Braitone gyvenanti palangiškė Marija Česnavičiūtė-Austrin: „Palanga turi tai, ko niekur kitur neradau – kopas, pušynus ir minkštą kaip šilkas smėlį“

Agnetė Benetytė

Palangiškė Marija Česnavičiūtė-Austrin šiuo metu atostogauja gimtajame mieste, tačiau jau daug metų gyvena Jungtinėje Karalystėje, Braitone. Čia ji sukūrė šeimą, augina du vaikus ir dirba pradinių klasių mokytoja. „Dabar Palangą atrandu ir savo vaikų akimis – daug laiko praleidžiame žaidimų aikštelėse, džiaugiamės paprastomis akimirkomis. Kiekvienas sugrįžimas primena, kodėl šis miestas man toks brangus,“ – žinomos Palangos tinklaraštininkės ir žurnalistės Irenos Valužės dukra sakė „Palangos tiltui.“ 

–Daug metų gyvenate užsienyje. Ar prisimenate tą dieną, kai išvykote iš Palangos? Ar tikėjotės, kad Anglija taps jūsų namais?

–Puikiai prisimenu. Baigusi LCC universitetą Klaipėdoje nusprendžiau keliems mėnesiams išvažiuoti į Angliją pas mamos draugę. Norėjau ne tik patobulinti anglų kalbą, bet ir pamatyti, kaip iš tikrųjų gyvena žmonės šioje šalyje, nes pagal išsilavinimą tapau anglų kalbos mokytoja. Atrodė, kad tai bus trumpas nuotykis, galimybė praplėsti akiratį ir geriau pažinti pasaulį.

Tačiau gyvenimas viską sudėliojo kitaip. Sutikau žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių, daug keliavau, sukūriau draugų ratą, o vėliau – ir šeimą. Niekada neplanavau pasilikti visam laikui. Tiesiog vieni metai keitė kitus – atsirado darbas, namai, vaikai, ir Anglija labai natūraliai tapo mano gyvenimo dalimi.

Man atrodo, kad kartais nereikia visko suplanuoti. Užtenka žengti pirmą žingsnį, o gyvenimas pats parodo kryptį.

–Palanga ir Braitonas – abu pajūrio miestai. Ar randate tarp jų panašumų? Ko labiausiai pasiilgstate gyvendama Jungtinėje Karalystėje?

–Jūra abu miestus daro savitus, todėl atvykusi į Braitoną iš karto pasijutau artimiau. Vis dėlto Palanga turi tai, ko niekur kitur neradau – kopas, pušynus ir minkštą smėlį. Visiems sakau, kad Palangos smėlis yra tarsi šilkas. Braitone paplūdimys akmenuotas, todėl pasivaikščiojimų pajūriu ten jausmas visai kitoks.

Kiekvieną kartą grįžusi matau, kaip Palanga gražėja – miestas modernėja, tvarkomas, atsiranda naujų erdvių. Tuo tikrai galima džiaugtis. Tačiau kartu pasiilgstu senosios Palangos – medinių vilų, didžiulių medžių ir to ypatingo kurorto charakterio. Tie šimtamečiai medžiai buvo ne tik gražūs, bet ir geriausias vasaros pavėsis. Kartais pagalvoju, kad mano vaikai jau nebepažins tos Palangos, kurią prisimenu iš savo vaikystės.

Su šypsena prisimenu ir legendines medines klumpes su odiniais dirželiais. Mes su pusseserėmis jas avėdavome išdidžiai, o jų „klak klak“ garsas man iki šiol primena vasaras Palangoje. Tokios smulkmenos ir kuria gražiausius vaikystės prisiminimus.

Norėčiau, kad Palanga ir toliau gražėtų, bet kartu išsaugotų savo istoriją ir savitą dvasią. O dar norėtųsi daugiau dėmesio mažoms, bet labai svarbioms detalėms – patogesnės aplinkos šeimoms su mažais vaikais, žmonėms su negalia, daugiau praktiškų sprendimų viešosiose erdvėse. Tokie dalykai gal ir atrodo smulkmenos, tačiau jie labai daug pasako apie miesto rūpestį savo žmonėmis.

–Dirbate pradinių klasių mokytoja. Kaip atrodo britiška mokykla iš vidaus ir kuo ji skiriasi nuo lietuviškos?

–Mano požiūrį į ugdymą labai suformavo asmeninė patirtis. Kai prieš maždaug keturiasdešimt metų pati mokiausi Lietuvoje, mokymasis daugiausia buvo orientuotas į žinių įsisavinimą, vadovėlius ir gebėjimą teisingai atkartoti tai, ko buvome išmokę. Mes labai gerbėme mokytojus, tačiau dažnai nedrįsdavome užduoti klausimų ar išsakyti savo nuomonės.

Per trylika metų dirbdama Jungtinės Karalystės mokykloje pamačiau visai kitokį požiūrį į ugdymą. Čia vaikai skatinami būti aktyviais mokymosi dalyviais – jie kelia klausimus, mąsto kritiškai, planuoja savo darbą, įsivertina pažangą ir mokosi suprasti, kaip vyksta pats mokymosi procesas. Tai vadinama metakognityviu mokymusi – vaikai mokosi ne tik to, ką reikia išmokti, bet ir kaip mokytis. Manau, kad tai vienas svarbiausių įgūdžių, lydinčių žmogų visą gyvenimą.

Labai patinka ir tai, kad mokymasis dažnai vyksta ne tik klasėje. Vaikai keliauja į teatrus, muziejus, dalyvauja bendruomenės bei aplinkosaugos projektuose, tvarko paplūdimius. Jei mokosi apie Tiudorų laikotarpį, vyksta į Londoną ir istoriją pažįsta gyvai. Tokios patirtys leidžia suprasti, kad mokymasis nėra tik vadovėliai – jis vyksta visur aplink mus.

Dar vienas dalykas, kurį labai vertinu, – mokytojų ir mokinių santykis. Vaikai čia jaučiasi saugūs, nebijo klausti, diskutuoti ir išsakyti savo nuomonės. Tačiau kartu jie mokomi pagarbos, atsakomybės, gerumo ir empatijos. Esu įsitikinusi, kad gera mokykla turi ugdyti ne tik akademines žinias. Ji turi padėti vaikui užaugti pasitikinčiu savimi, kūrybišku, atsakingu žmogumi ir geru piliečiu.

–Jūsų vyras – anglas. Kokie kultūriniai skirtumai labiausiai nustebino kuriant bendrą šeimą?

–Su vyru pirmiausia tapome draugais. Neskubėjome, norėjome pažinti vienas kitą, todėl viskas klostėsi labai natūraliai. Per tiek metų abu išmokome suprasti vienas kito kultūrą, todėl šiandien skirtumų beveik nebejaučiame.

Labiausiai mane nustebino požiūris į šeimą ir kasdienes pareigas. Mūsų namuose viską darome kartu. Vyras mėgsta gaminti, rūpinasi vaikais, buitimi, todėl niekada nebuvo jausmo, kad vieni darbai priklauso moteriai, o kiti – vyrui. Man toks natūralus pareigų pasidalijimas atrodo labai gražus. Jis leidžia šeimoje išlaikyti daugiau ramybės, pagarbos ir skirti laiko vienas kitam.

–Auginate du vaikus. Ar jie kalba lietuviškai? Kaip stengiatės perduoti vaikams lietuvišką ir mūsų miesto tapatybę?

–Lietuvių kalbos išsaugojimas mūsų šeimoje – turbūt vienas didžiausių iššūkių. Labai stengiuosi su vaikais kalbėti lietuviškai, tačiau gyvenant anglakalbėje aplinkoje tai nėra paprasta. Sūnus lietuviškai supranta, nors pats kalba nedaug, o dukrytė dar maža, tačiau jau supranta vis daugiau žodžių. Tikiuosi, kad su ja pavyks kalbą išsaugoti dar geriau.

Kartais pagaunu save, kad mintį greičiau pasakau angliškai, bet tada primenu sau – jei noriu, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, pirmiausia pati turiu nuosekliai vartoti gimtąją kalbą. Negalima pasiduoti.

Man svarbu perduoti ne tik kalbą, bet ir jausmą, kad Lietuva yra jų dalis. Todėl kiekvieną vasarą grįžtame į Palangą. Noriu, kad vaikai pažintų mūsų jūrą, Birutės parką, leistų laiką su seneliais, pusbroliais ir pusseserėmis, patirtų tai, ką vaikystėje patyriau aš. Tikiu, kad būtent tokie prisiminimai kuria ryšį su savo šaknimis.

–Ar dažnai grįžtate į Palangą? Kas jums iki šiol kelia didžiausią nostalgiją?

–Jeigu tik galiu, į Palangą grįžtu kiekvieną vasarą, o kartais ir per Kalėdas. Bėgant metams supratau, kad labiausiai pasiilgstu ne konkrečių vietų, o žmonių. Didžiausias džiaugsmas – sugrįžti į mamos namus, apkabinti artimuosius ir tiesiog pabūti kartu. Gyvenimas išmokė vertinti laiką su šeima, nes jis yra didžiausia dovana.

Žinoma, kiekvieną kartą pasiilgstu ir jūros. Patinka anksti ryte vaikščioti paplūdimiu, kvėpuoti pušų oru, užsukti į Birutės parką. Dabar Palangą atrandu ir savo vaikų akimis – daug laiko praleidžiame žaidimų aikštelėse, džiaugiamės paprastomis akimirkomis. Kiekvienas sugrįžimas primena, kodėl šis miestas man toks brangus.

–Per 22 metus Jungtinėje Karalystėje tikriausiai teko patirti ir iššūkių. Kas buvo sunkiausia prisitaikant prie naujo gyvenimo, o kuo labiausiai didžiuojatės šiandien?

–Pradžia tikrai nebuvo lengva. Kaip ir daugeliui išvykusiųjų, teko viską pradėti nuo nulio. Nors buvau baigusi anglų kalbos studijas, pradėjusi dirbti mokykloje dažnai abejojau savimi – galvodavau apie savo akcentą, bijodavau suklysti, svarstydavau, ar tikrai esu pakankamai gera.

Tačiau man labai pasisekė sutikti žmonių, kurie ne kritikavo, o palaikė. Jie vis kartodavo: „Tu gali“ Ilgainiui supratau, kad didžiausias priešas dažnai esu pati, kai pradedu abejoti savo jėgomis. Iki šiol kartais atsistoju prieš veidrodį ir pasakau sau tuos pačius žodžius – „Tu gali.“

Didžiuojuosi tuo, kad neišsigandau pokyčių. Radau mėgstamą darbą, sukūriau šeimą ir šiandien galiu dirbti tai, kas man iš tiesų prasminga – padėti vaikams augti, atrasti save ir patikėti savo galimybėmis. Kai atsigręžiu atgal, suprantu, kad visi iššūkiai buvo verti to kelio, kurį nuėjau.

–Kaip pasikeitė jūsų požiūris į Lietuvą ir Palangą gyvenant svetur? 

–Gyvendamas svetur neišvengiamai pradedi kitaip žiūrėti į savo gimtinę. Kaskart grįžusi matau, kaip Lietuva keičiasi ir gražėja, tačiau kartu vis labiau vertinu tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – jūrą, pušynus, lietuvišką kalbą, artimuosius.

Gyvenimas Jungtinėje Karalystėje mane išmokė atkreipti dėmesį ir į dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai maži. Pavyzdžiui, kaip miestas pritaikytas šeimoms su mažais vaikais, senjorams ar žmonėms su negalia. Čia natūralu, kad viešosios erdvės prieinamos visiems, todėl grįžusi į Lietuvą kartais pagalvoju, jog ir mes dar galėtume daugiau dėmesio skirti tokioms detalėms. Kartais net paprastas kūdikių vystymo stalas ar kabliukas rankinei viešajame tualete gali labai palengvinti žmogaus kasdienybę.

Dar vienas dalykas, kurį labai vertinu gyvendama Braitone, – pagarba žmogui. Čia natūralu priimti žmonių skirtumus, gerbti vieni kitus ir kurti aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi laukiamas. Manau, kad tai vertybės, kurių niekada nebus per daug.

–Jei į Braitoną atvyktų palangiškis pirmą kartą, kokias vietas parodytumėte?

–Žinoma, pirmiausia pakviesčiau prie jūros. Nors ji kitokia nei Baltijos – akmenuota ir visai kitokio charakterio, – ji taip pat turi savo žavesio. Pasivaikščiotume garsiuoju Brighton Palace Pier, užsuktume į Karališkąjį paviljoną, pasivaikščiotume siauromis „The Lanes“ gatvelėmis, pilnomis mažų kavinių, galerijų ir jaukių parduotuvėlių.

Tačiau svarbiausia norėčiau parodyti ne lankytinus objektus, o patį miesto jausmą. Braitonas yra labai kūrybiškas, atviras ir daugiakultūris miestas. Čia susitinka žmonės iš viso pasaulio, todėl labai lengva būti savimi. Man atrodo, būtent ši laisvės ir atvirumo atmosfera yra didžiausias Braitono išskirtinumas.

–Ką šiandien pasakytumėte jaunai merginai iš Palangos, kuri svarsto išvykti gyventi ar kurti gyvenimą užsienyje? Kokį svarbiausią patarimą duotumėte iš savo patirties?

–Pirmiausia pasakyčiau – nebijok. Jei jauti, kad nori pabandyti, važiuok. Tačiau važiuok ne bėgdama nuo kažko, o vedama smalsumo ir noro augti. Pagalvok, ko tikiesi iš tos patirties, ko nori išmokti ir kokį gyvenimą nori susikurti.

Gyvenimas užsienyje tikrai nėra lengvas. Bus akimirkų, kai jausiesi vieniša, kai abejosi savimi ar norėsi viską mesti. Bet būtent tokios patirtys labiausiai augina. Jos moko pasitikėti savimi, priimti sprendimus ir suprasti, kiek iš tikrųjų gali.

Ir dar labai svarbu – kad ir kur gyventum, nepamiršk, iš kur esi. Kalba, šeima, vaikystės prisiminimai, gimtojo miesto kvapas ar jūros ošimas tampa dar brangesni tada, kai jų kasdien nebeturi. Man Lietuva visada bus namai, o Palanga – vieta, į kurią visada gera sugrįžti. Tikiu, kad žmogus gali priklausyti dviem pasauliams, tačiau savo šaknų jis niekada nepraranda.

Asmeninio albumo nuotraukos