Linkėdamas puikaus rudens, norėčiau pasidalinti keliomis savo šviežiomis žurnalistinėmis istorijomis.
Žirgelis iš Palangos Kurorto gatvės
Didžiausias šios savaitės įvykis – kumeliukas – žirgelis – Palangos Kurorto gatvėje. Jaučiau, kad istorija nekasdieninė, todėl neatidėliojau kelionės į Palangos pakraštį, kuriame jaučiausi tarsi Amerikos Montanos valstijoje – su vieškeliu, pievomis, tuščiais sklypais.
Trumpai apie straipsnio esmę: globėja aštuonerių metų Motiejui, turinčiam nežymų emocinį sutrikimą ir po vasaros stovyklos su arkliais pasijutusiam daug geriau – berniukui net vaistų daugiau nebereikia, – padovanojo žirgelį. Metų kumeliuką! Tačiau daliai jų kaimynų arkliuko kaimynystė – ne prie širdies.
Vienos jų, gyvenančios tame pačiame sujungtame name kaip ir Motiejus su savo mama (globėja) ir kuriai Dievas taip pat pasiuntė išbandymą – ji namuose rūpinasi specialiųjų poreikių turinčiu anūku, – klausiausi labai atidžiai.
Kad būčiau objektyvus, straipsnyje abi moteris citavau tiesiogine kalba, pateikiau šalimais esančio žirgyno savininko Manto komentarą, taip pat Savivaldybės teisininko vertinimą.
Jau 30 arų aptvare, Motiejui glostant žirgelį, o jo mamai (globėjai) jį apkabinus, keliskart pasakiau: „Mano žmogiškos simpatijos – jūsų ir jūsų žirgelio pusėje.“
Vis dėlto, kai arkliukas, kuris į mane iki tol nekreipė jokio dėmesio, ėmė tursenti paskui mane, vis grybštelėdamas mano pasturgalį, krizendamas paskubėjau palikti aptvarą – kaip sovietmečio vaikas, esu patyręs su dideliais šunimis ir arkliais susijusių nemalonių, traumuojančių įvykių.
Tikiu, kad senai žurnalistikos taisyklei nenusižengiau: išklausyk abi konflikto puses, remkis ekspertais – ir tik tada stok į žirgelio pusę...
O paskelbus didelio dėmesio sulaukusį straipsnį palangostiltas.lt, man kitądien paskambino net iš TV3 televizijos.
„Labai įdomų straipsnį apie žirgelį parašėte. Gal galite pasidalinti pašnekovių telefonais? Ir mus pasitikti Palangoje, kad nepaklystume?“ – paprašė.
„Žinoma, kad ne. Tiems žmonėms reikia ramybės. O Palangoje nepaklysite. O jeigu taip atsitiktų Kurorto gatvėje, orientuokitės pagal už plento, jau Kretingos rajone, besisukančias vėjo jėgaines“, – patariau baigdamas pokalbį.
Žali plaukai
Kai išėjo šią vasarą mano leidybos dešimtmetį mininčio nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ numeris su nuostabiąja Dalia jo viršelyje, jo dar nemačiusi, ji man rytmetį paskambino susirūpinusiu balsu: „Vakar vakare iš vieno žmogaus, jau mačiusio žurnalą, sulaukiau pašaipios žinutės su klausimu: „Ar jūs, Dalia, jau žaliai nudažėte plaukus?“
„Man jūsų plaukai neatrodo žali“, – trumpai pasakiau, tačiau žurnalo herojės tai neįtikino: „Nuotraukoje, kurią aš jums siunčiau, mano plaukai yra šviesūs. Prašau, pažiūrėkite. Man turbūt nereikia žurnalo su mano žaliais plaukais.“
Spėjau dar jai nusiųsti žinutę, paaiškinančią, kad vešlioje augalų lapijoje daryta nuotrauka natūraliai šiek tiek „grybšteli“ žaliai ir šviesius plaukus, kai man paskambino nudžiugusi Dalia: „Koks nuostabus žurnalas, ką tik gavau, nors tikrai – mano plaukai truputį į žalsvumą. Bet ačiū jums!“
Jai netrukus paskambianau šovus į galvą puikiam paaiškinimui: „Miela Dalia, jeigu dar kam nors bus įdomūs tik jūsų žalstelėję plaukai, pasakykite tiesiai šviesiai: „Priklausau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai!“
Dalia ilgai nuoširdžiai juokėsi: „Tikrai taip!“
Taip vienas nelemtas žalsvas atspalvis, akimirką grasinęs leidėjui rimta diplomatine krize, galiausiai virto smagiu politiniu pokštu.
Beje, Kretingos rajone jau išdalinta beveik pusantro tūkstančio žurnalų.
Katinėlis iš žydų sinagogos
Jis man pasirodė labai jaukus, šiltas, paprastas žmogus. Todėl, kai baigėme pokalbį, paaiškėjus, kad mano viešbutis yra pakeliui, kaip ir jo namai, su juo puskilometrį paėjome kartu.
Prisipažinsiu: su savo pašnekovais, baigęs pokalbį, nesu linkęs nei broliuotis, nei kartu obuoliauti, o iškart paspausti ranką – viso gero.
Šnekučiavomės apie gyvenimus Amerikoje – jis joje praleido 14 metų, aš – beveik 10.
Netikėtumas mūsų laukė priėjus žydų sinagogą Pylimo gatvėje – iš krūmų priešais mus, beveik po mūsų kojomis, išniręs gražuolis jaunas katinėlis nulėpusiomis ausimis išcipeno, tarsi pelės tykodamas, į gatvę, beveik iki jos juostos vidurio. Mano širdis į kulnus nusirito: „O, ne! Tik nereikia interviu žydų katino krauju aptaškyti.“
Tačiau, užuot šuoliavęs paskui katiną – tokia buvo pirmoji mintis – ir rizikavęs savo stuburu, į jį kreipiausi ramiai, tęsdamas mūsų su Pauliumi pokalbio toną: „Katine, nu, katine, ką čia sugalvojai? Grįžk atgal, grįžk.“
Katinėlis „paklausė“ – lygiai taip pat neskubėdamas partipeno atgal ir šmurkštelėjo pro sinagogos vartų apačią. Su Pauliumi susižvalgėme – jis šyptelėjo.
Nežinau, ką apie mane po mūsų susitikimo pagalvojo KRS vadovas – žurnalistas, kalbinantis katinus Pylimo gatvėje, turbūt nėra pats įprasčiausias verslo žurnalo redaktoriaus vaizdas. Bet tądien išsiskyrėme trise patenkinti ir gyvi: Paulius nuėjo namo, aš – į viešbutį, o katinas – atgal į sinagogos kiemą.
Tiesa, objektyviai, katinui tądien labai pasisekė – buvo sekmadienis, tą minutę Pylimo gatvė trisdešimt metrų atkarpoje buvo tuščia...
Linas JEGELEVIČIUS
„Palangos tiltas“ redaktorius
P.S.Tekstas parašytas ir redaguotas jo autoriaus, žmogaus, o ne dirbtinio intelekto.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.