Apie kitokį grafą arba alus geriau už vandenį, bet geriausias iš gėrimų – medicininis spiritas

(pabaiga)


Mes turėjom šimtus mėlynų – žalių – raudonų reikalų ir sumanymų, viskas rūpėjo, o apsikabinę, jau tekant saulei prie Čekiškės klubo durų, kur koncertuodavo Liškausko dūdoriai ir motoriuku sukdavo iš Vilkijos atvežtą kiną, dainavom – „Valgyk duonos, gerk kavos, tik nevok Lietuvos“... Arba: „Kemzūra, ištempk rūrą, mušim barabaną“. Mes suvalgėm zakristijono Dominyko tešlą kalėdaičiams. „Nori, Gedai, aš tau moliūgų aliejaus nupirksiu, jeigu šnapso nebegeri, bent linksmai senjoriškai pasismaginsi. Kasdien po gerą šaukštą – BRANKTAS!” Gedai, Gedai, prie manęs pinigai limpa, kaip mergos, Gedai, aš turiu daug pinigų ir dabar, nors dirbau tik barmenu, bet aš tau nuo vaikystės Čekiškėje pavydžiu... penketų už dailyraštį. Atsimenu, Klumpėj, Besmerčiuose, Kilovoje, kaip ėjom padubysiais, aš, anksti mirus tėvui, spekuliavau Kauno fabrikų kaproninėm kojinėm, korsetais ir liemenėlėmis, o tu vis kaulydavai gaspadinių ženkliukų nuo laiškų iš Amerikos ir Kanados. Šūds, Gedai, tik skudurai ir nuomojami butai, jeigu nėra draugiškos širdies. Nieko, nieko, jei širdelėje nieko, broli tu mano, aš tave ir šiandien myliu, aš verksiu, - mano šimtametė mama žydų Čekiškės centre tebegyvena kambariukyje, kur buvo tavo dantistės mamos kabinetas, o tave augino pacientai. Ir aš... Geriausia – Tavo dailyraštis, einam, nupirksiu moliūgų aliejaus, mylėsi žmoną ir prisiminsi draugo dūšią... Nenori? Tai kitąmet susitiksim Čekiškėj, ten dabar geras seniūnas, o aš einu pratęst į kavinę“, - atsibučiavom prie Jono Basanavičiaus, su stebėtinai gerai atrodančiu, 64 metų, gimnastišku vaikystės Lionium.   Ir jis nuėjo, Patriarcho liūdesiui į BRAVORINE pavirtusį naujųjų chamų Eurobulvarą.
... Tuštėjant pūslei prie Palangos parko pušies, staiga pastebėjau šakomis užklotą, gal keturių kuprinių dydžio surinktų alaus butelių stirtą. Čia, parke, visi alkanieji  ir gyvenimo chamų intelekto išjuoktieji, pažeminami kultūringieji, mandagesnieji randa ne tik ankstyvų kazlėkų, baravykų, bet ir turtėjančių komunistų – konservatorių (etc.) vaikų paliktų alaus butelių... ak, Pilvo egzistencija. „Jeigu visi būtų kultūringi, Lietuvos turtas būtų nepasidalintas...“ Staiga pro jazminų langines pamačiau taku dviratį bestumiantį Pavelą – Pašą, Mandelštamo – Jesenino – Širvio poezijos gerbėją. Išnirau. Nenustebo. Parodžiau. „Imk“, – sakau. „ – Tau – vynui, gal ir man kapeika moliūgų aliejui liks, kol senjoro pensiją gausiu“. – Nie būdų bratj! – atšlijo Paša. Gal tas, kur susirinko butelius, vaikų duonai neturi. Aš, blyn, Gedimin, visada turtingas. Aš ne koks beširvis – beširdis. „Va, žiūrėk, imk, - ištiesė saują monetų. Užteks ir vynui, ir spermos gamybai. Mane fontanas priešais Gintaro muziejų maitina ir „šachtą“ gesina. Imk, - pylė į saują. Rasi ir litų. Gaila, prie fontano nėra Valiutos keityklos. Čia, mano saujoje, daug angliškų karalienių. O butelius tegu parduos tas, kuris juos naktį susirinko. Gal jo vaikai nevalgę? Proletariatas. Garbingas. Neparsidavęs. Mes – neprivatizuoti paukščiai, mes ir šiandien – grafai, - širviškai linksmas dosnusis Paša Vostrikovas. Prisimeni, kaip parke dainavom su buvusiu bitlu – gitaristu Valdžiu Karoliu iš Druskininkų gatvės?
Kai saulužė sviečia,
Aš į ją nežiūriu,
Nes mana širdužė
Savą saulę turi.
Menas ir žmogus nėra vien pinigai, blyn, Gedimin... Tai gerai žinojo ir Grafas, kuris neskriaudė Palangos žmonių, kaip dabar – PONAI TARP žmonių, ir mes, labai margų pridėtinių vertė.