Grožis pro daugiabučio langą buvo laikinas – medžių nebeliko, o atsakymų iš „Mano būstas“ negavome

Palangoje, visai šalia Vanagupės gatvės, beveik prieš dvidešimt metų pastatyto 22-ojo namo gyventojai savo teritoriją apsitvėrė tvora. Tuomet namo reikalus tvarkiusiam administratoriui jie pasiūlė bendromis jėgomis palei tvorą pasodinti pušų, kad šios užstotų gatve važiuojančius automobilius ir saugotų nuo jų triukšmo bei išmetamųjų dujų kvapo. Administratorius rūpestingai išpildė gyventojų prašymą – pasitaręs su miškininkais parūpino tam tinkamų pušelių ir suorganizavo talką. Sodinti išėjo visi gyventojai.

Pušelės gražiai prigijo, vešliai leido ūgliukus ir kasmet po truputį augdamos jau atliepė mūsų lūkesčius. Štai kaip gamta gali teikti ir grožio, ir naudos. Daugelis nuo gatvės atsitveria aukštomis plastikinėmis plokštėmis, o mes turėjome puikią gyvą užtvarą. Prie jos prisidėjo ir žilvitis milžinas, plačiai skleidęs savo garbanotas šakas. Tačiau pajūrio audrų jis neatlaikė, ir aikštelė liko tuščia.

Taip dalis gatvės už plikos tvoros vėl atsivėrė mūsų akims. O eismas Vanagupės gatve vis intensyvėja – teritorija plečiasi, kyla nauji daugiabučiai. Priešais namą stovi ir parkavimo mokesčio automatas, nusidriekia automobilių eilės: čia paskutinė vieta, iš kurios automobiliais galima privažiuoti prie jūros.

Pasitarę su kaimynais paskambinome namą administruojančiai įmonei „Mano būstas“. Gal galėtume bendromis jėgomis apsodinti šią tvorą ir tuščią aikštelę? Atsakymas buvo toks: reikia 70 procentų gyventojų sutikimo. Paramos mums nepažadėjo. Kam dar tie papildomi rūpesčiai?

Prabėgo metai, kiti, o mūsų aikštelė vis dar buvo tuščia. Ir štai netikėta dovana – joje atsirado ąžuoliukas. Gražiai pasodintas, apsaugotas nuo pajūrio audrų. Tada įsidrąsinome ir mes: vieno buto gyventojai pasodino hortenziją, kito – jazmino krūmelį ir pušelę. Visi kartu pasodinome šermukšnėlę. Pro šalį einantys kaimynai džiaugėsi: „Bus gražu!“ Mielai padėjo iškasti duobutes, užlyginti velėną.

Vieną dieną pasirodė „svečias“: „Mano būstas“ atsiuntė darbuotoją patikrinti skundo. Esą vieno buto gyventojai esą nepatenkinti, kaip prižiūrima aplinka: yra sausų medžių šakų, prisodinta naujų augalų. Skundo autoriams patinka prie gretimo namo matomi pliki aukštų senų pušų kamienai. Jie reikalauja ir mūsų pušis taip nugenėti. „Svečias“ nufotografavo sausas aukštų medžių šakas, kurias reikės išpjauti, ir pažadėjo perduoti „Mano būsto“ administracijai gyventojų prašymą nežaloti jų pačių pasodintų pušelių.

Sunerimę pasikvietėme namo administratorę apžiūrėti mūsų aplinkos. Ir jai pakartojome prašymą – neliesti žalių pušų šakų. Žvilgtelėjusi į apsodintą aikštelę, administratorė pareiškė: „Ąžuoliuką palikt!“ Gal prisiminė, kad pavasarį buvo paskelbti ąžuolų sodinimo metai? „Kitus išraut!“ – gal prisiminė skundo autorių sodintojams nustatytą „diagnozę“: „Nuėję nuo proto.“ Į pasiūlymą apsodinti tvorą krūmeliais administratorė dėmesio neatkreipė.

Per „Mano būstą“ bandėme susisiekti su skundo autoriais. Gal jie iš tiesų turi rimtų idėjų, naujų pasiūlymų, kaip visiems kartu pagražinti mūsų namo aplinką? Laukėme – nesulaukėme.

Skundo autorių veikla persikėlė ir į „Facebook“. Čia pasirodė jų pavardės – namo  gyventojų... Atsiskleidė ir jų požiūris į aplinką: „Tie didmiesčių gyventojai nori natūralios gamtos, o mums reikia atvirkščiai.“

Mūsų manymu, melagingus teiginius ir patyčias „Facebook“ skelbiantys skundo autoriai aktyviai ieško bendraminčių. Buvo surengta ir slapta fotosesija: viena iš sodintojų nufotografuota karštą vasaros dieną laistanti augalėlius. Nuotrauka nusiųsta ir įmonės administratorei.

Tuo metu vienas namo gyventojas, kaip ir kasmet, su pjūkleliu apėjo namo teritoriją ir nupjovė sausas šakas. Nepasiekė tik tų, kurios buvo aukštesniuose medžiuose.

Tada gavome pranešimą, kad gyventojų prašymu planuojama genėti medžius. Kas tie prašytojai, neaišku: apklausos ar balsavimo nebuvo. Pasirodo, dabar jau nereikia nei 50, nei 70 procentų gyventojų balsų?

Ir štai atėjo žadėta teritorijos „tvarkymo“ valanda. Nė vieno „Mano būsto“ atstovo nematyti. Tiksliai žinodama darbų pradžios laiką, atskuba jo atstovė ir ima energingai nurodinėti darbininkams:

– Varykit, vyručiai, aukščiau, aukščiau! Noriu dar matyti dviračių taką kitoje gatvės pusėje ir tą naują daugiabutį priešais. Tik jau šitų pušų negailėkit!

Ko jiems gailėti? Jie dirba užsakytą darbą. Sąskaitą pateiks „Mano būstas“ – visiems šio namo gyventojams teks sumokėti 1 533 Eur (1 267 Eur ir PVM).

Savo triumfą džiaugsmingai demonstruojanti ponia dar priminė ją taip erzinantį ąžuoliuką ir atėjusiems gyventojams įsako:

– Ąžuoliuką išraut!

– Gal jūs administratorė? – klausiame.

– Ne, aš šio namo gyventoja.

– Kurio buto?

– Nesakysiu!

Tada iš „Mano būsto“ ateina kitas pranešimas: „Atsižvelgiant į gyventojų pageidavimus, darbų apimtis padidėjo.“ Kas pageidavo? Kokių papildomų darbų? Paaiškinimų niekas neteikia. Kai klausimai „Mano būstui“ pasidaro nepatogūs, atsakymų tiesiog negauname.

Spėjame, kad dėl ponios, namo gyventojos, išsakytų papildomų reikalavimų „Mano būstas“ perskaičiavo sąskaitą – dabar ji siekia 2 057 Eur (1 700 Eur ir PVM).

Tik štai neaišku, kodėl visi šio namo gyventojai turės mokėti „Mano būstui“ už paslaugą, kurios jie primygtinai prašė neteikti.

Pasipiktinusių ir įskaudintų namo gyventojų skambučių administratorė turbūt neskaičiavo. Svarbiausia, kad „skundas“ patenkintas. Tokia čia demokratija.

Taip prieš mūsų akis atsivėrė didžiulė erdvė – gatvės vaizdui, kvapams ir triukšmui. Mūsų pušynėlį paliko prie jo mėgę glaustis paukšteliai, dingo čia gyvenusi voveraitė.

Mokslininkai teigia, kad augalai jaučia. Ar labai skaudėjo iš visų pusių genimoms mūsų pušelėms? Nuo vakarų vėjų ar nuo jaudulio virpa mūsų pasodintų augalėlių lapai? Išraus ar neišraus?

Miškininkai įspėja: Lietuvoje nyksta spygliuočiai – reikia sodinti daugiau pušelių, eglaičių. 

Vietos pušelėms čia yra...

 

Aurelija Almonė Akstininenė