„Birutės parko atspindžiai“ vėl primins Tiškevičių istoriją

Visą vasarą Palangos Birutės parke miesto gyventojai ir svečiai bus nukeliami į XIX a. pabaigą ir galės pasigrožėti „grafų Tiškevičių šeimos nariais“ ar jų svečiais, pamatyti „tikruosius“ dvaro šeimininkus su mažąja dukrele, grafų senelius – „vyresniuosius grafus“, besigrožinčius rožynų įstabumu ir daug kitų.

Lankytojai kultūringesni
Kiekvieną liepos ir rugpjūčio ketvirtadienį nuo 18 iki 19.30 val. Birutės parke jau vienuoliktus metus lankytojai turės progą sutikti istorinius personažus, pristatančius gyvąją parko istoriją. Projektą „Birutės parko istorijos atspindžiai“ vykdo Palangos kultūros ir jaunimo centras, jo sumanytoja ir įgyvendintoja – šio centro režisierė Aušra Latonienė.
Grafų laikus primenančius personažus bus galima sutikti bevaikštančius centriniais parko takais, tvenkinyje besiirstančius gėlėmis išpuošta valtele, pakiliai nuteiks ir smuiko garsai. Beje, grafai eis pasveikinti ir pasiklausyti ketvirtadieniais parko rotondoje koncertuojančio Palangos orkestro. „Tai – taip pat istorijos dalis. Juk būtent grafai į Palangą atsivežė orkestrą. Vietoje, kur dabar stovi Koncertų salė, buvo vasaros teatras“, – pasakojo A. Latonienė.
Daugeliui parko lankytojų atgimusi grafų istorija nebėra naujiena, tačiau smalsių žvilgsnių ir replikų vis dar sulaukiama. „Manau, kad parko lankytojai jau priprato, kultūriškai labiau subrendo ir į šį projektą ėmė žvelgti kiek kitaip. Anksčiau aktorius, įkūnijančius grafus, įkyriai prašydavo nusifotografuoti ir kartais elgdavosi ne itin pagarbiai, – kalbėjo režisierė. – Šiandien to jau vis mažiau, žmonės labiau stebi iš šalies.

Pasivaikščiojimai nėra teatras
Projekto sumanytoja prisimena 2006 metus, kada vaikščiodama su tuomečiu Botanikos parko direktoriumi Antanu Sebecku prasitarė mananti, kad būtų smagu kaip nors papuošti parką, įprasminti grafų Tiškevičių istoriją. „Taip ir kilo ši mintis“, – kalbėjo A. Latonienė.
Tada buvo sumanyta, kad ant Birutės kalno galėtų pasirodyti vaidilutės. „Ten, būtent toje erdvėje jos atrodė nuostabiai, lyg ten buvusios, tačiau vos tik nusileisdavo į parką – visas žavesys dingdavo. Supratau, kad kiekvienas turi turėti savo vietą, atitikti savo laikmetį“, – teigė projekto sumanytoja.
Šiandien A. Latonienė pabrėžia, kad atgijusi Tiškevičių istorija jokiu būdu nėra teatras: „Mes stengiamės šį projektą vykdyti kuo tyliau, kad nebūtų jokios reklamos ir kvietimo. Nes jei kvieti, turi kažką ir parodyti, tada lankytojas tikisi kokios nors programos“. O jos, pasak režisierės, nėra –viskas turi vykti netikėtai, atsitiktinai, kad žmogus, užsukęs į parką, grafus sutiktų labai netikėtai.
Grafai ir jų šeimos svečiai parke romantiškai vaikštinėja, skaito knygas, važinėja karieta. „Taip tarsi primena, kad parkas – nuostabi vieta leisti laisvalaikį. O gal sutikti grafai paskatins pasidomėti ir pačia Tiškevičių istorija“, – svarstė A. Latonienė. Beje, visi parke vaikštantys „grafai“ – nebylūs. „Sudėtingiausia išmokyti nekalbėti vaikus, kad jie neprašnektų sava kalba. O tai, kad grafai nekalba – sąmoningas sprendimas. Jais reikia žavėtis iš tolo, bet jokiu būdu ne tempti fotografuotis ar kalbinti“, – kalbėjo A. Latonienė.
Pasak režisierės, vienintelis dalykas, ką grafai, užkalbinti praeivio, gali atsakyti, yra frazės „Šiandien Palangoje gražus oras, tiesa?“ arba „Šiuo metų laiku Palanga nuostabi, taip?“.

Apgalvota iki smulkmenų
Personažai, pristatantys gyvąją parko istoriją, stengiasi atrodyti kuo autentiškiau. „Siekiame sukurti kuo stipresnį tikrovės įspūdį. Vartome istorines nuotraukas, knygas, kostiumų istorijos vadovėlius, peržvelgiame kiekvieną kostiumo, aksesuarų detalę. Rinkdamiesi laikotarpį, kurį siekiame atvaizduoti, esame apsistoję ties XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tad ir kostiumai, ir šukuosenos ar naudojami daiktai turi atitikti tą laikmetį“, – pasakojo projekto sumanytoja.
Grafai stumdo to laikmečio vaikišką vežimėlį, kuriame – ne lėlė, o gyvas vaikas. „Pamenu, kaip pirmaisiais metais smalsuoliai puolė prie vežimėlio žiūrėti, ar vaikas tikras. Šiais metais antikvariate įsigijome dar vieną vežimėlį, kuris gamintas būtent tuo laiku ir, pasak specialistų, visai tikėtina, kad jis – iš grafų giminės“, – kalbėjo A. Latonienė.
Visas personažų pasivaikščiojimams reikalingas detales (skrybėles, skėčius, kostiumus) kuria patys Kultūros ir jaunimo centro darbuotojai, padedami profesionalų, noriai talkina Botanikos parko darbuotojai. Beje, kostiumus reikia kasmet atnaujinti – juk negali grafienė ar grafaitės kiekvieną vasarą vaikščioti su ta pačia suknele.
Svarbu ne tik kostiumai, bet ir to meto šukuosenos. „Jas taip pat nusižiūrime iš senų fotografijų. O papuošalų nenaudojame, nes juk vasara, ramūs pasivaikščiojimai, o ne prabangios puotos. Apranga – puošni, bet ne iššaukianti“, – sakė A. Latonienė.
Beje, po parką grafai važinėja ne paprasta, o autentiška karieta, žymėta giminės herbu. Ji gauta iš Lietuvos dailės muziejaus.
Labai svarbu, kad nė viena detalė nebūtų sumeluota. „Negali būti grafas ar grafienė apsirengę to meto kostiumais, o nešioti mūsų dienų akinius ar laikrodį. Net gėles, kurios puošia valtį, parenkame būtent iš to laikmečio. Viskas turi būti tikroviška, nesuvaidinta, ir, be jokios abejonės, dvelkti šiokia tokia paslaptimi“, – sakė pašnekovė.

Grafų – vis daugiau
Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais po parką vaikščiojo vos 8 Tiškevičių šeimos nariai. „O dabar jau turime iki dvidešimties. Giminė juk plati, o pas grafus atvyksta ir svečių iš kaimyninių dvarų. Pamenu, kad pradėję šį projektą atrodėme gana skurdokai, šiandien – daug oriau. Ir patys įkūnijantieji grafus ilgainiui patikėjo tuo, ką daro – išnyko statiškumas, baimė“, – kalbėjo režisierė.
Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais parko takais vaikščiojo tik aktoriai. „Tai buvo Klaipėdos dramos teatro studentai, o šiandien jie jau atvyksta su savo vaikais. Ir tikrai ne visi, įkūnijantys grafus, profesionalūs aktoriai. Turėjome labai gražią, regis, idilišką garbaus amžiaus palangiškių porą, kurie įkūnijo senuosius Tiškevičius“, – sakė A. Latonienė.
Tikslas, kokio norėta, pasiektas bene po šešerių metų – būtent tiek laiko, anot pašnekovės, reikėjo, kol viskas buvo „nugludinta“ ir ėmė atrodyti itin tikroviškai.