Ar sulauks kurorto valdžios dėmesio Kurhauzo vienmetis?

Nemirseta – viena seniausių pajūrio vietovių, jau VIII-XIII amžiuje priklausiusių Palangos prekybiniam centrui. Aštuonerius metus Palangoje ėjęs vyriausiojo architekto pareigas Edmundas Benetis, Nemirsetą vadina Nimmersatt. Taip, kaip buvo ji buvo įvardijama XV amžiaus šaltiniuose.

„Nemirseta turi tokį pat Kurhauzą, kokį turi ir Palanga. Tačiau Palangos centre įsikūrusiu istoriniu pastatu rūpinamasi, netrukus prasidės jo rekonstrukcija, o jo vienmetis, Nemirsetos kurhauzas ir toliau stovi išdaužytais langais, nuniokotas ir apleistas. Kodėl?“ – nuoširdžiai klausia E. Benetis.

Nemirsetos nėra?

Vakar miesto tarybos posėdyje dalyvavęs E. Benetis ne vieną tarybos narį privertė susimąstyti. „Tarybai daviau du pasiūlymus: važiuojant senuoju Palangos – Klaipėdos keliu, už autobusų stotelės pažymėta, kad Palanga baigiasi. Kitoje pusėje pažymėta, kad tai Klaipėdos rajonas. Taigi siūliau nustatyti Palangos miesto ribą, kadangi tokio ženklo nėra. Antrasis pasiūlymas – Nemirseta šiauriausias buvusios Reicho teritorijos taškas. Važiuojant automagistrale A13 iš Klaipėdos į Palangą (tame posūkyje, kur vasaromis sukasi žiedinių automobilių lenktynių dalyviai), pažymėta, kad iki Nemirsetos gyvenvietės – 2 km. Tačiau įvažiavus į senąjį kelią nerandu ženklo, kad privažiavau Nemirsetą. Vadinasi, Nemirsetos nėra? Pažymėta, kad bus, o nėra“, – pykčio dėl ženklų nebuvimo neslėpė architektas.

Saugoma tik gelbėjimo stotis

Nemirsetoje XIX a. pabaigoje pastatyti vasarnamiai, veikė viešbutis-karčema, pasienio muitinės punktas, gelbėjimo stotis. Vasarnamiai buvo pastatyti jūros pakrantėje, prie pagrindinio kelio stovėjo viešbutis. XX amžiaus pirmoje pusėje jis buvo vadinamas Kurhauzu. Valstiečių sodybos išsidėstė į rytus nuo pagrindinio kelio – arčiau pasienio su Lietuva. Pakrantės ruožas XIX a. pirmoje pusėje buvo užsodintas pušynais, kurie saugojo gyvenvietę nuo jūros vėjų. XX a. antroje pusėje Nemirsetos centre įsikūrė karinis dalinys, vasarnamiai buvo nugriauti, Kurhauzas rekonstruotas, pastatytos kareivinės, gyvenamųjų namų kariškiams kompleksas. Nemirsetoje likęs rekonstruotas Kurhauzo pastatas, kuris stovi jau nuo XV a. pirmos pusės minėtos karčemos vietoje.

Pašnekovas negailėjo kritikos miesto valdžiai dėl to, kad vienintelis Nemirsetoje saugomas objektas – gelbėjimo stotis.

„Kurhauzas Nemirsetoje neturi vardo, o juk jis yra Palangos Kurhauzo vienmetis. Po tarybinės armijos išėjimo – Nemirsetos istorinio pastato langai buvo išdaužyti, suniokota aplinka. Tačiau dar dabar valdžia nesiima nieko, kad istorija pulsuojantis namas atsigautų.  Žinote, kur didžiausia abiejų Kurhauzų paralelė? Dviejų žinomų Lietuvos architektų tėvai Palangoje buvo garbingi svečiai, kurie lankydavosi Palangos Kurhauze, tačiau vakaro pratęsti vykdavo į Vokietiją – (Nemirsetą)“, – kalbėjo architektas.

Pripažinimas tik po mirties

Palangos miestui itin svarbi data – 1921 m. kovo 30 d., kai Latvija paleido Palangą ir Šventąją iš savo valdžios ir perdavė Lietuvai, tėra tik istorinė. Architektas, Palangos atidavimo Lietuvai šventę inicijavęs dar prieš dešimtį metų Klaipėdoje bei surengęs ir karikatūrų parodą „Palanga + Lietuva = 80“, neslėpė apmaudo, kad šios datos paminėjimui nėra skiriama didesnio dėmesio.

„Juk šią dieną reikia švęsti. Galbūt sušaukti miesto tarybos narius į neeilinį posėdį. Arba paskirti ją Palangos garbės piliečiui. Kiek garbės piliečių turi Palanga? A. Tiškevičių, R. Budrį bei J. Žemaitį. Klausimas, kodėl tik tiek. Dar didesnis klausimas: kodėl Palanga dažniau suteikia šį garbingą titulą tik mirusiems? Jeigu kiekvienais metais renkame geriausią sportininką, gražiausią rašytoją ir .t.t., kodėl negalime kasmet išrinkti miesto garbės piliečio? Kodėl miestui nusipelnęs žmogus negali pasidžiaugti šiuo titulu?  Juk mieste gausu iškilių asmenybių. Pavyzdžiui Palangos literatų tėvas ir motina Jonas Brindza, ar buvęs Botanikos parko direktorius Antanas Sebeckas“, – geriausiuosius vardino E. Benetis.