Artyn naujo Baltijos pavasario: ten, kur stirnos skaičiuoja laivus

Mes, „greitabėgiai“ moderniųjų laikų žmonės, lyg pasakas ar seniai pamirštą stebuklą atrandame Palangos – Šventosios – Latvijos apylinkėse aptiktus ideliai civilizacijos nepaliestus kampelius, kur viskas, o viskas – tikra, kaip dangus su debesų laivynais, smėlio karalijos, kur gyvenimas yra milijonus metų toks, kurį tu, aš, mes bejėgiai pakeisti, o tai, beje, ir nekeistina, nes tas, kas kyla prieš gamtą, pats ūmai ir neplanuojamai, antgamtiškai krenta, jei ne visam – ilgam susiūbuoja. Gamta viską kuo tvarkingiausiai sudėliojusi į nišas, kaip šeimininkė indus virtuvėje, kas, kur ir privalo būti. Harmoningai. Po to, kai laidoje „Labas rytas, Lietuva“ mūsų Palangos „vaikynai“, kaip tartų poetas Paulius Širvys, – meras Šarūnas Vaitkus ir Nerijus Stasiulis vasario 14-ąją paragino visus lietuvaičius važiuoti į Palangą švęsti Stintų šventės ir Vasario 16-osios, aš šventai baltais Tylos takais tarp Anaičių – Šaipių vėl ėjau priejūriais į pavasario žvalgytuves.

Nors jūros tilto nematyt. Užtat pavasaris jau glaustos kaip šuniukas ir nieko blogo negali sakyt, kai nuo krantais sugrįžtančios šviesos visiems galvelės sukas. Sveikatingumo metas, žinau, ne tik manyje verda jausmų proveržiai, švelnumo „priepuoliai“, noras gaivinti mintis „poetizmais“ ir jais pamaloninti visus „Palangos tilto“ skaitytojus:
„Plaukiok, Akmenėli,
Nardyk tarp žuvų,
Pasakai prikėlęs –
Savas tarp savų“.
Gamtoje, ant jūros kranto, ten, kur stirnos skaičiuoja laivus, kiekvienas gyvas (taip pat ir akmeninių „aviukų kaimenės“) esame savi tarp savų ir, būkime atviri, kol sveikatingas – ir reikalingas. Čia žmogus tikrai esi Laisvabitis.
„Neuroplastiškumas“. Taip galvočiausieji pasaulio medikai jau dabartiniame medicinos mokslo vystymosi etape įvardijo žmogaus smegenų savybę keistis, augant metų skaičiui. Metai brandina asmenybę. Bet nebūtinai sendina jo dvasinį būvį. Brandina. „Nokina“ kaip obuolį, tik obuoliui užtenka ir vienos vasaros, kad subręstų, nunoktų, o žmogui greitai bus ir 100 vasarų mažai. Jei gyvendamas gausins savosios dvasinės patirties lobynus. Nes: „Žemė, moteris, mašina, o labiausiai Mintis privalo visad būti judinamos“. Gamta ir mokslo pažanga kiekvienam EGO, bet kuriam iš mūsų suteikia galimybių ilgai – ilgai, labai ilgai, – čia pritartų ir buvęs mano kaimynas, Palangos ir Lietuvos sveikuolių garbės akademikas Dainius Kepenis! – gyvai suktis besišypsančiųjų „Šokių salėje“, sveikatinant gerosiomis mintimis, širdažodžiais, juokais (su minimalia sarkazmo doze) ne tik save, taip priverčiant aistringai lankstytis žingsniams ir kojas, bet savo „aistros virusais“ „užzarazyti“, užkrėsti ir kitus bendruomenės narius. Tada visuotinis „Pagyvėjimas salėje“, visuotinis jaunėjimas ar bent dvasinis nenusigyvenimas – garantuotas.
Nugyventi savąją „kelio atkarpą“ „bet kaip“ – nesudėtinga, bet nenusigyventi, o praturtėti pasaulio ir asmeninio gyvenimo patirties pažinimu, tarsi „kiaurasamčiu“, arba sandėlio arpu išrūšiuojant visa tai, kas vertingiausia...
Šitai ir yra vadinama žmogaus Asmenybės branda.
Apie ją privalome galvoti ne tik Sveikatingumo metais, ir ne tik Palangoje. Nebijant metskaitlio kaitos, žinant, suvokiant, kad kūnas yra „sielos maišas“, jis klauso protingų protingos asmenybės signalų, impulsų, ir visas valingas, „kompleksinis“ neuroplastiškumas“ – smegenų savybė keistis ir keisti sveikatingąją situaciją „savo EGO naudai“, žinoma (o ko ne?) gali stipriai pristabdyti net ir senėjimo procesus. Kas be ko, žmogaus valia pajėgi daug ko sau žalingo išsižadėti, kaip aš manau, „parodyti špygą“ savo ištikimiausiam asmens sargybiniui – Velniui, kuris dažniausiai atsiranda maloniausių angelų ir angelyčių veidais, aidint muzikai...
Ne visi malonumai žmogui virsta nemalonumais.
Jeigu nebūtų malonumų, būtų nemalonu gyventi („jei neturi „grieko“, tai neturi nieko“!). Betgi galva žmogui skirta ne tam, kad „pilvo neprilytų“. Galvoje kas sekundę „kirba kirbukai“ – mintys, kurias, kaip norimą internetinę informaciją iš „kompo“ galima išsišaukti pagal tuo momentu pageidaujamą temą.
„Kam man eiti į smuklę, jei galiu gyventi be dūmų, be sielotaršos... kukliai?“
Bet kukliai retam norisi. Norisi „dabar“, „greitai“ ir „daug“. Daug skanių kąsnių „stresjada“, daug malonios aistros minčių ne tik lovose, bet ir už greičiausių automobilių vairų autostradose („FerrrRari“!), norisi plaukti jūra iš Palangos iki Gotlando, norisi nurengti gražią slaugytoją net atvežus ratukais artimo, bet jau atšalusio žmogaus kūną, į morgo šaldytuvą...
Norisi, norisi, norisi... „Gyvenimas mažytis – nėra ko varžytis“. Žmogus tuo ir gyvastingas, kad geidžia ekstremalo. Tarp kitko, aš irgi nesivaržiau. Ir nesivaržau. Liudiju aistros Palangą: „Tegyvuoja šokiai jūros lygyje!“
Tai gyvenimo aistra.
Tik ūmai prieš pusantro dešimtmečio suvokiau (tai – tarsi dangiškas atšvitimas!), kad subręsiu ir suvyriškėsiu tik tada, kai tvirtai pasakysiu „NE“ kai kam iš savo malonumų. Tai ir vyksta.