Drebulys aviečių arbatos puodelyje

Sutrimitavo pastarosiomis dienomis medikai – gripo šmėkla atsėlino į Lietuvą ir vieną po kito valgo miestus ir miestelius. Sėlino pamažu, bet dabar jau guldo ant menčių net ir „sunkiasvorius“ – tuos, kurie nuo baisiosios ir amžinos ligos skiepijosi dar ankstyvą rudenį.

Prieš grėsmingąją ligą nepašokinėsi. Nors mano galvoje nuo seno žodis „gripas“ nebuvo grėsmingas ir baisus žodis, pasidomėjus statistika bei pragulėjus leisgyvei pataluose kone visą savaitę, ėmiau jo bijoti. Kasmet juo suserga milijonai žmonių visame pasaulyje. Kasmet nuo jo sukeltų komplikacijų miršta 250-500 tūkstančių žmonių. Lietuvoje – apie penkis. Tai, aišku, kitokie skaičiai, nei mirštančių nuo kitų, rimtesnių ligų, tačiau... Lengvas peršalimas, peraugantis į komplikuotą epideminę ligą, siaubingas pasekmes ir net...mirtį... Mane tikrai gąsdina. Peršalti tada, kai oras nejuokingai pokštauja, kai bet koks stipresnis vėjas kėsinasi į žiemos nualintą ir pavargusį organizmą, labai lengva.

Tad šiemet sirgau „nuoširdžiai“ – ištisas 6 dienas ne tik nesikėliau, bet ir neturėjau sveikatos pasikelti nuo lovos. Sako, šiemet ne man vienai šitaip. Prie gydytojų kabinetų driekiasi eilės. Ir priimdami pacientus jie linkčioja galvomis sakydami, kad gripas šiemet baisesnis, nei bet kada anksčiau. Jau keletą mėnesių negirdime nieko paguodžiančio – „baisiau“, „sunkiau“, „varganiau“. Tokie žodžiai liejasi upeliais – bet kokioje situacijoje, bet kokioje terpėje.

Tad gulėdama lovoje ir laikydama draugo padarytos aviečių arbatos puodelį staiga suvokiau, kokia vertybė yra sveikata. Sako, jaunas žmogus to niekada nesuvoks. Bet aš suvokiau. Niekada nesijaučiau tokia bejėgė ir taip priklausoma nuo kitų, kaip šiemet. Staiga suvokiau, kokia laimė turėti jėgų, energijos ir savijautą, kai nieko neskauda. Tad labai tyliai, rašydama šiai skilčiai džiūgauju, kad manoji sveikata po truputį grįžta.

Neseniai gavau vieną anoniminę nuomonę apie savo rašymą šiai, redakcijos skilčiai. Žmogus, vietoj vardo padėjęs tik raidelę P., sakė, jog žavisi tuo, jog drąsiai, su jaunatvišku maksimalizmu, ir nebijodama Palangos bendruomenei atsiverti asmeniškai, aš pirmiausia viešai deklaruoju savo vertybes. Man parašęs žmogus pasidžiaugė, kad būdama jauna, puikiai suvokiu ir į aukščiausias vertybių skalės vietas dedu tokius dalykus, kaip šeima, draugai, bendravimas, siekis žinoti, ieškoti, suprasti, atrasti. Tad jam ir dar daugeliui skaitančių pridėsiu dar vieną vertybę – sveikata. Niekas jos nebrangins už tave, jei nebranginsi pats. Visos svajonės, norai ir planai labai greitai nublanksta, kai nesugebi netgi pasirūpinti žmogiškais savo poreikiais. Be normalios, sveikos savijautos esi niekas. Štai kur viso gyvenimo variklio esmė. Ne politika, ne sukrautas turtas seife po lova, ne karjera, ne meilės nuotykiai, ne dar kažkuris iš milijono mums „būtinų“ dalykų stumia gyvenimą į priekį, o natūrali ir sveika būsena.

Mano gydytoja primygtinai man siūlė „neremti vaistų pramonės“ ir gydytis pačiais paprasčiausiais vaistais, išbandytais mūsų senolių, bet mūsų jau užmirštais – aviečių, čiobrelių arbata, ilgu miegu, tyla ir ramybės būsena šiltai susisukus į patalą. Ji sakė, kad tą užmiršę mes ir tampame dirglūs, jautrūs ir pažeidžiami. Todėl ir krentame it lapai po pirmųjų šalnų. Tad kol kiti gydytojai sako, jog „pasiskiepyti dar ne vėlu“, aš siūlau tiesiog rūpintis savimi, nepervargti ir pakankamai ilsėtis – neaudrinant savo psichikos nelaimių kronikomis, baisiomis finansinėmis prognozėmis ir kitomis „žmogiškomis negandomis“. Ir aš nepamokslauju. Tik pristatau dar vieną savo vertybę – sveikatą. Jos turėdamas, žmogus ir kalnus pajėgus nuversti. Sveikatos Jums visiems.