Skelbimai
Palangos tiltas
Palangos miesto laikraštisJūsų miesto balsas
SkelbimaiĮdėti skelbimą
Miestas

Ar gavai cukinijų šią vasarą? Arba dar vienas žingsnis link išvalytos erdvės

Irena Valužė
Irena Valužė

Vasara – tarsi pintinė uogų. Vieniems ji pilnesnė, kitiems – kiek sugebėjai pririnkti. Kaip ten be buvę, visi vienodai užuodžiame jos kvapą, jaučiame jos skonį, gėrimės spalvų margumynais ir kuo toliau nuo savęs stumiame mintį, kad vieną dieną pintinė liks tuščia. 

Vasara – tarsi pintinė uogų. Vieniems ji pilnesnė, kitiems – kiek sugebėjai pririnkti. Kaip ten be buvę, visi vienodai užuodžiame jos kvapą, jaučiame jos skonį, gėrimės spalvų margumynais ir kuo toliau nuo savęs stumiame mintį, kad vieną dieną pintinė liks tuščia. Į ją atsiguls rudeniniai lapai, šalti lietūs ir laukimas,- tokio šilto, artimo ir mielo jausmo – laukti saulės gimimo iš naujo. O jei tavo vasaros pintinė buvo pripildyta ne tik saulės dovanotomis gėrybėmis, bet ir  džiugiomis prisiminimų apie ją akimirkomis – esi laimingas. 

Smegenys – mūsų  mozaika

Apkabinu aš vasara su didžiule meile, nes ji man padovanojo eilę džiugių akimirkų, kuriomis aš, atėjus rudeniui, galėsiu sudėlioti  jas iš naujo. Mano smegenų mozaikoje – pirmieji mano mažosios anūkės žingsniai prie neseniai Anapilin išėjusio senelio  kapo. Tikiu, Jis ją laikė  už „rankų“. Taip pat  šią vasarą mano smegenų mozaikoje vietos atsirado dar dviem žmonėms.  Aplankiau du palangiškius, talentingus ir darbščius vyrus, dailininką ir poetą  Vytautą Kusą ir Klaipėdos aukštaskraidžių  balandžių augintojų klubo pirmininką  Reinoldą Liaudanską, norėdama pagerbti  ne tik jų garbius jubiliejus. Man norėjosi papasakoti apie juos  ir jų kūrybą ir palinkėti, kad Pegasas –  sparnuotas arklys, nenustotų plušėjęs ir  nešęs geros valios žmonėms žinią:  Žemę, kaip niekad anksčiau, reikia  saugoti  nuo pražūties. Ir tik gėris, grožis, atjauta vienas kitam, sveikas protas, nuoširdi draugystė gali nurungti gobšumą, pyktį, savanaudiškumą, melą, agresiją ir padėti jai išsivalyti nuo šiukšlių, kurių mes  per gana trumpą laiką, esame  sukaupę jų sluoksnių sluoksniais. Jos neleidžia žmogui laisvai kvėpuoti, dirbti savo mėgstamą darbą, rūpintis jaunąja karta, kaupti žmogiškas vertybes kaip palikimą; iš amžių glūdumos mums duotu svarbiausiu  įsaku  – eiti doros keliu.

Ar gavai cukiniją?

Šiandien prie kavos puodelio kalbėjausi su drauge, kuri prieš porą dienų žiūrėjo Palangos Senojoje gimnazijoje Nacionalinio Kauno dramos teatro  spektaklį  „Kai mes būsim jauni“. 

Anot jos, rodomoje pjesėje nuo pradžios iki pabaigos skambėjo  vienintelis klausimas: „Ar šią vasarą gavai cukiniją?  Jei ne, tavo laimė praėjo pro šalį“. 

Gardžiai nusijuokusi prisiminiau, kad šią daržovę esu gavusi nuo savo sesers Laimos, užaugusios jos sode, Kristinos, prekiaujančios turguje (kaip dovaną) ir Jovitos, kuri ir papasakojo man šį „juoką“.  Ir, tik atsivertusi knygą, kurią man davė paskaityti  labai puiki ir talentinga palangiškė (piešia, tapo ant šilko, mezga nuostabius nėrinius)  Birutė – Smilga, į „cukiniją“ pažiūrėjau grynai moterišku kampu.  Anot brazilų rašytojo Paulo Coelho knygos  „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“, „vyrų gyvenimas buvo judėjimas, o mes neišlindome iš Motinos įsčių. Ten pamatėme, kaip sėklos tapo augalais, ir papasakojome apie tai vyrams. Mes užmaišėme pirmąją duoną ir juos pamaitinome. Padarėme pirmąjį puoduką, kad jie turėtų iš ko gerti. Ir mes perpratome kūrimo ciklą, nes mūsų kūnai kartoja mėnulio ritmą“. 

Taigi, ar gavai šią vasarą cukiniją? 

Jei ne, skubėk dovanoti ją kitiems, kad laimė sugrįžtų pas tave. Ypač jei esi jau nemažai gyvenime pragyvenęs – tausok draugus, – perspėja  puikūs aktoriai humoru ir gyvenimiškomis istorijomis pagrįstoje pjesėje.

 

Atmintis – privati teritorija?

Vasaros pradžioje į amžinojo poilsio vietą palydėjau Nusipelniusį Lietuvos mokytoją, Palangos garbės pilietį, ilgametį Palangos literatų būrelio vadovą ir mano klasės auklėtoją  – Joną Brindzą. Šis puikus žmogus,  į gyvenimą išleidęs ne vieną  plunksnos brolį ir sesę, atgulė prie savo mylimosios Anelės. Šiandien aš į amžinuosius namus palydėjau ir savo klasioko Rolando Rastausko mamą, ilgus gyvenimo metus dirbusią  vaikų terapeute  Palmutę (Palmyrą Dapševičiūtę). 

 Stovėdama kapavietės vietoje,  aš Jai padėkojau ne tik  už tai, kad ji buvo daugybės vaikų mažų širdelių globėja, bet ir už tai, kad ji užaugino ir į gyvenimą išleido puikų sūnų  – Rolandą Rastauską – poetą, dramaturgą, vertėją, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą ir gerą žmogų.  Jis buvo ir pats mylimiausias AtA  J. Brindzos  auklėtinis. Ir Rolandas savo  pirmuosius žingsnius literatūroje žengė  su savo mylimu mokytoju J.Brindza.  Štai, pagalvojau, kiek gražių žvaigždelių įsižiebė danguje ir atminimo apie šiuos žmones mano gyvenimo mozaikoje. 

Aš didžiuojuosi, jog mūsų klasėje buvo toks gabus ir talentingas jaunuolis,  o Rolando mama buvo mano vaikų gydytoja. Pamenu, kai mama vesdavo į Palangos polikliniką ( labai bijojau  skiepų), mano išgąstis  pasibaigdavo prie gydytojos kabineto durų.  Daktarės ramus balso  tonas, švelnus žvilgsnis ir ore tvyranti  mintis, jog tuoj,  tuoj ir viskas pasibaigs – šiandien man kelia šypseną. Tačiau pati būdama mama gerai suprantu, kaip prieš penkiasdešimt su viršum metų  palangiškės mamos didžiuodavosi, kad jų vaikai auga kartu su šia puikia medike.

„Žinojimas – tai ne formulės“

Prieš vienuolika metų, per paskutinįjį klasiokų susitikimą kartu su  mūsų auklėtoju J. Brindza, R.Rastauskas padovanojo man savo esė knygą „Privati teritorija“. Šiandien ją atsivertusi dar kartą perskaičiau: „Sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje,  „išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas – tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję „būties minimalistai“. Žinojimas – visada vienišojo kelias. Itin privati teritorija.“

Tiesa, tai ne cukinija, kurios gal būt ne kiekvienas šią vasarą gavome.  Skaudūs išgyvenimai – žinojimas, kad artimi žmonės mus palieka – turi paslaptį. Ją įminsime tik  ten, aukštai, virš debesų. Atminkime,- sako P.Coelho, „kad žmogaus išmintis Dievo akyse tėra paikystė. Jei klausysimės vaiko, kuris slypi kiekvieno iš mūsų sielose, mūsų akys vėl ims švytėti.  Jei neprarasime ryšio su šiuo vaiku, neprarasime ryšio su gyvenimu“.

 Tad, norėdama paguosti savo klasės draugą, galiu tik pasakyti, jog  mano smegenų mozaikoje –  mano privačioje teritorijoje, atsirado dar viena  graži atmintis, nepaisant jos privatumo. 

Tikiu ja, tikiu vasaros galia ir rudeniu, kuris būtinai ateis...

Irena Valužė

Komentarai 0

Parašykite komentarą

Pateikus komentarą, įrašytas vardas arba slapyvardis ir tekstas bus paskelbti viešai. Kaip tvarkome duomenis.

Komentarų kol kas nėra.

Taip pat skaitykite