Graikiškas optimizmas užgožia ekonomines negandas

„Ak, jūs iš Lietuvos, prisimenu prisimenu – juk tai Sabonis“, – su šypsena veide išrėžė plačiažandis įdegęs taksistas, mane su žmona sodinantis į automobilį trumpai kelionei iki viešbučio tarptautiniame Zakintos salos (Zakynthos) oro uoste. Per trumpą, savaitės trukmės, viešnagę šioje ugningos saulės bei nemaraus kultūrinio paveldo šalyje teko įsitikinti: nemeluotas nuoširdumas bei svetingumas yra neatsiejama graikiško mentaliteto dalis.
Neįtikėtinai sūrios Jonijos jūros apsupta Zakintos sala pasitiko mus neįprastais karščiais: dienos metu vasaros pabaigoje karščiai čia siekė net keturiasdešimt laipsnių pagal Celsijų. Pats geriausias metas pramogoms čia – vėlus vakaras, kuomet agresyvūs karščiai kiek aprimsta ir prasideda tikrosios pramogos. Graikiškose užeigose, tavernomis vadinamose, galima paskanauti tokio dieviškai skanaus maisto, kurį veikiausiai dalins tik rojuje: suvlaki vadinami graikiški šašlykai su keptomis bulvėmis bei daržovių gausa, graikiška lazanija vadinama musaka, greito maisto porcija gyros. Kartą paragavęs šio maisto nepamirši visą gyvenimą. O ir kainos labai įkandamos: sezono metu, nuo gegužės iki spalio mėnesio, Zakintos salos tavernose pietūs dviems su gaiviaisiais gėrimais kainuoja maždaug dvidešimt eurų. Už trisdešimt eurų vienas asmuo gali pakankamai sočiai prasimaitinti visą dieną. Tavernų savininkų svetingumas čia – beribis! Šypsosi jie, kviečia, moja rankomis, klausinėja iš kur mes, itin dėkoja, jeigu apsilankai – ir pavymui į delną spaudžia „asmeninę savininko baro kortelę“, kuri leistų kitam kartui mums sutaupyti „dešimt procentų“ pietų kainos. Ekonominė krizė verčia graikus įtikti turistams vardan kiekvieno euro: viename iš barų aptarnaujanti rumunė mums prasitaria, jog dabartinis sunkmetis verčia tavernų savininkus patiems pajudinti sėdmenis, kurie ligi šiolei tebuvo įpratę skaičiuoti didelius pelnus bei komanduoti, bet ne dirbti. Ir priduria, jog pykti ant graikų ji negalinti: tai draugiška užsieniečiams ir miela tauta. Ar jaučiama krizė Graikijoje? Taip, ypač parduotuvėse. Maisto kainos parduotuvėse – didelės: trijų jogurtų rinkinys kainuoja maždaug du eurus, saldi bandelė – pusantro euro. Brangoki vaisiai ir daržovės, pigus vynas. Labai pigus geriamas vanduo, kurį čia geriame lyg nuvaryti arkliai. Graikijos ekonominės problemos kažkiek primena Lietuvą: vietiniai keiksnoja maisto pardavėjus monopolininkus, kurie didina maisto kainas kaip įmanoma dažniau. Didžiulė bedarbystė jaunimo tarpe, ypatingai sostinėje Atėnuose. Tiesa, iki graikiškų pensijų mums lietuviams dar itin toli: netgi po taupymo vyriausybės nurėžta vidutinė mėnesio pensija Graikijoje svyruoja tarp aštuonių-devynių šimtų eurų. Žemės ūkio sektoriaus pensijos gerokai mažesnės, siekiančios tris su puse šimto eurų. Vienas solidaus amžiaus graikas savikritiškai pokalbio metu su liūdesiu konstatuoja, jog graikiškas nedisciplinuotumas – pati svarbiausia dabartinės ekonominės krizės priežastis.
Šitą greitai pajuntame savu kailiu. Susigundę vienos iš daugybės saloje savo paslaugas siūlančių vietinio turizmo firmų, prieš dvi dienas į priekį užsisakome dienos kelionę į Olimpiją – senovinį graikų miestelį, dovanojusį žmonijai pirmąsias olimpines žaidynes. Sumokame aštuoniasdešimt šešis eurus už abu. Esu neapsakomai apimtas euforijos: savo galvoje modeliuoju susitikimą su graikų dievais ir pusdieviais, matau save besifotografuojantį tarp olimpinių griuvėsių ir glostantį barzdą Dzeuso statulai. Deja, nuo pat ankstyvo ryto sutartą dieną mūsų laukiančių šalia viešbučio durų taip niekas ir nepaima. Seka mūsų nusivylimas, vietinių keiksnojimas ir neatidėliotinas bėgimas į turizmo agentūros biurą atsiimti pinigų. Bilietus mums pardavusi tarnautoja beveik pusvalandį mūsų atsiprašinėja, skambina vairuotojui ir klausia, kodėl šis mūsų nepaėmė į kelionę. Anas kitame ragelio gale teisinasi mūsų nematęs, o mes agentūros darbuotojai – ištisas tris valandas autobuso pralaukę, pragodoję. „Matau iš akių, jog jūs nemeluojate, permatau žmones“, – nuolankiai šypsodamasi ištiesia mums atgal eurus čigoniško gymio tarnautoja. Dar po kelių dienų dėl tokio graikų nedisciplinuotumo jau nebepykstame: maršrutiniai autobusai po salą kursuoja kada panorėję, centriniame Zakintos miestelyje tiesiog nėra jokio turizmo informacijos centro, o apie kryptį autobusų stoties link byloja vienintelė iškaba anglų kalba. Dauguma matytų Zakintos paplūdimių – tiesiog avangardas. Pastatai juose – itin arti jūros, barai ir restoranai glaudžiasi vienas šalia kito, o afrikietiškos kilmės pardavėjai bruka surogatinius blizgučius. Paplūdimiai nusėti gultų, kurių porą galima išsinuomoti visai dienai už aštuonis eurus. Palangos pajūrio juostos nekaltybės sergėtojams tokie vaizdai ir vyksmai sukeltų mažų mažiausiai šoką.
1953 metais didžiulį žemės drebėjimą patyrusi Zakintos sala iki šiolei išsaugojo gausybę kultūrinių bei gamtinių brangenybių. Bizantinio stiliaus bažnyčios, nykstančios kareta (Caretta) rūšies vėžliai, penkių milijonų metų senumo įstabaus grožio salą supančios uolienos leidžia daryti prielaidą, jog Dievas su didele meile kūrė šį žemės kampelį. Tad ir į salą atvykstantys turistai iki galo negali supykti ant vietinių gyventojų, kurių meilė gamtai bei savo filosofiniam paveldui – akivaizdi. Ant šiukšlių išvežimo transporto priemonės puikuojasi kompanijos pavadinimas „Metafora“, tarp turistams parduodamų kalendorių puikuojasi leidiniai su žymiausias graikų filosofų posakiais bei... meilės meno pozomis. Pusmetį trunkančios saulės iš graikų niekada nenusipirksime, bet aistringo ir žaismingo požiūrio į gyvenimą pasimokyti labai verta.