Bibliotekoje – knygos „Pakelti akis“ pristatymas

Artėjantį antradienį, balandžio 13-ąją, 18 valandą Viešojoje bibliotekoje bus pristatyta daugelio autorių išpuoselėta ir nuostabių prisiminimų kupina knyga „Pakelti akis“, pasakojanti apie Juknaičių gyvenvietės kūrimąsi ir vystymąsi.

Juknaičiai – gyvenvietė Šilutės rajone, 1974 metais gavusi TSRS Garbės diplomą. Žurnalistas Ferdinandas Kauzonas pakalbino daug žmonių, kurie 1965-1990 metais prisidėjo prie Juknaičių tarybinio ūkio kūrimo. Itin susigyvenusi bendruomenė kiekvienais metais susitinkanti paminėti vienokios ar kitokios svarbios progos sumanė sudėti visus prisiminimus į knygą ir taip palikti išsaugotą autentišką istoriją ateinančioms kartoms. Kaip tarė, taip ir padarė. Susidarė bemaž pusšimtis autorių, kurie mielai dalinosi savo išlikusiais prisiminimais ir papasakojo viską, aprėpdami tiek kūrimo sunkumus ir džiaugsmus, tiek puoselėjamas vertybes ir bendras pastangas kuriant grožį.

Nuoširdumu „alsuojantis“ kūrinys kelia ypatingas emocijas, atspindinčias to laikmečio atmosferą. Kaip teigė žurnalistas, knygos sudarytojas F.Kauzonas, ši knyga apie žmones, kurie bandė gyventi ir jau net gyveno kitaip nei buvo gyvenama tada, ir net kitaip nei gyvenama dabar. Visai nuostabių žmonių komandai pavyko nepaisant tarybų valdžios sukurti žmonėms tokį gyvenimą, apie kurį dauguma Tarybų Sąjungos kaimo žmonių nebūtų drįsę net svajoti.

Juknaičių tarybinio ūkio direktorius, visų gerbiamas ir mylimas Zigmantas Dokšas sukūrė ne tarybinį ūkį, o parką. 1996 metais Juknaičiams ir suteiktas gyvenvietės-parko statusas, o kraštovaizdis paskelbtas saugotinu. Be šio žmogaus nei vienas kalbintas žmogus neįsivaizduoja Juknaičių ir visi sutartinai tvirtina, kad be Z.Dokšo, nebūtų ir ypatingųjų Juknaičių. Neeilinė gyvenvietė verta neeilinės knygos, tad ilgai buvo diskutuojama dėl jos pavadinimo. Itin didelę reikšmę skirdamas kultūrai, menui, dvasiniams dalykams Z.Dokšas pagerbdavo būtent tuos gyventojus, kurie nepamiršdavo šių vertybių. Kaip pasakojo gerbiamas Z.Dokšas, jam buvo svarbu, kad žmogus būtų dvasiškai turtingas, nebūtų abejingas menui, nežiūrint tuometinės tarybinės santvarkos. Prisiminimuose kalbama apie tai, kad buvo itin svarbu žmonėms matyti ir pajusti, kaip kuriamas menas, padėti jiems suprasti, jog pasaulis nesibaigia vien žemės darbais ar gyvulių auginimu, tad knygoje neveltui nuskamba frazė „negalėjo lietuvis vien arti“.

Vos atsivertus šią knygą ima atgimti to laikmečio dvasia ir noras susikurti kitokį gyvenimą, o malonūs pokalbiai sukelia itin jautrias emocijas, į kurias pasinerti kviečia visi autoriai, bendrai sukūrę šį leidinį. Pirmoji pažintis su šia knyga laukia jau ateinantį antradienį.