Apie kitokį grafą arba alus geriau už vandenį, bet geriausias iš gėrimų – medicininis spiritas

Iš visų gėrimų geriausia gerti spiritą, o spiritą geriausia gerti gryną, neskiedžiant vandeniu, jokiu skystimu, neužgeriant nei sultim, nei kompotais, gink Dieve – pienu, grabas „srazu“! – Palangos Botanikos parke, 2006 metų vasarą, grėbliu iššukavus šiukšles iš salos, kur yra gulbių lizdas, ant suoliuko kalbėjo idealiai negirtai dvi tris valandas neužsikertant, Osipą Mandelštamą deklamuojantis, nuo pedagogikos kažin ko nusigręžęs, užtat patyręs parko švardarys Pavelas. Paša. Genetiniai kraštai ten pat, iš kur kilęs ir Sergejus Jeseninas. Atvira kaip stiklinė Rusija. Žavi Pašos mama, buvusi gimnazistė, padedanti jam parko darbuose ir motiniškai stebinti sūnų, į jį malonybiškai kreipiasi ne „milenkij“ – „Milok“. Jų šeimoje daug poezijos. Daugiau negu milijonieriuose. Žaliaširdžiai, švelnūs rusiški žmonės. Ne kuršiai. Šmyrs. Žvyrs.
„Gerk alaus“, – ištiesė pusiau nugertą butelį Paša.
Aš nebegeriu.
„Nedėkingasis. Kaip deklamuosi eilėraščius, o ir ką parašysi negerdamas?“
Atsirado Širvys... Nepyk. Gali ir negert. Parkas padiktuos, ką tau rašyti. Alus geriau už vandenį, bet geriausias iš geriausių gėrimų – medicininis spiritas: užsimerki, blyn, įkvepi oro, niūkteli stakaniuką ir... Palaima! Krenti, kaip parašiutu. Ir pasakoji... Ir pasakoji. Ir deklamuoji... „Ech, pjuščaja – pojuščaja („gerianti – dainuojanti“ – rus.) Rosija“... Kol vakare pro parko tvenkinius bėgusiais TIKRAIS geležinkelio bėgiais, kuriuos su tavim vakar radom, traukiniu atgal į Palangą parvažiuos KITOKS, demokratiškesnis negu dabartiniai, su nieko nesidalijantis grafas Tiškevičius. TIKRAS GRAFAS. Žmonių neskriaudė. Kūrė negriaudamas. Šitokį parką dovanojo Lietuvai, o kiek dabar valdžia darbininkui moka? Špygą. Minimumą. Kaip elektros laidai kasdien pliki žmonių nervai. Kaip mes nekenčiam viens kito!... Todėl lietuviais aria Anglija ir Airija... O teisybė? Ikipiet net su grėbliu lengvai prieisi Palangos „Laiminantį Kristų“, bet tik ne teisybę. Teisybė – Banke ir Moters šuliniukyje.
Poetą labiausia klaidina, kvailina jo paties Durnogenas: „Aš patobulinsiu PASAULĮ“. Mes, Gedimin, blyn, vos tik grafas Tiškevičius išlips iš traukinio, – opa! – VISKĄ apsakysim, apie komunizmą ir kapitalizmą, kaip, kas ir kodėl ČIA vyksta, kaip vieni vagia – kiti pavydi. Anekdotai ir nekrologai. O jis išklausys ir žinai, Gedimin, ką mums pasiūlys? „Dva bilieta v Šviekšnū“... Ar girdi? Girdi? Aš girdžiu. ATIDUNDA!.. ZB! Alus – ne spiritas. Va, spirito parašiutas... Klausyk, poete, tu ir vaikams pasakas rašai? Geras! Gal geriau negu spiritas. Tikri vaikai dar tiki tikrom pasakom. Tik nebe visi draugai dabar – TIKRI. Ne visi latrai – širviai ar jeseninai. Nebetikim vienas kitu, net ir poetais, net ir pasakų rašytojais. Nuo Dievo bėgam, nuo meilės bėgam. Viskas pinga. Kas negeria – kariasi. Viskas virsta šiukšlėmis. Nieko negaila. Žmogus neverkia net prie artimo kapo. Tik paukščiai iš „dūšios“ meldžiasi. Žmonės vaidina, nebenuoširdūs. Kapitalizmas, blyn, pats didžiausias EGOISTAS. Turtingais kapitalistais tapo visi komunistai. Tarnus jie vėl apgavo. Moralinio komunizmo statytojo kodekso kūrėjai. Jiems reikia tik tarnų, vergų. Dabar nauji grafai lengvai pinigų neatiduos. Visi pavydūs ir godūs. Visi šunys su blusom. Pinigai galingi kaip Mirtis. Galingesni. Jie dar gyvame užmuša ne tik poeziją, bet ir ŽMOGŲ. O nežmonės gali ir parko Žalčių saloje statyti, ir kotedžus, ir viešnamius. Čia, kur, – matai? – lentelė: „Gulbės peri. Netrukdykim“...
Jei tik sąskaitą pamato,
Kas ką nori, tas tą stato,
Pinigai kaip žuvys nardo,
O teismai... TIK PAUKŠTĮ tardo.
Negaliu blaivas čia visko matyti.
Gaila, blyn, tu nenori alaus, pratęstume Poezijos valandą. Man jau išgaravo, „šachta“ vėl dega. Aš dviračiu dar parvešiu, „Partijos 16-to suvažiavimo“ krautuvėje, prie senosios vaistinės, visokio yra. Aš turiu litų daugiau negu šiandien parke šiukšlių, aš dar neženotas... Gaila, krautuvėje nėra medicininio spirito. Supranti, įkvepi oro, užsimerki ir krenti parašiutu... Palaima. Nu i nu! Ruskij ubievaja ulybaietsia... Lietuvis – brolis brolį pardavinėdamas. Ir savo Europą.
Važiuoju. Mūsų karta kitokia. Dar susikalbam. Paskui deklamuosiu Jeseniną. Verkiantis eilėraštis nemeluoja. Mes – ne grafai, bet mes ir ne raudonieji vilkai. Mes, Gedimin, dar laikomės žmoniškumo reglamento. Sakyk, ar tavo dėdė – ne Petras? Bičiul... liaukimės – „maurai prie meno“ negali bealkoholiškai numirti. Atsisveikinti reikia inteligentiškai“, – kalbėjo Paša, kol ūmai pasigirdo: „MILOK, TU ČIA?“  
...Smuktelėjau į žaliakrūmę prietakio užbėgą Palangos botanikos parke galutinai nenunykusios, ramiai vėžėjančios prostatukės labui ir galvojau, kur surasiu septyniolika litų šalto spaudimo moliūgų aliejui, kurio yra mūsų kurortinio ponmiesčio turgelyje.
„Gedai, tu ne tik naktim nemyžinėsi, sapno neardysi, ale iki grabo tavo mažasis karaliukas bus ne tik tau lojalus, kaip kareivėlis prie Kremliaus, Maskvoje. Pats žinai – TIKRAS VYRAS nė minutei negali pamiršti, ką turi TIK MOTERIS“, – kaip čigonė Vilniaus stotyse įtaigiai rugsėjo septintąją Palangos Gintaro gatvėje esančiame viešbutėlyje skiepijo savęs ir savo stiliaus nepametęs net po 40 metų Lionius Pranevičius iš mūsų Vaikystės, Čekiškės. Vieno grindinio vaikai iš to gaisrais labai dažnai žydėjusio, Aukštaitija – Žemaitija buvusia, akmeninio bruko, grindinio gatve skiriančio žydų miestelio, kurio kapinaites įprasmino ir gerieji mano seneliai, ir tautiškais rūbais pasidabinusi, po karo Čekiškėje dantis gydžiusi mama, greta brolio su žmona Benute, yra kilęs ir Poezijos pavasario laureatas Viktoras Rudžianskas, čia gimė ir mano brolis Kęstutis.    
„Čekiškės internetas“ ir Dubysa, Mokykla gaivina širdį, jaunina kraują ir akis, kaip vasaros vaivorykštė virš jūros Palangoje.
Ir, va, broliškas mano Lionius, Grigiuks, kurio tėvas, pamenu, su mano tėvu latraudami bandė paskersti kiaulę. Kur tau – save greičiau buteliu „pasiskerdė“. Kiaulė, jau uždegtais šiaudais pasubiniuose, aida iš kiemo žviegdama link žydų škalos... Keli vyrai tą rytą vos suganė lašinukus. Su Lionium vienu metu susitikinėti rečiau patarė mama ir Čekiškės mokyklos inspektorius Jonas Randis. Su Lionium, kuriam nuo žalių Butvilynės obuoliukų Kaune teko skubiai daryti apendicito operaciją. Vos jam sugrįžus, prasigręžėm rąstinę Čekiškės pirtelės sieną ir su kitais „maliavais“ – šešiamečiais gaivinom vyzdžius nemirksėdami, vėpsojom, kaip energingai maudosi miestelio panos ir gimdžiusios bobelės, – „vajazau, tikrai visai nuogos!” – klykavom su Lionium, išgyvenę pirmus aistrų proveržius, abu – dar ir bažnyčios klapčiukai. Su Lionium mokyklos tualetukyje rungtynėse „Kuris aukščiau?“ permyždavome net vienuoliktokus, – tie sprukdavo lauk, kad nuo lubų neapvarvėtų...
Tada ir supratau, kad, jeigu nori būti pastebimas, vienaip ar kitaip, baltai ar juodai privalai „permyžti“ kitą konkurentą. Nebijant bausmės, net rykštės, diržo. Kitaip... nesijuoksi, o koks nuotykis – be juoko? O po to... nevengiant ir pameluoti, nes be melo, matau, žmonės neturi nė gerovės, nė ramybės. O tarp tų gražuolių nuogalių Čekiškės rąstinėje pirtelėje 1954 metais, vos Stalinui ataušus, buvo ir inspektoriaus Randžio duktė Egidija. Tai ji, pastebėjusi mūsų saulėtas akeles prie pirtelės, apsakė kelmo aukščio „donžuanų“ džiaugsmelius savo mylimam tėvukui. Taip aš gyvenime pirmą sykį susidūriau su Valdžia ir jos įstatymais, nes mamos žodžiai, kai šalia nėra tėvo, tik švelnaus lietaus lašeliai į virtuvikės langą...
Mokytojų kambaryje, kaip jūroj nusileidžianti saulė, raudonumu plieskė – žėravo įkaitusios koklinės krosnies durelės. O Randis ironizavo: „Tai su Lionium buvot moterų pirtyje... tai jeigu Lionius ir kiti draugai tau lieptų kišt pirštą prie šių durelių, ar kištum?“
Puikiai prisimenu, kaip aš teigiamai kinktelėjau galvą – „kiščiau“. Nes draugams nieko negaila. Nei žaislų, nei vyno! Su draugais eidamas iki 50 metų... galėjau ir nesugrįžti į savo Vieno Sijono Partiją. O man žmona – Vlada – pats vertingiausias Tarybų valdžios palikimas. Bet gyvenime kartu ir Aistros smalsumas: „Nas jabūt, a my – kriepniem“. O sovietizmas gimdė lojalų kolektyvizmą – „neturėk 100 rublių – turėk 100 draugų“. Kol supranti, „KAS YRA KODĖL“, Kas nėra TAS. Žmonių kėslai. Žmogaus klasta: EGO išskaičiavimai. Bet kol supranti – ir senjoro amžiaus sulauki. Už tą supratimą ir nusvilęs, ir degęs Senjoro laureato vardą gauni. Inspektorius Jonas Randis daug nebarė. Tada. Tik mamai pasakė. O mama prisodino kryžiuku siuvinėt negriuką jūreivį. Tas Negriukas ir šiandien virš mano galvos Saulėtekio take. Lionius Pranevičius kantriai laukė, kol išsiuvinėsiu.  

(Pabaiga kitame numeryje)