Laiškas redakcijai
Žmonės mėgsta kelti pretenzijas valdžiai: Prezidentui, Seimo nariams, merui, komunalinėms tarnyboms ir taip toliau. Kontrabandininkų dronų negaudo, atlyginimų nekelia, sniego nevalo, asfaltas nelygus, autobusai vėluoja.
Bet ar dažnai mes klausiame savęs, ką mes patys padarėme mūsų gyvenimo gerinimui?
Sniego šią žiemą buvo tikrai gausu ir daug kas skundė miesto valdžią dėl neveiklumo. O aš žiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip kaimyninio daugiabučio kieme išėjo du vyrai su kastuvais ir per pusę valandos nuvalė kiemą ir įvažiavimą į jį. Po dviejų dienų vėl gausiai snigo ir vėl tie patys vyrukai linksmai ir energingai darė „mankštą“ su kastuvais. Vos ne vienintelis kiemas buvo toks švarus.
Malonu buvo skaityti žinią apie Palangos moksleivių iniciatyvą valant sniegą keliuose kiemuose. Man metų nemažai, bet, sekdamas jų pavyzdžiu, ir aš pravaliau mūsų šaligatvį iki vartelių. Ėjo pro šalį kaimynė, iš jos lūpų išgirdau tik niurnėjimą administratoriaus adresu. Kitas kaimynas neištarė nė žodžio, bet akivaizdžiai nustebo. Ne vienas buvo įstrigęs sniego pusnynuose kieme, kol neatvažiavo iš Civinity toks traktoriukas „Bobcat“ ir nenustūmė sniegą į kiemo kampą.
Užtat tas vikrus traktoriukas paliko po savęs tiek hidraulinio tepalo pelkių, kad iki šiol kieme smarvė ir trinkelės tiesiog blizga visomis spalvomis. Štai ir galvoju, ar ne geriau būtų mūsų namo automobilių savininkams patiems pasirūpinti tvarka.
Kyla klausimas, ar mes patys nors kiek atsakingi už tvarką mūsų aplinkoje? Ir dar: ar kaltas darbuotojas, užteršęs kiemą tepalais? Ką jis pajuto, palikęs tokius purvinus pėdsakus prie mūsų namo? Ar pranešė namo administratoriui apie gedimą?
Sniegas Palangoje jau beveik ištirpo ir dabar mes matome, kiek druskos dar lieka ant šaligatvių. Koks bus žalingas efektas medžiams ir krūmams? Ar neliksime be augalijos miesto gražiose gatvėse? Ar nebūtų tikslinga dar pavasarį ar vasarą suplanuoti kovos su būsimu sniegu strategiją? Įdomu, kaip gelbsti nuo žiemos padarinių mūsų kaimynai: švedai, latviai, estai? Irgi sugadina visą gamtą aplinkui?
Štai tokie pamąstymai apie praeitą žiemą. Bet štai atėjo pavasaris. Palangiškių ir kurorto svečių pamėgtas Palangos bėgimo takas pajūrio pušynuose jau greit pilnai išdžius ir vėl mus džiugins – kaip jaunus sportininkus, taip ir vyresnio amžiaus sveikuolius. Jei praeitą vasarą ir rudenį vaikščiojote ten, gal matėte keistą porelę – abu su lazda vienoje rankoje ir plastikiniu maišeliu kitoje. Tai buvome mes su žmona. Rinkome šiukšles miške. Pagrindinis derlius būdavo pirmadieniais, po savaitgalio. Dažniausias laimikis – popierinės nosinaitės, antroje vietoje pagal dažnumą cigarečių ir elektroninių cigarečių nuorūkos. Kiekvieną dieną – keletas tuščių mažo formato degtinės butelių ir skardinių alaus. Matyt, išlakti buteliuką gamtoje – ypatingas malonumas. Paskui kuo toliau jį išmesti į krūmus, cigaretė į burną ir „sportuoji“ toliau. O tie keistuoliai, kol nueina nuo Žvejų gatvės iki Medūzos, po pilną maišą prikrauna. Atgal eidami – dar po vieną.
Be šiukšlių matome dar ir kitų nemalonių vaizdų. Dažnas vaikšto su šunimi. Yra tokių šunų šeimininkų, kas surenka ekskrementus į maišelį, bet toli gražu ne visi. Arba surenka ant takelio į maišelį, paskui – švilpt – į krūmus. Sunku patikėti? Tai dar ne viskas. Šunys, suprantama, linksminasi, bėgioja, rauna samanas, kasa duobes smėlyje. Ką daro jų šeimininkai? O nieko. Irgi linksminasi. Tame mūsų miške, praėjus 80 metų po karo, vis dar aiškiai matosi apkasai ir įtvirtinimai. Šunų iškastos duobės ne tokios gilios, žinoma, bet bijau, kad pajūrio jautrioje gamtoje gerą dešimtmetį tikrai išliks. O Kretingos girininkijos traktorių nutiesti „keliai“ per mišką bus matomi dar ilgiau. Valė mišką, kirto mirusius medžius – ačiū jiems už naudingą darbą. Bet už sugadintą gamtą ar norėsime jiems padėkoti? Ar pajuto jie atsakomybę už tokius padarinius? Sergančių pušų matome nemažai, ko gero greit vėl atvažiuos urėdijos galinga technika...
Tiek daug klausimų užduodu sau... Kas yra meilė savo šaliai, gimtajam kraštui? Ką reiškia pilietinė pareiga? Koks turi būti atsakomybės jausmas? Ar norime gyventi gražioje aplinkoje? Europos šalyse kiekvienais metais gatvių ir kiemų vaizdas vis nemalonesnis, šiukšlių vis daugėja, atrodo, niekas jų nerenka. Bet ar mes norėsime taip gyventi Lietuvoje? Aš tikrai ne. Todėl vėl paimsiu lazdą, pirštines ir maišelį ir eisiu sveikatos taku. Mano galva, graži ir švari aplinka gerina žmogaus nuotaiką, reiškia ir sveikatą. Tad būkime sveiki ir būtinai linksmi. O žmonėms, sutiktiems ant sveikatos takelio, palinkėkime geros dienos. Arba nors padovanokime šypseną.
Vitalijus Marinecas
Palanga
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.