Deganti meile mokslui mokytoja užkrečia ir mokinius

Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Rūta Paulikienė drąsiai prisipažįsta: „Man mokslas – didžiulė vertybė, aistra ir stimulas gyvenime. Esu fanatikė, visas jėgas atiduodanti būtent jam“. Nors sakoma, jog šiuolaikiniai mokiniai – nemotyvuoti ir nenorintys dirbti, mokytoja tvirtina priešingai.

Dėkoja už žinias

Anot R.Paulikienės, mokytojo vaidmuo mokykloje – be galo reikšmingas ir svarbus. „Ne mokiniai rodo priešiškumą mokslui, dažniausiai būtent mokytojas nesugeba jų sudominti, atskleisti to, ką pats žino, pritraukti ir motyvuoti. Vaikai – imlūs, protingi, gabūs ir darbštūs. Tačiau reikia mokėti „prisikasti“ prie jų“, - tvirtina ne vieną kartą moksleivių į gyvenimą ir universitetus išlydėjusi mokytoja. Jai didžiausias įvertinimas – senų mokinių padėkos ir geri žodžiai. „Jie ateina, apsikabina mane ir sako: „mokytoja, mes turime didžiulį žinių bagažą, mums universitete nėra baisių ar nežinomų dalykų, ačiū Jums“. Tokiais atvejais jaučiu euforiją, milžinišką pasitenkinimą“, - sakė mokytoja, žinanti visus dabartinių mokslinių darbų reikalavimus ir niuansus bei juos perteikianti savo mokiniams.

Siekia mokslo aukštumų

Lietuvių kalbos mokytojos ekspertės hobi, „arkliukas“ – kritiniai mokslo darbai. „Esu parašiusi ne vieną ir ne du. Sau ir kitiems – juk ne paslaptis, jog neturėdami pakankamai žinių, nespėdami ar tiesiog skubėdami, studentai mielai renkasi „pagalbą“ iš šalies...“, - atviravo mokytoja. „Nesuprantu tų, kurie nesimoko. Jei tik galėčiau, mokyčiausi ir mokyčiausi visą gyvenimą. Tačiau dabar susiduriu su problema – paskaitų dieniniame skyriuje man neįmanoma suderinti su mokytojavimu“, - sakė R.Paulikienė, dabar dedanti visas jėgas tam, kad perduotų savo žinias mokiniams.

Aukštos kokybės darbas

Anot mokytojos, rašinių konkursų yra tokia gausybė, kad kas savaitę būtų galima rašyti vis kitą. Palangoje, jau įprasta, išskiriami trys respublikiniai – Epistolinio rašinio, Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų bei jaunųjų filologų konkursai. Pastarąjį organizuoja Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija. R.Paulikienės ugdytiniai dažniausiai rašo tiriamuosius darbus, nors jie vieni iš sudėtingiausių. „Reikia daug kantrybės, jėgų ir supratimo. Žinoma, tam yra vadovas, besistengiantis perduoti visas savo žinias. Tokie darbai prilygsta kursiniams ir net diplominiams darbams“, - kalbėjo V.Jurgučio vidurinės mokyklos mokytoja.

Domėjosi ir rašė dvejus metus

Pernai abiturientas Aivaras Lapinskas, paskatintas mokytojos ir susidomėjęs mintimi, jog įgytos žinios itin pravers studijuojant toliau, parašė darbą apie „Mokykloje vartojamų žargonų kilmę“ ir Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse gavo paskatinamąjį prizą (ketvirtoji vieta).

Šiais metais 12-okė Agnė Skripkauskaitė laimėjo trečiąją vietą už darbą „S.Daukanto „Darbai senovės ir lietuvių“ – „Istorijos žemaitiškos“ pirminis variantas. Dvejus metus moksleivė studijavo literatūrą, šaltinius, rašė tezes, siekė įrodyti iškeltą hipotezę. Mokytoja negaili pagyrų abiturientei: „Agnė labai darbšti, kruopšti. Parašiusi šį darbą ji nebebijos jokių rašto darbų universitete – jos darbas prilygsta bakalauro darbui“, - tikino lietuvių kalbos mokytoja ekspertė. A.Skripkauskaitė šiemet gavo pakvietimą dalyvauti Jaunųjų filologų konkurse – o jau vien pakvietimas į jį, visiems žinoma, didžiulis įvertinimas ir garbė. Nuo šio konkurso kūrybinį kelią pradėjo ne vienas rašytojas – neseniai, pati Laura mintija Černiauskaitė.

Jaučiasi savo vietoje

„Kas yra tapę mokytojo savastimi, greitai persiduoda ir mokiniams“, - šypsojosi R.Paulikienė, paklausta kaip įkalba mokinius pasiryžti tokiam dideliam ir rimtam darbui, juolab, kai prieš akis valstybiniai egzaminai. „Įkalbinėti nereikia. Po pernykščio Aivaro laimėjimo mokiniai patys domisi galimybe. Pasitarnaus ne tik įgyta patirtis ir žinios – laimėjus prizines jaunųjų filologų konkurso vietas moksleivis gali nelaikyti mokyklinio lietuvių kalbos egzamino. Tai didelė paskata. Be to, kai pats dirbi tokį darbą, matyt sugebi ir mokiniui tinkamai paaiškinti, kokia jam bus nauda iš to“, - teigė mokytoja, žibančiomis akimis pasakodama apie savo kasdienybę.

„Aš gyvenu mokslu – kartais, kai įsijaučiu, galiu nevalgyti, nemiegoti, valandos tiesiog ištirpsta. Manau, kad kaip mokytoja esu naudinga savo mokiniams. O tokių, beje, pilna visa mūsų mokykla. Čia vaikas drąsinamas reikštis, augti. Čia gera, manau, ir jiems, ir mums“, - šypsojosi R.Paulikienė, prisipažinusi, jog kitokio darbo ir negalėtų imtis – esą jos noras dirbti mylimą darbą išsipildė ir ji yra būtent toje vietoje, kurioje ir turi būti.