Geležinė ranka virš Lietuvos

Lietuva sekmadienį vis dėlto atėjo į rinkimus. Atėjo ir smogė į paširdžius visiems bailiams, kritikams, apolitiškiems asmenims, partijų ant pjedestalo užkeltiems „nenorintiems siekti prezidento posto, bet jo siekiantiems dėl garbės, atsakomybės“ ar dar kažko... Atėjo, nubalsavo ir išėjo. Netikėta, absoliučiai nelietuviška, džiugu.

Rinkiminis vajus parodė, kad išseko politinio purvo pilstytojų vaizduotė: KGB – rašinėjo ant plakatų gatvėse, rodė pirštais skaičiuodami kur kas ir už kiek ką nupirko, papirko, gąsdino lyg taro kortas mesdami – oi, kaip blogai dabar bus... Tačiau ar gali būti blogiau, nei jau BUVO?

Ir štai – prieš akis Dalios Grybauskaitės fenomenas. Moters, kuriai nereikėjo nieko įrodinėti – ji ir taip pelnė beveik 70 procentų atėjusių į rinkimus balsų. Nereikėjo jai ant rankų nešioti vaikų, glostyti našlaičių, rinkti šiukšlių pakelėse, apsirengus sportinę aprangą bėgioti šalia sportuojančių neįgaliųjų, nereikėjo drabstyti purvais savo konkurentų, nereikėjo net švaistūniškos rinkiminės kampanijos. Nereikėjo rodyti net juodojo karate diržo – bailiai ir šiaip jos bijo, o ne bailiams – ji stipraus kumščio savininkė be klausimų ar abejonių. Drebina kinkas tie, kurie kažką slepia – ši šviesiaplaukė mėlynakė dar tars savo žodį. Galbūt būtent jo susipainiojusiai savo reikaluose Lietuvai ir reikia labiausiai. Nors sakoma, jog moteris laive tolygu nelaimei, tačiau ši moteris jau ne tik stojo už vairo, pasuko Lietuvos baržą link tolumoje regimo stabilaus kranto, bet ir kategorišku judesiu išmetė inkarą. „Aišku, jog balsuoju už save“, - teigė mesdama savo biuletenį į balsavimo dėžę. Ji tikėjo. Patikėjome ir mes. O kuo – pamatysime jau netrukus.

Šiemet buvau itin pilietiška. Kaip ir visų kitų rinkimų metu – tiek, kiek man leidžia nuo 18 metų sukakties dovanota rinkiminė teisė. Klykavau visa gerkle, judindama snaudžiančius – eikit balsuoti! Ir nuėjo. Neprireiks taškyti papildomų litų iš skylėto valstybės biudžeto tik dėl to, kad kai kurie į rinkimus neatėjo dėl gero oro, tingumo, pykčio politikai ar Palangos sezono atidarymo. O aš nuėjau dukart – patikrinti, ar mano balsas eina į dangų, t.y. bus suskaičiuotas, užregistruotas. Išankstinio balsavimo netvarka įsiutino – dvi valandos eilėje, 10 sekundžių procedūra, pažymint kryžiuku vieną pavardę ir daug nerimo – tai popierėlio nedavė pasirašyti, tai voką netinkamai užklijavo. Profesinis smalsumas prie balsadėžės nuvijo dar kartą. Su jau tikruoju rinkėjo pažymėjimu gavau dar vieną lapelį, kurį vėlgi sėkmingai pasiunčiau į dėžę. Norėjau patikrinti, kaip veikia sistema, iki šiol visiškai „popierinė“. Tačiau budrios balsavimo prižiūrėtojos vakarop, skaičiuodamos rezultatus, mano balsą „atpažino“. Pasirodo, menkai kompiuterizuotas balsavimas darbščių žmonių dėka, veikia tinkamai. Tačiau pasvarstyti apie rinkimų tobulinimą, įtraukiant kompiuterines sistemas, elektroninį balsavimą ir panašius dalykus derėtų – tokie pokyčiai spartintų ne tik pačią procedūrą, bet ir nevargintų žmonių. Ne vienas, ilgoje eilėje link balsadėžės, numojęs ranka apsisuko ir nuėjo. Tad apie kokį rinkėjų aktyvumą galime kalbėti, jei sąlygos lyg milijonus rinkėjų turinčiose šalyse, kai eilę link balsadėžės reikia užsiimti prieš porą dienų. Nuvargę rinkimų vykdytojų veidai tik liudijo, jog taupoma ne ten, kur reikėtų – matyt dėl taupumo sumetimų, miestuose nusidriekdavo ilgutėlės eilės prie vos kelių rinkimų vykdytojų.

Tačiau dabar vertėtų ne dūsauti, o džiūgauti – kad užlipome vienu laipteliu aukščiau pilietinės visuomenės link ir atsisakę tam tikrų savaitgalio malonumų, atėjome išreikšti savo nuomonės. Įrodėme sau ir kitiems, kad mums rūpi, kas prie šurmuliuojančių ir pernelyg daug kalbančių politikų prisijungs politinėje arenoje. Svarbu, kas atstovaus Lietuvą pasaulyje. Ir ne apie Sašą Son šį kartą kalbu... O apie virš Lietuvos atsirandančią geležinę moters ranką. Subrendome kaip tauta, užaugome pilietiškai. Kas dar nelietuviško nutiks? Tris kartus valio už pokyčius, kad ir kokie jie būtų. Blogiau, kažin ar bebus...