padengti augalija. Kai kurių šlaituose galėjome matyti senąsias berberų gyvenvietes, kuriose pastatyti prie jų visiškai nederantys minaretai, ar stebėti besiganančius įvairiaspalvių ožkų būrius. Pravažiavome ir nemažai vietinių prekeivių, kurie tiesiog šalia gatvės stovėjo pasitiesę antklodes ar susikalę stovelius bei pardavinėjo įvairiaspalvius mineralus. Laikydami rankose po pavyzdį, kiekvienai pravažiuojančiai mašinai jie vaizdavo, kaip iš išorės atrodantis visiškai paprastas akmuo savo viduje slepia žėrinčią įvairiaspalvę grožybę. Pravažiavome ir nemažai policininkų – kiekviename didesniame mieste jie palaiko tvarką. Na, kai kurie sėdi. Ant kėdės. Krūmuose. Ir matuoja greitį. Seniai nemačiau tokio komiško vaizdelio.
Pasiekėme Marakešą. Vairuotojas buvo toks malonus, kad net pasiūlė pavėžėti mus iki autobusų stoties. Netoliese vėl pamatėme Maroko karaliaus rezidenciją, apjuostą aukštomis sienomis ir saugoma sargybos – nors pats gyvena šalies sostinėje Rabate, tokius rūmus jis turi kiekviename didesniame mieste.

Akiplėšos taksi vairuotojai
Taigi, pasiekėme Marakešą, norėjome išsikeisti pinigų, nusipirkti vandens ir traukti į Tubkalį. Tačiau mūsų laukė, manau, šioje kelionėje pats didžiausias nusivylimas – pasirodo autobusas, kuris važiuoja į šią vietą, tai daro tik 10 valandą ryte. Vis svarstėme, kokiu būdu galėtumėm įveikti tuos 70 km iki kalno. Paklausėme taksistų, gal jie važiuoja tos pusės link. Dauguma tik purtė galvas, o tie, kurie būtų sutikę, prašė nenormaliai didelės pinigų sumos. Svarstėme ir keliavimo ryt galimybę, tačiau supratome, kad nespėsime atlikti kitų savo suplanuotų darbų. Teko nuleisti rankas ir pasižadėti sau Tubkalį aplankyti kitą kartą.
Išėję iš stoties, sustojome trumpam užkąsti vietinėje super mažoje užkandinėje, kurioje vos tilpome su savo kelionės manta. Tada pasileidome į savo viešbutuko, kurį buvome rezervavę ateinančiai nakčiai, paieškas. Tikėjomės, kad ir šiai nakčiai atsiras laisvas kambarys. Ilgai klaidžiojome, ilgai ieškojome, kol pagaliau, vietinių atvesti, radome. Mūsų laimei, buvo kaip tik likęs vienas neužsakytas numeris. Pasimetę kuprines, palindę po dušu ir persirengę, mes nusprendėme, kad šiandien dar reikia rasti jėgų aplankyti pagrindinę Marakešo aikštę – Djemaa El Fna. Jau buvau atpratusi nuo nesibaigiančių turgaus labirintų, tačiau Marakešas mus vėl grąžino čia. Nardėme po įvairiausius kampus vėl aikčiodami nuo nesuskaičiuojamos galybės rankų darbo dirbinių, visų jų spalvų ir formų. Ir štai, po geros valandos klaidžiojimo turguje mes pagaliau pasiekėme ją – Marakešo senamiesčio didžiąją aikštę. Pradėjome gaudyti kvapus, garsus ir vaizdus. Stebint veiksmą tūkstančio metų senumo vietoje, čia galėjai praleisti valandų valandas. Gausybė palapinėse įsikūrusių restoranėlių, vaisių, riešutų ir prieskonių prekeivių, persirengusių personažų...

Kai žmonės nevartoja alkoholio...
Dar tiek vienoje vietoje nemačiau keisčiausių dalykų: nuo vietinio gatvės teatro, muzikinių pasirodymų, improvizuoto kazino iki „Fanta“ žvejybos, būrėjų, chna tatuiruočių, improvizuotų žaidimų, savo galios pasitikrinimo aparato, gydytojo paskaitų... Šioje aikštėje gyvenimas virte virė. Tikriausiai jis beveik nepakito nuo to laiko, kai pirmą kartą čia pradėjo rinktis žmonės. Ir tai yra nuostabu. Vėlgi šioje vietoje pradėjau lyginti europiečius, kurie dažnai savo laisvus vakarus leidžia kavinėse ir baruose prie bokalo alaus ar vyno taurės. Marokiečiai alkoholio nevartoja, tad gal todėl pas juos galvose gimsta keisčiausios idėjos kaip leisti savo laisvalaikį. Pavyzdžiui, jau minėjau improvizuotą kazino. Tai yra vietinis marokietis plius jo savadarbė lenta su skaičiais. Žaidimo esmė – išsirinkti skaičių ir mesti monetą ant lentos. Jei pataikei į savo spėto skaičiaus langelį – laimi dvigubą sumą, jei ne – atiduodi savo statytus pinigus. Arba! Taiklumo žaidimas: ant kilimo sustatyti du kėgliai, pro kuriuos, jų nenuverčiant, reikia įspirti kamuolį. Viskas labai paprasta. Ir žmonės su malonumu pasineria į siūlomas pramogas, kartu dalyvauja ir dalinasi emocijomis. Manau, mums šioje vietoje yra ko pasimokyti iš marokiečių.
Čia praleidome nemažai laiko, tačiau nuovargis gynė mus viešbučio link. Pasirodo ne mus vienus. Eidami atgal per turgaus raizgalynę, mes stebėjome kaip pamažu tuštėja gatvės, užsidarinėja prekyvietės ir Marakešas staiga tampa visiškai kitu – toks šaltas, nejaukus, su vienišomis perkarusiomis katėmis. Nors ir kaip mane kartais slėgtų visas didžiųjų miestų šurmulys, pasirodo, kad be jo jie nebetektų ir savo identiteto, pasidarytų niūrūs ir šiek tiek baugoki. O Marokui tai visai netinka.
Visiškai pavargę, su keistai pradedančia skaudėti gerkle, ir mandarinų maišu mes pasiekėme savo naujuosius namus. Kritome į lovas, norėjosi kuo greičiau pailsėti, nes ryt laukia dar daugiau įspūdžių, kvapų ir spalvų...